Į mokytojo kėdę Mindaugas sugrįžo po 17 metų pertraukos

M. Karčiauskas pastarąjį kartą šią profesinę šventę minėjo prieš 17 metų, kuomet dar dirbo Marijampolės Jono Totoraičio progimnazijoje. Į mokytojo kėdę vyras vėl grįžo tik šį rugsėjį, kai prisijungė prie „Aušros“ gimnazijos kolektyvo.

Pedagogas juokavo, kad jo kelias iki dabartinių pareigų nebuvo tradicinis. Apskritai, jis niekuomet neplanavo tapti mokytoju, tačiau likimas taip susiklostė, kad vienokiu ar kitokiu būdu vyras vaikus ugdo jau beveik 30 metų. Nepriklausomybės pradžioje M. Karčiauskas tėvų namuose Marijampolėje įkūrė aviacijos būrelį. Kuomet norinčiųjų lankyti užsiėmimus atsirado tiek daug, kad jie jau nebetilpo ankštose patalpose, teko persikelti į mokyklą.

„Iš pradžių technologijų kabinete su vaikais konstruodavome sklandytuvų modelius ir juos leisdavome mokyklos stadione. Direktorius, pastebėjęs, jog moku dirbti su vaikais, pasiūlė tapti technologijų mokytoju. Aš, aišku, sutikau. Pedagogu dirbau 12 metų, iki 2005-ųjų. Dar ilgiau, nuo 1994 m. spalio, su trumpomis pertraukomis dirbu Kėdainių Broniaus Oškinio vaikų aviacijos akademijoje skraidymo instruktoriumi. Tai – taip pat pedagoginė veikla“, – sakė M. Karčiauskas.

Po 17 metų vėl į mokyklą sugrįžęs M. Karčiauskas tikrai nesijaučia tarsi iškritęs iš medžio. Jis pripažįsta, kad dabartiniai vaikai yra kitokie, nei buvo anksčiau, tačiau jų ugdymo principai išlieka tokie patys. Kai pastarąjį kartą vyras dirbo mokykloje, vaikai dar nebuvo taip įnikę į naująsias technologijas, buvo fiziškai aktyvesni. Tiesa, pedagogas pastebėjo, kad tuometinis jaunimas turėjo daugiau žalingų įpročių.

„Grįžti į mokyklą tikrai nebuvo sunku. Man labai padeda kolegos mokytojai, daug vertingų patarimų davė gimnazijos direktorius Arūnas Serneckas. Sugrįžimą į mokyklą galiu palyginti su valgymu. Žmonės valgė prieš tūkstantį metų, valgys ir dar po tūkstančio. Skiriasi tik maisto paruošimo būdai, įrankiai, tačiau esmė išlieka ta pati“, – vaizdžiai palygino pašnekovas.

Jis teigė, kad pagrindinis jo, kaip mokytojo, tikslas nėra reikalauti rezultato, o stengtis mokinius vesti link jo. Būtent dėl to M. Karčiauskas savo pamokose drąsina vaikus nebijoti klausti, ragina juos prašyti pagalbos.

M. Karčiauskas nėra eilinis mokytojas. Visą gyvenimą jį traukia dangaus platybės. Vyras svarstė, jog jam skraidyti nėra tekę tik su raketa ir kariniu naikintuvu. Visas kitas oro transporto priemones jam ne tik tekę išbandyti keleivio kėdėje, bet ir didžiąją dalį jų pačiam pilotuoti.

Aviacija pedagogas susižavėjo dar vaikystėje. Netoli jo namų Marijampolėje buvo aerodromas, tad Mindaugas nuo mažens stebėjo iš lėktuvo šokančius parašiutininkus, svajojo ir pats vieną dieną pakilti į dangaus platybes.

1987 m. balandžio 10 d. M. Karčiauskas atliko pirmąjį šuolį parašiutu. Jį vyras iki šiol puikiai atsimena, kadangi nusileisdamas ant žemės susilaužė koją. Visgi tai neatgrasė nuo noro šuolius kartoti vėl ir vėl. Po poros mėnesių, sugijus kojai, marijampolietis su parašiutu iššoko antrą kartą. Šiandien jis gali pasigirti tai padaręs jau 331 sykį.

Bene įsimintiniausias pedagogo šuolis įvyko 2018 m. rugsėjo 7 d. Zoknių kariniame aerodrome. Tąkart drauge su dar 100 parašiutininkų M. Karčiauskas išskleistais parašiutų kupolais vienu metu ore išbuvo daugiau nei 20 sekundžių. Šis šuolis tapo rekordiniu ir buvo skirtas pažymėti Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį.

Tai nebuvo vienintelis šalies rekordas, prie kurio prisidėjo „Aušros“ gimnazijos mokytojas Mindaugas Karčiauskas. Jo žmonos sūnus, Teiberiuose gyvenantis Mantas Černiauskas, praėjusiais metais kartu su dar dviem bendraamžiais atliko pirmąjį šalyje koordinuotą sklandytuvų skrydį po 7, 8 m aukščio ir 53, 6 m pločio arka. Šis skrydis buvo įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą. Tikimasi, kad jį pripažins ir Gineso rekordų knygos sudarytojai. Pagrindiniu šio projekto koordinatoriumi buvo būtent M. Karčiauskas.

„Aušros“ gimnazijos pedagogas Mindaugas Karčiauskas turi daug su aviacija susijusių pomėgių. Pavyzdžiui, nuo 2008-ųjų jis reguliariai į orą kyla su parasparniu. Su juo vyras net yra tapęs Lietuvos kalnų čempionato antros vietos laimėtoju.

„Lietuvoje neturime kalnų, todėl čempionatai rengiami užsienyje. Sidabro medalį laimėjau Slovėnijos Alpėse. Tąkart patyriau bene patį ekstremaliausią skrydį gyvenime. Laviruoti tarp kalnų nėra lengva. Viena klaidelė gali baigtis tragiškai. Kita vertus, iš aukštai atsiveria fantastiški vaizdai. Apskritai, kalnų grožį sunku nusakyti žodžiais, o iš viršaus jie atrodo dar įspūdingiau“, – šypsojosi pašnekovas.

Visgi parasparniai pamažu traukiasi iš Mindaugo gyvenimo. Tai – gana greitai nusidėvinti ir nepigi transporto priemonė. Įprastai parasparniai eksploatuojami vos trejetą metų. Tuo tarpu įvairias kitas skraidykles galima naudoti bent 15–20 metų.

Nemažai dėmesio M. Karčiauskas skiria ir aeromodelių sportui. Čia su savo sukonstruotais arba iš kitų aviacijos mėgėjų įsigytais lėktuvų, raketų ar kitų skraidyklių modeliukais jis dalyvauja įvairiose rungtyse. Kas aukščiau, kas greičiau, kas tiksliau – tokiais principais vyksta varžybos. Mindaugas ne kartą yra tapęs jų nugalėtoju bei prizininku. Jis taip pat šioje sporto rungtyje yra atstovavęs Lietuvos rinktinei Pasaulio čempionate.

Prieš porą metų M. Karčiauskas nusipirko dvivietį lėktuvą, kurį pats ir remontuoja, ruošia pirmam skrydžiui. Kol kas vyras juo dar negali skraidyti, nes neturi piloto licencijos. Ją įgyti turėtų jau artimiausiu metu – beliko išlaikyti teorijos egzaminą. Pedagogas tikisi su lėktuvu į dangų pakilti dar šį rudenį, vėliausiai – kitų metų pavasarį.

„Lėktuvą pirkau tik gavęs žmonos palaiminimą. Ji juokėsi, kad į skraidantį mane nuo žemės nežiūrės. Viena iš sąlygų ir buvo ta, kad lėktuvas privalo būti dvivietis. Prieš pakildamas noriu jį gerai paruošti, įsitikinti, kad viskas nepriekaištingai veikia. Danguje negalima užtraukti rankinio stabdžio ar įjungti avarinio signalo“, – kalbėjo pašnekovas.

Šiuo metu jo lėktuvas stovi Sasnavos aerodrome. Vyras džiaugėsi, kad šią oro transporto priemonę pavyko įsigyti itin pigiai – vos už 4 tūkst. eurų, kai įprastai tokios skraidyklės kainuoja bent 2–3 kartus brangiau. Tiesa, piloto licencija M. Karčiauskui kainuos ne ką mažiau nei pats lėktuvas. Bet ko nepaaukosi dėl svajonės?!

Akivaizdu, kad aviacija M. Karčiausko gyvenime užima itin svarbią vietą. Kol nebuvo sukūręs šeimos, ši sritis buvo užvaldžiusi visas jo mintis.

„Man tai padėjo ištverti sunkiausias gyvenimo akimirkas, nenueiti klystkeliais. Buvo ir tokių situacijų, kai norėdamas nusiraminti į oro uostą vykdavau jau gerokai po vidurnakčio. Pavaikščiodavau pakilimo takais, apžiūrėdavau lėktuvus ir iš karto geriau pasidarydavo. Man reikia pakilti į dangų. Čia kaip vanduo – žmogus jo negeria nuolat, tačiau be jo neišgyventų. Po kiekvieno skrydžio ar šuolio parašiutu nusileidęs ant žemės jaučiuosi tvirčiau. Be to, iš aukštai žmogiškos problemos neatrodo tokios baisios“, – kalbėjo pašnekovas.

Jis aviacija siekia sudominti ir mokinius savo vedamose pamokose. Pedagogas planuoja su ugdytiniais pagaminti sklandytuvo simuliatorių ir pristatyti jį Vilkaviškio vaikų lopšeliuose-darželiuose.

„Šią idėją esame aptarę ir su mokyklos direktoriumi. Norėtųsi per pamokas nuveikti kažką prasmingo, ne vien pagaliukus drožinėti. Gamindami sklandytuvą dirbtume su medžiu, metalu ir kitomis medžiagomis, o tai visiškai atitinka ugdymo programas“, – teigė pedagogas.

Pokalbio metu M. Karčiauskas atskleidė, kad slapta svajoja pasiekti dar bent vieną Lietuvos rekordą. Tiesa, atvirauti apie jį aviacijos entuziastas dar nebuvo linkęs.

Matant Mindaugo azartą ir degančias akis galima net neabejoti, kad savo sumanymus jam pavyks įgyvendinti. Tikriausiai nieko nenustebintų ir tai, kad pedagogo dėka po kelerių metų ir mūsų rajone padaugėtų aviacija besidominčių žmonių.