Apdovanojimo nesitikėjo
Nors A.Pukinskienė ne kartą buvo nominuota metų mokytojo įvertinimui, o šiemet ir oficialiai išrinkta viena geriausių šalies pedagogų, tačiau šią profesiją ji pasirinko visai neplanuotai. Baigusi mokyklą pašnekovė labiausiai troško studijuoti žurnalistikos subtilybes, tačiau šioms studijoms jai pritrūko balų.
„Mano balai, tiek, kiek buvau surinkusi per egzaminus, tiko į lietuvių filologiją Vilniaus universitete. Na, kadangi tiko, tai ir pasilikau.
Baigus filologiją buvo galima rinktis leidyklas, spaustuves, korektūrą, tačiau, net nežinau, kodėl, bet pasirinkau pedagogiką ir jau nuo 1986 m. dirbu mokykloje. 2026 m. bus keturiasdešimt metų kaip dirbu mokykloje, o tada jau eisiu į pensiją“, – pasakojo mokytoja.
Gimusi ir augusi Kaune, A.Pukinskienė po studijų darbus pradėjo ne savame mieste. Vis dėlto, pirmąjį paskyrimą gavusi Šakiuose, po keleto metų sugrįžo į gimtąjį Kauną ir Martyno Mažvydo progimnazijoje dirba iki šiol.
Pedagogė atviravo, kad tokio svarbaus įvertinimo šiemet gauti ji visiškai nesitikėjo. Moteris pasakojo, kad sudalyvavusi pokalbyje Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, ji net negalvojo patekti tarp geriausių šalies mokytojų, todėl sulaukusi skambučio su sveikinimu net apsiašarojo.
„Garbės žodis, visai nesitikėjau. Buvau nominuota ir anksčiau, tačiau niekada neprieidavau iki viršūnės. Išėjusi iš pokalbio ministerijoje galvojau: „Dieve, ministerijoje sėdi 13 garbių, protingų žmonių, o aš čia tokia tamsta mokytoja“. Kaip tik dar palydėjo mane viena iš referenčių ir pranešė, kad daug kandidatų vienas už kitą geresnių ir sunku bus išsirinkti – galvojau, kad tikrai jokių šansų.
Visgi po kiek laiko paskambino iš ministerijos ir pasveikino tapus metų mokytoja. Tada, aišku, apsiverkiau, nes buvo tikrai labai netikėta, o vėliau užgriuvo ir dėmesys: ir filmavo, ir interviu ėmė tiek raštu, tiek telefonu radijuje. Nespėju persirenginėti ir naujų drabužių pirkti, kad nebūčiau visose nuotraukose su tuo pačiu kostiumėliu“, – juokėsi A.Pukinskienė.
Mokytojavimas – gyvenimo būdas
Mokytoja atvirai pasakojo, kad nuo darbo pradžios mokykloje nemažai pasikeitė ir mokinių būdas, ir požiūris į mokytojo ir mokinio santykį. Ji teigė, kad šiomis dienomis vaikai geriau supranta savo teises, o mokytojams reiklesni tampa ir mokinių tėvai.
„Bendrai žiūrint vaikai dabar laisvesni, jie drąsesni, galbūt įžūlesni, daugiau žino savo teisių ir nebijo jų pareikalauti.
Kai dar pati mokiausi mokykloje, man atrodo, mes labiau bijodavome mokytojų, juos labiau gerbėme ir jų labiau klausydavome negu dabar. Bet dabar apskritai kitoks požiūris į visa tai.
Dabar visai kitas ir požiūris į santykį tarp mokinio ir mokytojo, ir tėvai reiklesni dėl visko, labai greitai skundžia ir skundžiasi dėl kiekvieno žodžio ir veiksmo. Tiesa, aš pati nesusiduriu, neturiu su vaikais problemų, bet iš kolegų rato girdžiu, kad būna visko“, – dėstė A.Pukinskienė.
Nors pedagoginio darbo nedirbusiems žmonėms kartais atrodo, kad mokytojo darbas prasideda pamokų vedimu, o baigiasi kontrolinių darbų taisymu, tačiau A.Pukinskienė teigė, kad čia darbo valandų nėra. Anot jos, kai kurie pedagogai aiškiai nusibrėžia ribas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, tačiau jai mokytojavimas – gyvenimo būdas.
„Visą dieną su vaikais, vienaip ar kitaip, turi reikalų. Aš dabar esu ir aštuntokų auklėtoja, tai nuolat iškyla kažkokių problemų, klausimų, reikalų, kuriuos reikia padėti spręsti. Skambina ir tėvai visokiais reikalais ir klausimais, yra ir visokių organizacinių reikalų, dokumentų pildymo, tvarkymo... Pamoka yra labai maža dalis.
Iš tikrųjų, jeigu nori būti geras mokytojas, geras auklėtojas ir ne tik dėl „varnelės“, tai ir tas darbo laikas tampa visiškai nenormuotas. Yra ir tokių mokytojų, kurie labai aiškiai nusibrėžia tą ribą tarp savo asmeninio gyvenimo ir mokytojo gyvenimo, bet aš kažkaip nemoku. Mano gyvenimo būdas yra mokytojavimas.
Savo pačių vaikus mokytojai turbūt dažnai dėl to ir nuskriaudžia, kad daugiau dėmesio skiria tiems svetimiems, bet dabar, kai esame tik dviese su vyru, tai jau nebepyksta“, – šypsojosi pedagogė.
Didžiausias laimėjimas – mokinių noras skaityti
Ne paslaptis, kad lietuvių kalbos ir literatūros pamokos mokykloje yra ne pačios populiariausios. Nors gramatikos taisykles kartais tenka tiesiog „iškalti“, tačiau A.Pukinskienei puikiai pavyksta savo mokinius sudominti knygomis, net, jei norint to pasiekti, tenka nusižengti programai.
„Kadangi su gramatika šioje vietoje neprižaisi, tad vienintelis dalykas tam sudominimui ir užnorinimui lieka literatūra. Vėlgi, jeigu imi vien programinius kūrinius, tai jie taip toli nuo vaikų.
7 klasės vadovėlis prasideda Kazio Binkio „Atžalynu“, vėliau įdėtas Vytautas Mačernis, partizanų, liaudies dainos... Suprantu, kad visko po truputį reikia ir, pavyzdžiui, tas partizanų atminimas turi būti gerbiamas, bet tai nėra ta literatūra, kuri yra vaikams tikrai įdomi ir aktuali. Palikime tai istorijos pamokoms, kai kalbama apie partizaninį judėjimą, liaudies dainas palikime muzikos pamokoms.
Aš leidžiu sau nusižengti programai, nes aš manau, kad, jeigu teisingai bus parinkta knyga ar kūrinys, tai tiek pat naudos duos, kaip ir tie kūriniai. Nebūtinai patriotizmą išugdys tik partizanų maldos ar liaudies dainos. Tai kaip tik gali atgrasyti“, – svarstė mokytoja.
Tam, kad savo mokinius sudomintų skaitymu, A.Pukinskienė yra įkūrusi ir „Knygių klubą“. Jame su mokiniais ji nagrinėja įvairias aktualias ir įdomias temas, skaito panašios tematikos knygas, kurias vėliau aptaria ir vizualizuoja.
„Aš renku tokias temas, kurios jiems yra įdomios: apie technologijas, apie meilę, apie santykius, apie šeimą, apie patyčias ir pan. Tada jiems ir knyga įdomi, jie ją perskaito, pasiima iš to kažkokią vertybę. Mano didžiausias laimėjimas, kad mano vaikai skaito ir jie nori skaityti.
Kai su aštuntokais galiu kalbėtis tokiomis rimtomis temomis, tai suprantu, kad einu teisingu keliu. Tam, žinoma, reikia įdirbio, kantrybės, bet svarbiausia, viską reikia daryti nuoširdžiai, reikia sudominti, o jei man pačiai neįdomu, tai aš negaliu ir vaikų sudominti“, – atvirai kalbėjo pedagogė.
Knygos A.Pukinskienei yra ne tik darbo įrankis, tačiau ir didelis malonumas, o ypač daug džiaugsmo suteikia ir dukros – žinomos rašytojos Vaivos Rykštaitės – knygos.
„Aš visada būnu pirmoji skaitytoja, skaitau rankraščius ir esu pirma kritikė, jei kažkur kažkas pasikartoja ar pan. Visada skaitau labai sąžiningai, atidžiai ir ji man būna dėkinga už pagalbą.
Ji parašiusi daug knygų, tačiau visos jos tokios skirtingos, aš jos kūriniais labai žaviuosi. Man labai patinka jos humoro jausmas, žodžio skanumas, kad jis yra nenuvalkiotas, nėra šablonų, trafaretų. Ji vis atranda naujų, negirdėtų metaforų, palyginimų“, – džiaugėsi pašnekovė.
Mokytojo profesija dar nėra prestižinė
Be „Knygių klubo“ mokytoja-ekspertė dar veda ir integruotas pamokas, kurių metu susilieja net keletas mokykloje mokomų dalykų. Ji pridūrė, kad tokių pamokų metu taikoma ir vizualinio mąstymo strategija, kuri padeda vaikams informaciją įsiminti ilgam.
„Per integruotas pamokas mes dažnai išvažiuojame. Pastarąjį kartą buvome Trakuose, nes šie metai yra karaimų metai – praėjo 625 metai nuo tada, kai Vytautas Didysis juos atsivežė į Lietuvą. (...) Tokiose pamokose integruojasi istorija, tada jie turi aprašyti įspūdžius, tai atsiranda ir lietuvių kalba, vėliau pristato nuotraukas iš edukacijos skaidrėmis, tai integruojasi ir informacinės technologijos. Neįmanoma apsiriboti vien tik knyga.
Aš labai pripažįstu vizualinio mąstymo strategiją. Skamba baisiai, bet aš pati baigiau mokymus apie tai ir pati parengiau gaires, kaip pritaikyti šią strategiją lietuvių kalbos pamokose – tai labai gerai veikia. Tai yra neuroedukaciniai principai, kurie lavina ilgalaikę atmintį, nes dažnai vaikas perskaito ir pamiršta, tačiau yra metodai, kuriais galima suaktyvinti ir ilgalaikę atmintį“, – pasakojo ji.
Išklausius apie tokį įtemptą ir pilną įvairiausių veiklų mokytojos darbą natūraliai kyla klausimas, ar lieka laiko poilsiui. Visgi A.Pukinskienė šypsosi ir sako, kad posakis „Turėk mylimą darbą ir niekada neteks dirbti“, jai puikiai tinka.
„Manęs gi niekas neverčia, iš manęs nereikalauja visų šitų įmantrybių. Man pačiai norisi, kad jiems būtų įdomu, kad jie gautų iš to daugiau naudos, o ir aš pati mėgaujuosi, man labai malonu“, – šypsosi pedagogė.
Paklausta, ar nesigaili dabartinio pasirinkto kelio ir neišsipildžiusios pirmosios svajonės, pašnekovė užtikrintai sako – ne. Visgi pašnekovė pritaria, kad šis, jai itin malonus ir daug privalumų turintis darbas, vis dar nėra gerai vertinamas visuomenėje.
„Visuomenėje tas mokytojo darbas niekaip neišsikovoja prestižinės vietos, kad žmonės į šią profesiją žiūrėtų su pagarba.
Šioje profesijoje reikia mylėti vaikus, reikia būti kantriam, reikia žinoti, kad mokytojavimas turi būti tavo gyvenimo būdas, kad teks kažką ir paaukoti. Reikia žinoti, kad ne už viską bus atlyginta pinigais, ypač pradedančiam mokytojui“, – kalbėjo mokytoja-ekspertė.
