Darbai tęsėsi 4 metus
Mokykla įsikūrė Pavilnių regioninio parko prieigose, į ją investuota 9,5 mln. eurų. Kaip teigė JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas, tokia ugdymo įstaiga į Lietuvą padeda prisišaukti pačių geriausių specialistų ir diplomatų.
„Bet kurioje šalyje esančiai JAV ambasadai yra labai svarbu turėti stiprią tarptautinę mokyklą. Tokios stiprios mokyklos turėjimas Lietuvoje mums padeda pritraukti vienus geriausių JAV diplomatų, nes jie žino, kad jų vaikai eis į gerą mokyklą“, – ketvirtadienį kalbėjo Robertas S. Gilchristas.
„Įgyvendiname reikšmingą plėtros etapą, atitinkantį mokyklos vertybes ir įsipareigojimus mokiniams suteikti geriausią tarptautinį išsilavinimą, puoselėti bendruomeniškumą ir gerovę kiekvienam bendruomenės nariui. Per daugiau kaip 30 gyvavimo metų augome kartu su Vilniumi ir išaugome turėtas fizines erdves.
Esu nepaprastai laimingas, kad nauja pradinė mokykla leido mums sukurti moksleiviams ir mokytojams įkvepiančią, motyvuojančią ir tvarią aplinką, įgalinančią patyriminį mokymąsi, kiekvieno vaiko talentų puoselėjimą bei gerą emocinę atmosferą“, – teigė AISV direktorius Stephanas Ruzas.
Pradinėje AISV mokykloje galės mokytis ikimokyklinio amžiaus ir pradinių klasių moksleiviai, o sostinės Subačiaus gatvėje esančiame pagrindiniame mokyklos pastate lieka pagrindinės ir vidurinės mokyklos klasės. Čia mokosi virš 29 tautybių mokiniai, iš jų 39 proc. – lietuvių, 30 proc. – amerikiečių, ir 31 proc. – kitų šalių moksleiviai.
Į šią mokyklą priimami ir visiškai anglų kalbos nemokantys vaikai. Nuo pirmos klasės moksleiviai mokomi ir kitos užsienio kalbos (prancūzų, vokiečių, ispanų), o lietuviai – gimtosios.
Mokyklos pastato projektui vadovavęs architektas Linas Naujokaitis teigė, kad mokyklos planavimo darbai lengvi nebuvo – mat ugdymo įstaiga yra regioninio parko teritorijoje, o tai reikalavo papildomų pastangų bei procedūrų.
„Parkas turi savo reglamentus, mes turėjome pakankamai ilgą derinimo procesą su parko direkcija. Mokykla turėjo iškilti 12 metrų nuo žemės paviršiaus – ne daugiau, ir į visus rodiklius reikėjo sutilpti, todėl dalį patalpų turėjome projektuoti po žeme.
Reikėjo sudėtingų, ir kartu brangių sprendimų vien dėl to, jog čia yra parko teritorija“, – lrytas.lt aiškino L.Naujokaitis.
Pasak jo, norėjosi šiuolaikiškų, netradicinių sprendimų, kuriuos galiausiai ir pavyko įgyvendinti.
„Kartu su užsakovais kūrėme patalpų programą, ir visgi suvokėme, kad tos pastato erdvės gali būti netradicinės, įvairios. <...> Praktiškai visos klasės turi gražų paveikslą į gamtą, ir to buvo siekta, tai yra kompozicinis erdvinių sprendimų rezultatas“, – komentavo architektas.
Projektavimo darbai prasidėjo prieš 4 metus, prie mokyklos projekto dirbo mažiausiai 6 architektai. Anot L.Naujokaičio, stengtasi, kad ugdymo įstaigos interjeras būtų susijęs ir su pačia mokykla bei jos simbolika.
„Mokyklos logotipas yra spalvoti trikampiai, tai šis principas atsispindi ir balduose, ir šviestuvuose, ir akustinių elementų panaudojime. Logotipas tampa kaip mokyklos ženklu, raktu“, – tvirtino architektas.
Į darbą eina kaip į šventę
Mokykla alsuoja šiuolaikiškumu – vietoje vadovėlių vaikai naudojasi kompiuteriais, nes beveik visa mokymosi medžiaga talpinama būtent juose. Klasėse esantys suolai sustatyti taip, kad vaikai galėtų dirbti grupėse ir matyti vieni kitus, o kabinetų viduryje moksleiviams įrengtos ir poilsio erdvės. Jeigu nori, jie gali mokytis ir sėdėdami ant sofos.
Naujai atvertoje pradinėje mokykloje dirba ne tik iš užsienio atvykę pedagogai, bet ir lietuviai – štai pirmojoje AISV tarptautinėje mokykloje pedagogė Inga Jaruševičienė dirba jau 16 metų. Kad dirbs būtent tokioje ugdymo įstaigoje, ji teigė tikrai nesitikėjusi.
„Mano kelionė ilga, bet galiu pasakyti, kad šita mokykla mane užaugino kaip asmenybę. Metus padirbau kaip mokytojo asistentė, o po metų atsidarė lopšelio grupė, dabar vadinama nursery arba toddler group, ir tiesiog man pasiūlė pabandyti pabūti mokytoja.
Šešerius metus dirbau ir šeštadieninėje mokyklėlėje su lietuvių šeimų vaikais. Norėjau skleisti tą savo gerąją patirtį ir lietuvių šeimoms, kad ir jie kažkiek pajaustų tą tarptautinį ugdymą nuo mažų dienų. Dirbau daugiausia iš idėjos, nes man labai patiko tai, ką dariau. Kadangi esu dviejų vaikų mama, tuo užkrėčiau ir juos – jie susipažino su anglų kalba, kuri tais laikais buvo baisus dalykas, ir taip su ja susidraugavo, kad dabar mokykloje jiems tai yra mėgstamiausias dalykas“, – portalui lrytas.lt pasakojo mokytoja.
Po 16-kos metų darbo tarptautinėje mokykloje I.Jaruševičienė atvira – į darbą ji vis dar eina kaip į šventę. Ją ypač įkvepia ir tai, jog vaikai čia mokosi priimti ir suprasti, jog kiekvienas žmogus yra skirtingas ir individualus.
„Kiekvienais metais aš gaunu naują grupę – yra nuolatinė kaita, keičiasi šeimos, keičiasi šalys. Man ir pačiai yra įdomu, nenuobodu, turėjau įvairios patirties, nes šeimos yra labai skirtingos. Labai svarbu vaikams nuo mažų dienų parodyti, kad žmonės gali būti, pavyzdžiui, kitokios odos spalvos. Netgi turime tokias knygeles „It's okay to be different“ – viskas gerai būti kitokiu, turėti skirtingas šeimas. Pavyzdžiui, šeimoje turėti dvi mamas ir du tėčius.
Mūsų bibliotekoje netgi yra užsakytos knygos, kadangi turėjome tokią patirtį, jog klasėje šventėme ne mamos dieną, o šeimos dieną. Pasauliui keičiantis, ir mes prisitaikome“, – kalbėjo mokytoja.
Pasak jos, vaikai be galo myli ir šalia mokyklos esantį mišką – pamokų metu tam tikrą laiką jie su mokytojais praleidžia gamtoje, renka jos gėrybes.
„Gauname leidimus iš tėvelių, išeiname į mišką ir tiesiog renkame miško lobius į savo krepšelius, viską parsinešame į klases ir su jais dirbame. Kadangi į mūsų veiklą įtraukiama daug gamtinės medžiagos, tai viską darome kartu su vaikais. Visi plakatai, visos raidelės yra sukurti vaikų“, – patikino pedagogė.
I.Jaruševičienė teigė, kad iš mažiausiųjų vaikų nuolat mokosi ir pati. Nors darbo pobūdis to nereikalavo, mokytoja baigė ir anglų filologijos studijas, kad galėtų dar geriau kalbėti ir atsiduoti savo mokiniams.
„Pačioje pradžioje kalbos barjeras tikrai buvo, nors galvojau, kad anglų kalbą moku labai gerai. Provincijoje tas kalbos lygis nebuvo toks aukštas, kaip Vilniuje – kalbėjau buitiškai, nemokėjau jokių angliškų dainelių, pritaikydavau lietuviškus tradicinius žaidimus.
„Youtube“ tais laikais dar nebuvo, bet universitete turėjau puikių dėstytojų, kurie iš užsienio parvežė savo patirtį. Iš jų taip pat daug pasisėmiau, pati rinkau įvairią medžiagą, stebėjau kolegas amerikiečius, kaip jie dirba“, – pasakojo mokytoja.
Jos teigimu, nors vaikai visur yra panašūs, jos patirtis dirbant valstybinėje lietuviškoje mokykloje ir tarptautinėje mokykloje skiriasi kaip diena ir naktis.
„Kai dirbau darželyje ir prisimenu tą darbuotojų virtuvę iš vidaus, pati asmeniškai nenorėčiau grįžti. Matau dar labai daug tokių atvejų, kai mokytojas yra įstatomas į didelius rėmus, į didelę rašliavą, kur reikia pildyti daug dokumentų, jis yra griežtai priklausomas nuo vadovybės. Ir taip norisi kartais tą pakeisti. Jei tik turėčiau tą stebuklingą lazdelę, tai tikrai ir savo sūnaus progimnazijoje daug dalykų pakeisčiau, bet viskas priklauso nuo mokytojų.
Kai sužadini tą interesą ir džiaugsmą mokytis, tada viskas paprasta, tad tą aš ir pati darau – užkrečiu savo entuziazmu, savo vaidyba, ir tada viskas taip paprasta! Rodai džiaugsmą vaikams, ir jie atsilygina tuo pačiu. Mokytojai gal ir norėtų būti kitokie, bet tam reikia didelio psichologinio stiprumo. Jeigu vadovybė kelia nežmoniškus reikalavimus ir krūvius, tas džiaugsmas blėsta. O juk visi mes svajojome būti mokytojais“, – lrytas.lt kalbėjo I.Jaruševičienė.
