Orus mokytojas – kartu ir orus žmogus
Mokytojas – ne tik tas, kuris moko vaikus, pirmiausia jis – žmogus. Visgi intensyviame ugdymo procese dažnai tai pamirštama. Ne visi mes esame mokytojai, tačiau visi – žmonės. Koks mokytojas turėtų būti ir koks jis yra? Čia yra daug hipotetinių aspektų. Mokytojas pirmiausia turi jaustis pagarbiai žmonių – mokinių, tėvų, kolegų – atžvilgiu, įvertintas ir suprastas. Negali žeminti mokytojo orumo netinkama leksika, negali leisti sumenkinti jo autoriteto nepagrįstais vertinimais.
Kaip pastebi Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) Psichologinio smurto darbe prevencijos skyriaus vedėja Liudmila Mironovienė, visgi šiandien, deja, dažnai yra kitaip: neretai mokykloje skamba ir užgauliojimai, ir keiksmų lydimi komentarai. Dažnai su mokytoju ginčijamasi, o ne ieškoma sprendimų, kaip išgirsti. Dažnai pedagogas – tas, kuris kaltas, ir daugmaž visuomenė žino, kaip reikėtų dirbti šį darbą, tačiau, atsižvelgus į statistiką, tam ryžtasi retas. Paklauskime savęs: kur dingo mokytojo autoritetas?
Orus mokytojas – pasitikintis – tas, kurio klauso ir klausomasi
Mokytojas turi galėti priimti sprendimus ir keisti. Jis negali būti „išmatuotas“ sistemos, kuri orientuota į rezultatą, negali būti išmatuota jo erudicija ar intelektualumas. Ir šiuo atveju reikia pagarbos bei supratimo. Mokytojai – žmonės, kurie, be išankstinių nuostatų, laisvi rinktis, kaip tobulėti ir kaip leisti atsiskleisti vaikams. Jie keičia gyvenimą. Jie turi būti suprasti ir priimti, su šypsenos, ne liūdesio veidu.
„Mokytojas mokykloje – pirmasis, rodos, svarbiausias, pasitikėjimo vertas žmogus. Kiek to pasitikėjimo yra likę šiandien? Kiek – pagarbos ir orumo jo darbui? Minėdami Dieną už orų darbą, akcentuokime pasitikėjimą mokytoju, jo misiją ne tik mokykloje, bet ir vaiko gyvenime. Tai turėdami galvoje ir grąžindami mokytojo autoritetą, galime padėti mokytojui jaustis oriam“, – pabrėžia specialistė L. Mironovienė.
Kaip pamatuojamas mokytojo orumas?
Be išankstinio visuomenės požiūrio, kad mokytojas, nepasiekus vaikui konkrečių akademinių rezultatų, gali būti ir blogas, spaudžiant išorei, slegiant jam iškeltiems lūkesčiams, randasi ir kitų emocinių bei psichologinių momentų – moralizavimo, teisimo, vertinimo. Sunku ar lengva būti mokytoju? Sumenkęs autoritetas šiandien, ko gero, iškelia negatyvius aspektus ir opias problemas, ypač leidžia pasvarstyti apie mokytojo emocinę būseną. Ar gali jis jaustis emociškai stiprus, kai niekas neklauso?
Už darbo vietos saugumą ir darbuotojo emocinę gerovę atsakingas darbdavys
Anot VDI atstovės L. Mironovienės, už tinkamą darbo aplinkos sukūrimą atsakingas darbdavys. Būtent jis turi imtis visų būtinų priemonių ir užtikrinti, kad darbuotojai savo darbo vietoje būtų saugūs ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Joks darbuotojas, įskaitant ir mokytoją, negali ir neturi patirti priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių ar įžeidžiančių veiksmų.
Kokias įžvalgas galima daryti pagal VDI gaunamus skundus?
VDI gaunami skundai rodo, jog mokytojai yra psichologiškai (emociškai) veikiami ne tik vaikų ir tėvų, bet ir savo bendradarbių bei vadovų, kurie sąmoningai jų atžvilgiu taiko psichologinį smurtą. Primintina, kad smurtas ir priekabiavimas yra draudžiamas įstatymo ir už jo taikymą darbo santykių aplinkoje atsakomybė gali būti taikoma ne tik darbdaviui, bet ir smurtą taikančiam darbuotojui.
Mūsų visų pareiga – padėti mokytojui jaustis oriam
Mokytojui, kad jis galėtų tinkamai dirbti ir ugdyti, pirmiausia turi būti sukurta tokia darbo ir mokymo aplinka, kokią apibrėžia ir pripažinti teisiniai reglamentai, kurių svarbiausias – LR darbo kodeksas. Mokytojas, be jau aptartų bendražmogiškų aspektų, negali būti bauginamas ar menkinamas, negali patirti priešiškumo, žeminimo, neetiško elgesio, agresijos, užgaulumo, įžeidaus elgesio ar veiksmų, o tokio mūsų visuomenėje šiandien – dar apstu. Gal nuo to ir reikia pradėti? Mat būtent tai pirmiausia pamina orumą ir žemina garbę, žaloja žmogų, mokytoją, psichologiškai.
Net jei kartais neprisimename, ką sako teisė, leiskime mokytojui būti oriam savo supratimu, palaikymu ir jau minėtu atlaidumu laisvei rinktis. Nekomentuokime tuščiai, nepasvėrę, pasitikėkime juo ir jo pasirinkimais. Atsižvelkime į mokytoją – žmogų. Mes visi turėjome skirtingus mokytojus. Bet juos turėjome. Didžiąja dalimi todėl kad jie jautėsi orūs ar įvertinti, mes esame tai, kas esame šiandien.