Taip ŠMSM vadovė reaguoja ir į ne pačius aukščiausius savo politinius reitingus, ir į kritiką dėl tam tikrų savo priimamų sprendimų.
„Labai patogu nepriimti sprendimų arba priimti jų kuo mažiau, nes vieniems jie atrodo labai gerai, o kažkuriai daliai – gal nelabai. <...> Bet visiems patikti tikrai nėra mano siekis“, – įsitikinusi J.Šiugždinienė.
Nors koronaviruso pandemijos sukeltos problemos šalies mokyklose jau kiek atslūgo, žiemą švietimo sistemą užgriuvo dar vienas nemenkas iššūkis – į Lietuvą iš karo kamuojamos šalies atvykę ukrainiečių vaikai, kuriems čia ir dabar reikėjo suteikti kokybišką ugdymą.
Tačiau ministerijos koridoriuose bei kabinetuose nuolat kalbamasi ir apie sistemines švietimo problemas – nerimą keliantį mokytojų trūkumo klausimą, pedagogų atlyginimus, o ypač nuo šios vasaros – ir prastas Lietuvos moksleivių matematikos žinias.
– Ministre, kalbamės naujųjų mokslo metų išvakarėse, tačiau norėčiau trumpam sugrįžti į praėjusius mokslo metus. Kaip juos vertinate ir kokius švietimo srityje nuveiktus darbus išskirtumėte?
– Praėjusieji mokslo metai buvo kupini iššūkių. Pandeminę situaciją pakeitė brutalus karas Ukrainoje, todėl vienas iš svarbiausių darbų buvo sklandus ukrainiečių vaikų ugdymas. Į savo mokyklas priėmėme apie 10 tūkstančių ukrainiečių – tai buvo iššūkis ne tik mokykloms, bet ir savivaldybėms bei pačiai ministerijai.
Kiti svarbūs darbai, kuriuos norėčiau paminėti – startavo „Tūkstantmečio mokyklų“ programa, kurios tikslas yra tas, kad visi vaikai, nesvarbu, kur jie gyvena ar kokia jų šeimos socialinė padėtis, turėtų vienodas galimybes gauti kokybišką ugdymą.
Taip pat didėjo mokytojų atlyginimai – jų darbo užmokestis padidintas 12,5 proc. Tai irgi yra labai svarbus dalykas, nes visi suprantame, kad tam, jog mes mokyklose turėtume mokytojų, jų darbo vieta turėtų būti patraukli. Žinoma, tai lemia ne tik atlyginimas, bet ir aplinka mokyklose, studijų programos, tačiau šiuos darbus jau esame susiplanavę.
Skyrėme dėmesio ir švietimo pagalbos specialistams, jų darbo sąlygų gerinimui, atlyginimų suvienodinimui ir didinimui. Tai tikrai nemažai darbų padaryta.
– Jūsų, kaip ir beveik visos Vyriausybės narių, reitingai nėra patys aukščiausi – esate po taip vadinamuoju minuso ženklu, kai nemaža dalis žmonių jumis labiau nepasitiki, nei pasitiki. Kaip tai paaiškintumėte, iš kur tas nepasitikėjimas kyla?
– Man atrodo, kad priežasčių yra įvairių. Švietimas ir sportas yra labai plačios sritys, ten ilgus metus nebuvo priimta labai svarbių sprendimų, kurie priimami mūsų Vyriausybės ir ministerijos. Galbūt jie ne visiems žmonėms patinka ar ne visus žmones tenkina, bet tai natūralu.
Tai yra labai jautri sritis, kur kiekvienas yra ekspertas, nes mes visi turime vaikų, anūkų, kurie mokosi mokyklose, turime savo labai asmeninę patirtį, kuri susijusi su šia sritimi. Todėl žmonės tą asmeninę patirtį galbūt nuolat ir susieja.
– Ar jus pačią asmeniškai tie reitingai paveikia, sukelia kažkokių neigiamų emocijų?
– Aš atėjau čia ne tam, kad gerai atrodyčiau, o tam, kad įgyvendinčiau tai, kas yra svarbu. Tam, kad mūsų vaikai turėtų geresnes galimybes. Žinoma, žmogui turbūt visada norisi turėti didesnį prielankumą, nei mažesnį, tačiau, man atrodo, svarbu yra tai, kad mes nebetrypčiotume vietoje.
Labai patogu nepriimti sprendimų arba priimti jų kuo mažiau, nes vieniems jie atrodo labai gerai, o kažkuriai daliai – gal nelabai. Pavyzdžiui, jungtinių klasių panaikinimas arba mažos klasės – galbūt kažkam tai susiję ir su darbo vieta, gal ir su savivaldos rinkimais ar politiniais dalykais, bet natūralu, kad tie sprendimai jautrūs. Visada norisi didesnio palaikymo, bet svarbiausia, manau, yra nebijoti ir kalbėtis. Bet visiems patikti tikrai nėra mano siekis.
– Praėję mokslo metai baigėsi skandalingai – itin prastais matematikos brandos egzamino rezultatais, kurie diskusijas kėlė ne vieną savaitę. Dabar, kai emocijos jau kiek atslūgo, ar galėtumėte įvardinti, kur iš tikrųjų slypi problemos?
– Problemos labai kompleksinės, ir jos yra ilgai nepriimtų sprendimų rezultatas. Jeigu lyginsime situaciją, kurią turėjome 2020 metais (matematikos egzamino neišlaikė trečdalis jį laikiusių abiturientų, – aut.past.), tai matematikos rezultatai yra panašūs. Taip, mums yra žinoma ir buvo žinoma, kad matematikos rezultatai yra prasti, bet kas taip pat įvyko – mes priėmėme sprendimą, kad nacionaliniai patikrinimai turi vykti elektroniniu būdu, ir šiais metais jie ne tik vyko elektroniniu būdu, bet buvo ir atsitiktinis rezultatų vertinimas. Tai parodė tuos tikruosius rezultatus.
Padėtis yra liūdna, tačiau jau ir kiek anksčiau buvo priimti sprendimai ir dėl papildomos matematikos pamokos, ir dėl užduočių duomenų bazės išplėtimo. Šiuo metu pradedame rengti specialiai matematikai skirtas skaitmenines priemones, nusprendėme, kad bandomasis egzaminas įvyks jau vasario mėnesį – anksčiau, nei jis būdavo, kad būtų galima geriau jam pasiruošti.
Reikia gerai apgalvotų sprendimų – jų negali priimti per vieną dieną, gerai jų neišdiskutavęs su bendruomene, todėl tai užtrunka. Tai yra esminiai sprendimai, todėl natūralu, kad jie nebuvo priimti atėjus į darbą pirmą dieną.
Tikiuosi, kad tie rezultatai po truputį gerės. Žinoma, labai didelio gerėjimo aš nesitikiu, nes matau, kokia situacija, taip pat matau didelį neatitikimą tarp mokyklinio vertinimo ir valstybinių brandos egzaminų. Jeigu pasižiūrėsime į duomenis, yra didžiuliai skirtumai, todėl mums reikia stiprinti ir vertinimo sistemą – tam šiais metais skirsime daug dėmesio. Tikslas turi būti pažanga, bet ne konkurencija, ne pasilyginimas.
– Į tiksliuosius mokslus stoja ne tiek daug abiturientų, kiek galbūt norėtųsi, dominuoja socialiniai mokslai, tad paklausiu paprastai – ar negali būti taip, kad mokiniams tiesiog nebeįdomi matematika, kad jie nebenori jos mokytis?
– Mano manymu, matematika yra aktuali ir ateityje bus dar aktualesnė, nes tai yra tam tikras mūsų gyvenimo pagrindas. Čia būtų galima kalbėti ir plačiau, ne tik apie matematiką, bet ir apie fiziką, chemiją, kitus mokslus. Mokinių, kurie renkasi mokytis šiuos dalykus aukščiausiu lygiu, skaičius yra nedidelis, o kai kur jis net mažėja, pavyzdžiui, chemijoje.
Tai yra problema, nes vėliau tie mokiniai, kurie renkasi šiuos dalykus mokytis aukščiausiu lygiu, laiko valstybinį brandos egzaminą – vieni renkasi būti šių dalykų mokytojais, kiti stoja į inžineriją, tiksliuosius, gamtos mokslus, ir tų besimokančių skaičius nėra didelis. Čia yra pagrindinis žingsnis – pirmiausia bendrojo ugdymo programos, jų peržiūra. Jos turi būti įdomios, aktualios jauniems žmonėms, bet tai nereiškia, kad mes apie tuos dalykus galvojame kaip apie žaidimą.
Tai turi būti didaktika, kuri parodytų tų dalykų pritaikymo naudą. Matematiką mes pritaikome visose gyvenimo srityse, tai yra tam tikras gyvenimo fundamentas, kaip ir lietuvių kalba ir literatūra. Tad reikia sudominti mokinius, o ne juos išgąsdinti, bet jie taip pat turi suprasti, kad mokymasis yra darbas, o ne žaidimas, ir be darbo mes tikrai nepasieksime rezultatų ir neišlaikysime matematikos egzamino.
Praeityje vis bandėme daryti nuolaidas, kad galbūt matematikos nereikės gyvenime, gal reikia žiūrėti paprasčiau, bet aš noriu pasakyti – matematikos reikės. Ir jokių nuolaidų šioje srityje nebus. Mes taip pat greitai stojant turėsime privalomą matematikos valstybinį egzaminą.
– Kaip pati užsimenate, jau nuo 2024 metų matematikos brandos egzaminą bus privaloma išlaikyti tiems, kurie apskritai norės studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose. Ar neįžvelgiate grėsmės, kad studentų skaičius gali ženkliai kristi, nes matematikos jie gali tiesiog nebeįveikti?
– Manau, grėsmės nėra. Tai, kad matematikos egzaminas bus privalomas, yra motyvacija vaikams į matematiką žiūrėti žymiai rimčiau, nei galbūt kartais žiūrima. Ir ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Mums tiesiog reikia tiesiai sakyti, jog tai yra svarbu, ir tada natūraliai vaikai kitaip pasižiūri į tuos dalykus.
Aukštosiose Lietuvos mokyklose studijuoja tikrai didelė dalis jaunimo, ji yra didesnė nei kitose užsienio valstybėse. Palyginimui – profesinį mokymą po 10 klasės renkasi tik 23 proc. mokinių, kai Skandinavijos valstybėse, Vokietijoje tokių yra 50, 60 procentų. Jau nekalbu apie Šveicariją, kur yra 80 procentų. Didelė dalis jaunų žmonių renkasi aukštąjį mokslą, ir ką mes matome – matome, kad didelis procentas tų, kurie įstojo į aukštąsias mokyklas, dirba darbą, kuris nereikalauja aukštojo mokslo diplomo.
Dabar matome ir tokią tendenciją, kad dalis baigusiųjų grįžta į profesinį mokymą. Man labai gaila, kad mes vietoje to, jog skatintume vaikus rinktis profesiją ir baigti vidurinę mokyklą kartu su profesija, laikome juos, kad turėtume klasės komplektą. Jie studijuoja aukštosiose mokyklose ir vėliau dirba darbą, kuris to nereikalauja.
– Prieikime prie vieno didžiausių švietimo sistemos skaudulių – mokytojų stygiaus. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos specialistai prognozuoja, jog kai kurioms savivaldybėms jau po kelerių metų reikės po kelias dešimtis pedagogų. Pavyzdžiui, vien mažam Druskininkų miestui reikės apie 44 mokytojų. Ar jums yra žinoma, kur situacija yra prasčiausia, ar toms savivaldybėms yra skiriamas papildomas dėmesys?
– Mes tikrai daug kalbamės ir susitinkame su savivaldybių atstovais, praėjusią savaitę taip pat turėjome didžiulį susitikimą su visų savivaldybių švietimo skyriais, merais. Regionuose trūksta ne tik mokytojų – trūksta gydytojų, inžinierių, kurie norėtų dirbti. Tai yra platesnė problema, kuri galbūt yra susijusi ir su regionų politika. Tiek, kiek mokytojų mokosi, studijuoja ir baigia, Lietuvai tikrai pakaktų, tik problema ta, kad jie stoja ne į tas sritis, kuriose yra didžiausias poreikis, kurios yra prioritetinės. Jeigu tik apie 50 procentų baigusiųjų įsidarbina, tai iš jų tik maždaug pusė grįžta į rajonus arba renkasi juose dirbti.
Mes turime keletą priemonių – viena iš jų yra 500 eurų stipendijos paskutiniame kurse, kai raginame jau dabar sudaryti sutartis su mokyklomis ir savivaldybėmis, kad būtų galima grįžti į rajonus ir čia kurti darbo vietą. Studentai, kurie gauna stipendiją, įsipareigoja per penkerius metus atidirbti bent trejus metus, jiems turėtų pasiūlyti ne mažesnį nei 0,7 etatą. Tai priemonė, kuri labai svarbi savivaldybėms, kurioms nesiseka.
Taip pat mes šiemet turime ir skatinimo fondą, kur taip pat yra papildomi pinigai, susiję su tinklo stiprinimu. Yra galimybės prisitraukti mokytojus, mokant jiems stipendiją, kitaip juos paraginant grįžti į savivaldybes, kuriose yra didesnės problemos. Ir pačios savivaldybės tikrai nemažai veiksmų įgyvendina, kad paragintų jaunimą sugrįžti.
Dabar daug vilčių dedame ir į profesines studijas, kur jau ateina vyresni žmonės. Jie jau turi tam tikrą specialybę, bet įstoja į pedagogikos studijas ir renkasi mokytojo kelią. Jie jau tikrai gerai apmąstę ir dauguma jų renkasi šias studijas jau žinodami, kad jie tikrai dirbs mokytojais. Šiemet turime didelį augimą – nuo 200 vietų pernai šiemet jų jau yra apie 400. Tai tikrai daug vilčių teikiame būtent čia.
– Atrodo, kad visi vardija tuos pačius skaudulius – švietimo bendruomenė sako, kad visi jų prašymai ir pasiūlymai atsimuša į sieną, nes nėra investicijų, mokytojai negauna reikiamos pagalbos, neina dirbti į mokyklas dėl jiems netinkamos krūvių sistemos. Kaip ieškote dialogo ir kodėl tie pagalbos prašymai dažnai būna neišgirsti?
– Aš tikrai nepasakyčiau, kad jų pasiūlymai yra neišgirsti. Mes dažnai susitinkame ir kalbamės, tai tikrai viską girdime ir į ne vieną pasiūlymą jau esame atsižvelgę. Mes suprantame ir labai norėtume, kad darbo užmokestis augtų greičiau, nei jis auga šiuo metu, bet turime neordinarią situaciją, turime karo situaciją, taip pat ir elektros energijos klausimą. Tikrai visi stengiamės ir Vyriausybė supranta, kad labai svarbu, jog mokytojų atlyginimai augtų.
Galų gale, yra ir Nacionalinis politinių partijų susitarimas, tai mes visi, manau, siekiame to paties tikslo ir panašiai matome, tik gal yra skirtingi tempai.
– Iki šio Seimo kadencijos pabaigos liko kiek daugiau nei dveji metai. Kokie prioritetiniai darbai šiandien yra ant jūsų stalo?
– Vienas iš svarbiausių darbų yra bendrojo ugdymo programos. Šiuo metu jau vyksta viešas konsultacijų procesas, iki rugsėjo pabaigos mes ketiname patvirtinti programas. Tai tikrai labai svarbi užduotis, kad mokytojai taip pat tam pasirengtų.
Taip pat mums labai svarbus grįžtamasis ryšys, kad ugdymo proceso kokybė gerėtų, kad ir rezultatai įvairiose srityse gerėtų. Vienas iš svarbesnių darbų yra ir švietimo pagalba. Neseniai Vyriausybė patvirtino vieną milijoną eurų, todėl mokyklose turėsime galimybę sukurti papildomas 150 darbo vietų švietimo pagalbos specialistams. Yra įsipareigojimas, kad iki 2024 metų visi vaikai, turintys įvairių specialiųjų poreikių, galėtų ateiti į mokyklas, tai šitam mes irgi ruošiamės, tai yra labai ambicingas tikslas.
Bet pagrindinis dalykas yra mokytojo darbo vieta. Čia yra pagrindinis iššūkis ir ne viena dedamoji, kaip darbo užmokestis, darbo vietos patrauklumas. Mes tikrai per mažai kalbame apie mokyklą kaip organizaciją – kaip joje mokytojas jaučiasi, kaip mes galėtume jam padėti, koks vadovo vaidmuo, kodėl iš vienų mokyklų mokytojai išeina, o kitose mokyklose yra labai didelis susidomėjimas ir noras ten dirbti? Labai svarbu, kad mokytojas jaustųsi mokykloje gerai, tai ir čia turime minčių, kaip padėti ir kaip tą klausimą spręsti.
– Kaip jau ir minėjote pokalbio pradžioje, šiemet turime neeilinę situaciją, susijusią su nuo karo pabėgusių ukrainiečių vaikų mokymu. Ar galėtumėte apžvelgti, kaip Lietuvos švietimo sistemai sekėsi tvarkytis su šiuo iššūkiu ir kas ukrainiečių laukia nuo šio rudens?
– Manau, kad Lietuva tikrai labai neblogai susitvarkė su ukrainiečių ugdymu. Čia esame labai dėkingi mokytojams ir mokykloms, savivaldybėms, su kuriomis mums pavyko tą uždavinį išspręsti. Žinoma, laukia nauji mokslo metai ir ukrainiečių vaikai yra kviečiami mokytis mūsų valstybinėse mokyklose.
Jie turi kelias galimybes: jeigu tai yra ką tik atvykę ukrainiečiai, mokyklos jiems siūlo adaptacinę programą, kad jie galėtų jaustis gerai, ir tada pati mokykla su tėvais sprendžia, koks ugdymo procesas yra tinkamiausias. Kai kurie ukrainiečių mokiniai iš karto jungiasi į mūsų klases ir mokosi su mūsų vaikais bendrose klasėse. Kitose mokyklose gali būti formuojamos išlyginamosios klasės ir tam tikrą laiką ukrainiečių vaikai intensyviai mokosi lietuvių kalbos. Tačiau visiems ukrainiečių vaikams yra privalu papildomai mokytis lietuvių kalbos.
Dar vienas mokymosi būdas yra nuotolinis – čia jau tampriai bendradarbiaujame su Ukrainos švietimo ministerija. Ukrainiečių vaikų ir šeimų, kurios nusprendė mokytis nuotoliniu būdu ukrainietiškose mokyklose, prašome registruotis mūsų valstybinėse mokyklose, nes yra labai svarbu, kad ukrainiečiai neliktų atskirtyje, kad jie bendrautų su mūsų vaikais, jaustųsi bendruomenės dalimi, gautų neformalųjį ugdymą. Tikrai sunku pasakyti, kada ukrainiečiai galės grįžti į savo namus ir mokyklas – mes matome, kad tas procesas gali būti ilgesnis, nei buvo galvota.
– Viešojoje erdvėje jau pasigirdo pamąstymų, kad rusų, kaip antrosios užsienio kalbos, mokyklose jau reikėtų atsisakyti. Ką jūs apie tai galvojate?
– Labai svarbu skatinti kitų užsienio kalbų mokymąsi, ir tie skaičiai pamažu auga. Norėtųsi, kad daugiau vaikų pasirinktų prancūzų, vokiečių kalbas, būtų labai gerai ir mūsų kaimynų latvių kalba. Bet tai irgi yra klausimas, susijęs su mokyklų dydžiu, nes ne visos mokyklos išgali pasamdyti tokių mokytojų, renkasi galbūt lengvesnį kelią. Bet šiuo klausimu tikrai daug diskutuojame, ir norisi, kad stiprėtų kitų kalbų mokymasis mūsų mokyklose.
– Bet visgi, ar įmanomas toks scenarijus, kad rusų kalbos mokyklose neliktų?
– Sudėtinga būtų tai pakomentuoti. Mes turime tautines mažumas, mūsų Lietuvos piliečius, kurie yra rusakalbiai. Jie yra mūsų šalies gyventojai ir turi visas galimybes mokytis savo kalbos. Tai yra toks natūralus procesas. Mes mylime kiekvieną – ar tai yra lenkų kilmės vaikas, ar rusų, ar latvių – jie visi mums yra Lietuvos piliečiai.
– Moksleiviai ir studentai grįžta į mokyklas, į universitetus – ministre, kokias mintis ir prisiminimus jums pačiai sukelia Rugsėjo 1-oji? Galbūt turėjote tradicijų, ką pati veikdavote šią dieną, kai buvote moksleivė?
– Ši šventė man sukelia labai malonius prisiminimus, nes visada labai norėjau eiti į mokyklą. Laukdavau ir atostogų, bet laukdavau ir Rugsėjo 1-osios – su tėvais, seneliais visada šią dieną pažymėdavome, namuose būdavo ruošiami iškilmingi pietūs. Tai tikrai patys geriausi prisiminimai.
Esu labai dėkinga savo mokytojams, ypač matematikos mokytojai, kuri mane labai sudomino šia disciplina. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad matematika gali būti sunkus dalykas – man ji buvo įdomi ir labai mielai ją mokiausi.
