Mano giliu įsitikinimu - tai mažiausia švietimo problema. Yra daug kartų blogiau, kai mokiniai, lengvai kremtantys sinusus, kosinusus ir kvadratines lygtis, tiki neegzistuojančiais dalykais, kurie lemia kasdienį jų elgesį, o tuo pačiu ir gyvenimo gerovę.
Pagrindinė švietimo sistemos funkcija turėtų būti vaiko paruošimas gyvenimui. Paruošimas naudotis raštu, skaičiais ir panašiais civilizacijos dalykais, o taip pat supažindinimas su pasauliu, kuriame gyvena, kad vėliau galėtų priiminėti teisingus kasdienius sprendimus.
Pagrindine švietimo funkcija laikant vaiko paruošimą gyvenimui, labai skeptiškai vertinčiau gilesnių matematikos žinių reikalingumą. Mokykloje tikrai gerai mokėjau matematiką, bet gyvenime praktiškai panaudojau tik mažą tų žinių dalį. Labai daug ką esu užmiršęs, nes nebuvo reikalinga. Kita vertus, mokykloje manęs nemokino dalykų, kurie tikrai būtų pravertę gyvenime: viešas kalbėjimas, vadovavimo pagrindai, vairavimo teisės ir panašiai.
Mes iš aukšto ir atlaidžiai vertiname senovės laikų žmonių elgesį, kai jie aukodavo dovanas dievams, siekdami palankumo mūšiuose ar stichinių nelaimių atvejais. Dabar visi mokyti, visi supranta, kad tos aukos buvo beprasmiškas laiko ir kitų resursų švaistymas.
Yra ypatingai svarbi mokslo sritis, apie kurią mūsų supratimas ne ką skiriasi nuo mūsų protėvių supratimo. Kalbu apie visuomenės mokslų disciplinas, ypač ekonomiką, politinę ekonomiką, politiką. Panašiai, kaip mūsų protėviai maldomis ir aukomis nepasiekdavo norimo rezultato, lygiai taip šiandien mes kovojame su tuo, ko nėra, o bandydami pagerinti situaciją, dažnai ją tik dar labiau pabloginame.
Pateikiu pavyzdį įsitikinimo, kuriuo tiki mažiausiai 99 procentai žmonių ir kuris yra panaši nesąmonė, kaip savo laiku buvo tikėjimas, kad saulė sukasi apie žemę. Teiginys yra toks: „kapitalizme žmogaus išnaudojimo nėra ir iš principo negali būti. Kapitalistai turtus susikrauna neišnaudodami dirbančiųjų“.
Įsivaizduoju jūsų reakciją. Greičiausiai ji tokia pati, kokia buvo į žmones, tvirtinusius, kad saulė nesisuka apie žemę. Už tokias erezijas bent vieną jų sudegino ant laužo.
Nesiimsiu savo teiginio dabar argumentuoti, bet atkreipsiu dėmesį, kaip viskas keičiasi, pasikeitus tikrovės supratimui. Kyla daug klausimų. Kuo užsiima ir ką gali profsąjungos, jeigu darbininkas nėra išnaudojamas? Ko verti visi įstatymai, skirti mažinti darbo žmonių išnaudojimą? Kaip pasikeičia žmogaus savijauta, savigarba, supratus, kad nėra išnaudojamas savo darbdavio? Kaip pasikeičia darbininko ir darbdavio santykiai?
Demokratijos sąlygomis įstatymus valstybėje lemia daugumos gyventojų norai, pageidavimai. Jeigu žmonės mano, kad išnaudojimas yra, tada jie renka politikus, žadančius sumažinti išnaudojimą, remia politikų siūlomas priemones, kurios, jų supratimu, mažina išnaudojimą.
Kadangi išnaudojimo nėra, tai kova su fantazijos susikurtais demonais yra pasmerkta žlugti, ką mes ir patyrėme per 30 nepriklausomybės metų. Tokiai kovai išnaudojome daug įvairių resursų, dėl to gyvename blogiau, nei galėjome gyventi turėdami teisingą supratimą apie mus supantį pasaulį.
Lietuvoje visiškai apleistų visuomenės mokslų reikšmingumą patvirtina toks istorinis faktas, kad Vokietijoje Hitlerio atėjimą į valdžią palaikė dauguma „tiksliukų“, skirtingai nuo visuomenės mokslų atstovų, kurie puikiai suvokė gręsiantį pavojų.
„Išnaudojimas kapitalizme“ yra tik viena iš daugelio fantazijų, kuriomis mes tikime, kuriomis tiki mūsų valdžios žmonės. Todėl visi elgiamės kvailai tiek asmeniniu, tiek valstybiniu lygiu. Kovojame netgi ne su vėjo malūnais, kaip darė Don Kichotas, bet tiesiog su niekuo, su savo fantazija.
Savo rašiniu noriu pasakyti: visuomenės mokslų žinios (praktiškai nesančios mokyklų švietimo programose) turi didesnės įtakos mūsų gyvenimo gerovei, nei žinios, kas yra sinusas, kosinusas ar tangentas.
