Prisijaukinti naują gyvenimą Amerikoje lietuvei padėjo savanorystė lietuviškoje mokykloje

Jau penkerius metus A.Kimmage savanoriauja Vašingtone įsikūrusioje lituanistinėje Kristijono Donelaičio mokykloje, kurią lanko apie 70 įvairaus amžiaus lietuvių bei mišrių šeimų vaikų. Ji moko juos rašyti, skaityti ir kalbėti lietuviškai.

„Kai jie ateina dar nemokėdami skaityti, o išeina jau mokėdami – jaučiuosi, kad padariau žygdarbį“, – juokiasi pašnekovė.

Iš Alytaus kilusi Alma maždaug prieš 15 metų į Jungtines Amerikos Valstijas nuvyko aplankyti besilaukiančios draugės, tačiau nė nenutuokė, kaip ši kelionė ir joje įvykusi lemtinga pažintis su amerikiečiu pakeis jos gyvenimą.

„Galvojau, kad tai mano paskutinis šansas pamatyti Ameriką. Gal antrą kelionės dieną su drauge nuėjome į koncertą, ir ten susipažinau su šalia manęs sėdėjusiu vaikinu. Užmezgėme labai stiprią draugystę, vėliau dvejus metus vienas pas kitą skraidėme, kol galiausiai susituokėme“, – pasakojimą pradėjo Alma.

Po vestuvių vienerius metus su vyru ji dar gyveno Lietuvoje, tačiau planus pakoregavo 2008 metais šalį sukausčiusi finansinė krizė – pora susikrovė daiktus ir išvyko atgal į JAV.

„Mano vyras yra profesorius, o tuo metu jam pasiūlė darbą universitete už 1000 litų. Jam buvo toks šokas, kad tepasakė „ne ne ne, mes turime iš čia važiuoti, čia neišgyvensime“. Galvojau, kad mes tik laikinai skrendame į Ameriką, pirmus trejus metus dar skraidėme pirmyn atgal, nes iki galo dar nesupratau, kur tiksliai gyvensime.

Po trejų metų, kai supratau, kad mano vyras nebesiruošia grįžti, nusprendžiau, kad man irgi reikia ieškotis darbo, ir mes toliau gyvensime Amerikoje“, – portalui lrytas.lt kalbėjo pašnekovė.

Už Atlanto Alma su šeima gyvena jau 12 metų – informatikos ir verslo vadybos studijas baigusi moteris šiuo metu dirba finansų srityje, personalo skyriuje. Nors karjera su IT susijusioje įmonėje jai ir patiko, visgi moteris nusprendė, kad darbas su žmonėmis jai teikia kur kas daugiau džiaugsmo.

„Supratau, kad laiką noriu leisti ne tik prie kompiuterio. Tada baigiau vadybą, ir galvojau, kad viskas, esu marketingistė, bet atsidūrusi Amerikoje supratau, kad aš jau truputį per sena nuo nulio pradėti karjerą marketingo srityje, ypač, kai anglų kalba nėra tavo gimtoji.

Tada prisiminiau, kad man visą laiką sekėsi matematika, tai baigiau kursus ir pamačiau darbo skelbimą, kad reikia žmogaus, dirbančio finansų srityje nepilnu etatu. Užsikabinau ir dabar toje kompanijoje dirbu jau septynerius metus“, – dėstė A.Kimmage.

Tačiau įsitvirtinti milžiniškoje valstybėje tikrai nebuvo lengva – pasak Almos, draugų susirasti daug galimybių Vašingtone nebuvo, o spaudimą darė ir tai, jog ten žmogaus profesija yra itin stipriai sureikšminama.

„Išeini ir jauti, kad esi vienas. Vyras išeina į darbą, o tu nieko nepažįsti, tavo draugų čia nėra. O reikėjo susirasti ten savo gydytojus, draugus. Galvodavau, kad tai labai paprasta – nueisi į vaikų žaidimų aikštelę ir susipažinsi su kitomis mamomis. Bet tu nueini ir supranti, kad mamų ten nėra – yra auklės, nes visos mamos dirba.

Nesakyčiau, kad pas visus amerikiečius, bet būtent Vašingtone yra toks bendras bruožas, kad iš karto susipažinus tavęs paklausia, kur tu dirbi. Paklausia tavo vardo, o kitas klausimas – kokioje įmonėje dirbi. Jeigu tu sakai, kad namuose esi mama – viskas, tu jau nebeįdomi, daugiau tau klausimų nėra. Tada pagalvojau, kad man reikia darbo, taip nebegaliu, nes niekas nenorės su manimi bendrauti.

Bet ne visur taip – pavyzdžiui, Kalifornijoje kaip tik pirmas klausimas yra apie tai, koks tavo hobis, o Vašingtone visi labai susikoncentravę į karjerą, jie nori bendrauti su tais žmonėmis, kurie gali padėti siekti karjeros. Tas mane priblokšdavo“, – prisiminė JAV gyvenanti lietuvė.

Noras susirasti bendraminčių ir nenutolti nuo lietuvių kalbos Almą atvedė į Lietuvos ambasadą Vašingtone – moteris pradėjo lankytis ambasados organizuojamuose renginiuose, užmezgė pažinčių su kitais lietuviais, iš kurių sužinojo apie ilgametę lietuvišką šeštadieninę mokyklėlę. Netrukus ją savaitgaliais pradėjo lankyti ir Almos dukros – kaip pati sako, tai buvo erdvė, kurioje ir ji nebesijautė vieniša bei svetima.

Kadangi mokykloje trūko pedagogų, kilo natūralus klausimas, kas galėtų padėti mokyti mažuosius lietuvius skaityti ir kalbėti lietuviškai. Taip ir prasidėjo Almos savanorystės kelias.

„Iš pradžių pasakiau, kad padėsiu tik tuomet, kai kas nors išvažiuos ir negalės dirbti, bet pamačiau, kad man mokyti patinka. Kaip aš sakau, turbūt kiekvieno žmogaus gyvenime būna toks laikas, kai tu imi, bet ateina laikas, kai tau reikia ir kažką duoti. Turbūt natūraliai supratau, kad galiu kažką perduoti šiems vaikams, ir dabar kartu pasisemiu iš jų kantrybės, išmokstu, kaip į viską žiūrėti kūrybiškai.

Pradėjau dirbti su penkiamečiais ir nepamačiau nei vieno vaiko, kuris nenorėtų skaityti. Kai jie ateina dar nemokėdami skaityti lietuviškai, o išeina jau mokėdami – jaučiuosi, lyg padariau žygdarbį. Aš juos mokau skaityti, įtraukiame ir truputį istorijos, ateina ir etnografijos mokytoja, dainas dainuojame. Vaikai yra vis tiek susiję su Lietuva – yra tokių, kurių tėvai lietuviai, bet turime ir labai daug mišrių šeimų, turime jau trijų kartų šeimų, kurios eina į tą pačią mokyklą. Ėjo močiutė, ėjo jos vaikai, ir dabar turėjau anūkę“, – dalijosi A.Kimmage.

Pasak jos, svetur, ir ypač JAV gyvenantiems lietuviams išsaugoti savo kalbą ir kultūrą yra be galo svarbu, nes Lietuvą jie aplanko retai.

„Noriu, kad mano vaikai, matydami, kaip aš savanoriauju ir mokau, irgi turėtų tą savybę, kad ne visą laiką reikia galvoti tik apie save, bet reikia ir kažką duoti“, – prisipažino pašnekovė.

Paklausta, kokius ryškiausius skirtumus pastebi tarp Lietuvos ir JAV moksleivių, Alma vardijo ne vieną ją nustebinusį dalyką. Ji išskyrė ir tai, kad Amerikoje, priešingai nei Lietuvoje, vaikams išmaniuosius telefonus tėvai nuperka jau vyresniame amžiuje, taip pat šioje šalyje jau nuo mažens vaikai pratinami prie intenstyvių sporto treniruočių.

„Mane pribloškė, kad Lietuvoje beveik visi vaikai turi išmaniuosius telefonus. Amerikoje tikrai to yra mažiau, nors mums visada atrodo, kad Amerikoje visi žaidžia su telefonais. Bent pas mus, Vašingtone, stengiamasi vaikams telefoną duoti kuo vėliau – kai tau 11, 12, 13 metų. Jaunesniems jų neperka, nes vėliau su jais labai sudėtinga sutarti, atitraukti nuo ekrano. Ir mokyklose mokytojai neleidžia jų neštis ir naudotis“, – dėstė Alma.

Ji paminėjo ir dar vieną pastebėtą keistenybę – Amerikoje vaikams nereikia mintinai mokytis eilėraščių ir rašyti dailyraščiu.

„Niekas nemoko jų rašyti, visi vaikai rašo spausdintinėmis raidėmis. Pamenu, nuėjau pas mokytoją ir paklausiau, kodėl vaikai nerašo rašytinėmis raidėmis, o ji sako: „Jie vis tiek visi rašys kompiuteriais, kam to reikia?“

Net ir darbe matau, kad pas mus ateina ką tik mokslus pabaigę jaunuoliai ir nemoka rašyti sujungto žodžio, viską rašo spausdintinėmis raidėmis. Mane tai išgąsdino“, – prisipažino Alma.

Tačiau ji teigė nemananti, kad moksleiviai šiose šalyse yra labai skirtingi. Pasak jos, „visi vaikai yra vaikai“ – jie nori ir žaisti, ir mokytis.

„Tiesa, Amerikoje vaikai yra labai daug giriami. Yra tas jų posakis „good job“ (angl. gerai padirbėjai), „high five“ (angl. duok penkis). Lietuvoje turbūt nėra taip giriami vaikai“, – svarstė Amerikos lietuvė.

Jos manymu, vaikų norą puoselėti lietuvybę labiausiai lemia jų šeimos požiūris ir pastangos – ji pati prisipažino iki mokyklėlės savaitgaliais automobiliu vykstanti ir po 40 minučių, tėvai savo atžalas į šią mokyklėlę veža net iš kitų valstijų. Dabar lituanistinėje mokykloje mokosi apie 70 įvairaus amžiaus lietuvių vaikų.

Lietuviškoje mokykloje savanoriaujanti Alma visgi savo ateities su pedagogika sieti nežada, tačiau teigė, kad JAV šios profesijos atstovai yra labai laukiami ir vertinami.

„Amerikoje prieš kokius penkerius metus startavo labai stipri marketingo kampanija, kuri kvietė skirtingų profesijų atstovus ateiti ir mokytojauti. Nemažai žmonių, net iš mano dukros klasės tėvų, nutarė pakeisti profesijas ir eiti mokytojauti. Sakyčiau, gal Amerikoje daugiau pagarbos šiai profesijai, nei Lietuvoje“, – svarstė ji.

Tačiau dar viena opi problema, pasak pašnekovės, yra vis dar išlikęs rasizmo elementas.

„Mano dukros mokykloje pernai trys mokytojos turėjo palikti mokyklą dėl savo kelių komentarų ar veiksmų. Buvo vienas berniukas, kuris neklausė, ir mokytoja pasakė jam, kad „iš tokių niekada neišauga nieko gero“. Berniukas buvo juodaodis, o mokytoja – baltaodė. Vėliau vaikai statė pjesę, o vienas iš vaidmenų buvo vergo. Nepagalvojusi mokytoja juodaodėms mergaitėms davė vergų vaidmenį, ir ta mokytoja taip pat turėjo išeiti.

Tai labai jautru – visą laiką mokytojai turi galvoti, kaip netyčia nepasakyti kažko netinkamo, nes tai gali atsisukti prieš juos. Profesija tikrai sudėtinga, nešanti labai didelę atsakomybę. Mane kartais trikdo tai, kad nėra suteikiamas toks antras šansas“, – svarstė Alma.

Pati JAV gyvenanti lietuvė šią vasarą jau spėjo sudalyvauti VDU Švietimo akademijos Vilniuje rengiamoje lituanistinių studijų programoje. Pasak jos, ši patirtis jai leido naujomis akimis pažiūrėti į švietimą ir savo veiklą.

„Atvažiavau į kursus pirmą kartą, nors mokykloje savanoriauju jau penkerius metus – man aktualu, kaip mokyti, nes vis susimąstydavau, ar viską darau gerai. Labai norėjosi pamatyti, kaip lietuviai moko, pasisemti naujų idėjų, ir tikrai jų pasisėmiau.

Pasisėmiau netgi kito požiūrio – pavyzdžiui, buvo paskaita apie mįsles, ir mums aiškino, kad nereikia vieno teisingo atsakymo, bet reikia sugalvoti dar tris atsakymus, kurie gali būti teisingi. Aš visą laiką vaikus stengiausi nukreipti į teisingą atsakymą, o dabar galvoju – juk kaip tik reikia į tai žiūrėti kūrybiškai, o ne juos į rėmus įstatyti. Man tai atvėrė akis“, – prisipažino moteris.

Pačios Almos vaikai gimė dar Lietuvoje, tačiau puikiai kalba tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis. Šia ypatybe ji teigė ypač besidžiaugianti, ir tvirtino, kad daugiakalbiai vaikai į pasaulį žvelgia su kur kas didesne empatija.

„Mano kartos žmonės mėgsta sakyti, kad geriau išmokti vieną kalbą gerai, nereikia kalbėti kita kalba, nes vaikai šnekės su akcentu. Aš manau, kaip tik dvikalbystė labai padeda vaikams greičiau suprasti dalykus, nes jie iš karto savo galvoje viską verčia, tampa lankstesni. Aš manau, kad tokie vaikai turi platesnį požiūrį į gyvenimą ir lengviau priima kitas kultūras. Mano nuomone, vaikai, kurie žino kelias kalbas, yra nuoširdesni ir taikesni“, – mąstė ji.

Vis dėlto viltį grįžti į gimtinę A.Kimmage dar tikrai puoselėja.

„Niekada nežinai, kas bus – gal mano vaikai sugalvos grįžti į Lietuvą ir čia studijuoti. Kartais pagalvoju apie tokį norą, ypač mažesniuose miesteliuose, norisi, kad įdomesni žmonės ten atvažiuotų, uždegtų vaikus pilietiškumu, nes trūksta tokio užsidegimo. Norisi parodyti ir kitokį požiūrį“, – lrytas.lt kalbėjo JAV gyvenanti lietuvė.