Naujasis sostinės Fabijoniškių gimnazijos vadovas naujienų portalui lrytas.lt papasakojo, kaip atrodo darbo šioje mokykloje užkulisiai, kodėl pedagogai neturėtų bijoti darbo mažesniuose miesteliuose ir kaip spręsti vis aštrėjančią mokytojų trūkumo problemą Lietuvoje.
Svarbiausia – išgirsti kiekvieną
Kai kurie būsimųjų Vilniaus Fabijoniškių gimnazijos mokinių tėvai, atėję pasirašyti priėmimo dokumentų, neretai nustemba – mat juos pasitinka mokyklos direktorius, kuris paprastai įsivaizduojamas kiek kitaip.
„Kartais į darbą deduosi kaklaraištį, kad žmonės atpažintų, jog esu vadovas“, – juokauja nuo šių metų gegužės oficialiai šiai gimnazijai vadovaujantis L.Janulionis.
Tačiau pačioje gyvybe alsuojančioje gimnazijoje jis tikrai ne naujokas – istorijos mokytoju šioje mokykloje L.Janulionis dirbo jau nuo 2013-ųjų, o po dvejų metų tapo ir direktoriaus pavaduotoju. Dabar, pasak jo, atėjo laikas dar rimtesniems iššūkiams.
„Bendruomenė mane jau žino, yra prie manęs pripratusi, bet kai ateina būsimų mokinių tėvai, raštinės vadovei pristačius, kad ateina direktorius, jie žvalgosi, lyg dar kažkas po manęs turėtų ateiti. Toks įdomus jausmas, bet manau, kad dar reikia laiko, reikia ir man pačiam keistis, kad tas pripažinimas greičiau atsirastų, nes viena yra dirbti pavaduotoju, o visai kas kita – būti atsakingam už visą mokyklą“, – pasakojo jis.
Ugdymo įstaigos vadovo kėdę perėmęs L.Janulionis atviravo, kad jo kabineto durys atviros kiekvienam – jis tikrai ne iš tų direktorių, su kuriais mokiniai vengia prasilenkti koridoriuje. Pašnekovas pripažįsta, kad bendrą kalbą su skirtingo amžiaus vaikais rasti nesunku – tereikia įsiklausyti į tai, kuo jie šiandien gyvena ir ko jiems reikia, skirti savo laiko ir dėmesio kiekvienam.
„Svarbiausia yra klausytis, ir ne tik klausytis, bet ir išgirsti. Kaip ir visur gyvenime – jei tau ką nors pasako, labai svarbi atgalinė reakcija, kurią tu duosi. Nesiklausydamas tu neduosi nieko gero nei mokiniui, nei jokiam kitam žmogui. Manau, kad tai yra labai universalus raktas, kuris yra nesusijęs nei su mano amžiumi, nei su jokio kito pedagogo amžiumi – mokiniai tiesiog nori būti išgirsti, pripažinti, ir žmonės, kurie leidžia jiems tokiais pasijusti, neišduoda jų pasitikėjimo, pelno jų pagarbą. Tada ir atsiranda draugystė, atsiranda ryšys.
Kadangi mokiau vaikus istorijos, tai ir suformavo tą ryšį – dabar jie nebijo ateiti pas mane ir kreiptis. Svarbiausia, kad mokinys nebijo to padaryti, o tada visos durys yra atidarytos. Manau, ir gyvenime taip yra: neturi būti tau per aukštai uždarytų durų – galima jas visas atverti, tik reikia nebijoti“, – portalui lrytas.lt kalbėjo L.Janulionis.
Pasitikėjimą užsitarnavo greitai
Iš mažo Dzūkijos miestelio Seirijų kilęs pašnekovas savo mokytojo karjerą 2010 metais pradėjo būtent Lazdijų rajone – tuo metu jis dirbo keliose mokyklose, nesiskundė ir darbo užmokesčiu, tačiau, kaip pats prisimena, galiausiai jį tiesiog pradėjo „spausti sienos“. Noras ieškoti naujų galimybių atvedė jį į Vilnių, kur netrukus jis ir gavo istorijos mokytojo vietą tada dar Vilniaus Fabijoniškių vidurinėje mokykloje. Tiesa, kartu su juo šios darbo pozicijos tuo metu siekė dar 30 kandidatų.
„Nors rajone uždirbdavau daugiau, bet morališkai jaučiausi gerai, padaręs šitą žingsnį ir išvažiavęs“, – prisipažino L.Janulionis.
Paklaustas, kas trukdo jauniems mokytojams likti gimtuosiuose miestuose ir kelti regionų švietimo lygį, jis svarstė, kad sąlygos mažesniuose miestuose neretai netgi geresnės, tačiau jaunus žmones į didmiesčius veja paprasta priežastis – jiems reikia daugiau erdvės ir veiklų.
„Pavyzdžiui, mūsų rajonas yra puikus – gyventojų nedaug, žmonės labai geranoriški. Tikrai nematyčiau problemų – sąlygos geros, uždarbis geras. Gal rajonuose tik šlubuoja paslaugų sektorius, ko labai norisi jaunam žmogui“, – spėjo Fabijoniškių gimnazijos direktorius.
Pati gimnazija, kaip pats sako, jam buvo lyg tramplinas į naują gyvenimo etapą.
„Atėjęs čia gavau auklėtinius, sutikau kolegas, direktorių, iš kurių visų jaučiau didelį pasitikėjimą, ir jį jausdamas labai stipriai ūgtelėjau. Buvo labai geras laikas, kai pradėjau čia dirbti, o paskui buvo dar geresnis“, – prisiminė L.Janulionis.
Jis prisipažino, kad apie mokyklos direktoriaus rolę pastaruoju metu pagalvodavo vis dažniau, dar dirbdamas direktoriaus pavaduotoju ieškojo geriausių sprendimų mokyklai, o tuomet sulaukė ir lemtingo pasiūlymo.
„Dirbdamas pavaduotoju pradėjau jausti, kad aš turiu atsakomybę. Tikrai galima sakyti didelį AČIŪ buvusiam šios mokyklos direktoriui, kad iš tų trisdešimt kelių žmonių atsirinko mane, ir tokių jaunų mokytojų pas mus tikrai netrūksta. Buvęs vadovas labai stipriai jaunino kolektyvą, tai darė dar 2010–2013 metais, ir tokie sprendimai ilgalaikėje perspektyvoje buvo visiškai teisingi, nes mokykla tikrai pakilo.
Matydamas visus šiuos procesus pats norėjau padaryti kažką panašaus, nes tu matai dinamiką, didelę energiją. Padarytas klaidas vadovas vertino griežtai, tad iš tų pamokų išmokau labai daug. Tos įžvalgos man padėjo augti, todėl labai noriu daryti panašią įtaką. Džiaugiuosi, kad direktorius patikėjo manimi“, – kalbėjo pašnekovas.
Tačiau streso, pasak L.Janulionio, šiame darbe tikrai netrūksta – nuolat tenka priimti atsakingus sprendimus ir galvoti, ar tie sprendimai tikrai atneš naudos kiekvienam mokykloje esančiam žmogui.
„Komandą renkuosi aš, bet kaip ji sutars su kolegomis – tai man neišeina iš galvos. Aš galiu atsirinkti geriausią mokytoją iš atėjusių, kuris bus geriausias man, o kas yra geriausias mokytojas mokiniams? Tai jau kitas klausimas, ir manau, kad tai vadovus lydi nuolat. Ta pati dokumentacija – atrodo, septynerius metus dirbau pavaduotoju, mačiau, kaip viskas veikia, bet vis tiek galvoji, kad kažko nepamirštum“, – svarstė jis.
Pagalbos rankas naujajam vadovui nuolat tiesė ir vyresni mokytojai, todėl pedagogas paneigė mitą, esą į jaunesnius specialistus ilgamečiai kolegos neretai žiūri skeptiškai.
„Jie rado kažkokį raktą, žodį, ir būtent iš ten atplaukė ta ramybė. Tai vyresniųjų ramybė, sudėta su jaunųjų entuziazmu, gali virsti tikrai geru sėkmės raktu šitai mokyklai“, – įsitikinęs Fabijoniškių gimnazijos vadovas.
Visgi 34-erių pašnekovas prisipažino, kad savęs laikyti jaunu jau nebėra linkęs, o tai esą išduoda ir pakitęs požiūris į pedagogų svajones. Pasak L.Janulionio, mokytojas turėtų suvokti, kad pokyčiai švietime vyksta lėtai, tad svarbiausia neprarasti motyvacijos jų siekti.
„Eina dvylikti metai, kai dirbu mokykloje, o tai jau trečdalis mano gyvenimo. Jei dar pridedi savo mokyklos metus, gaunasi labai didelis skaičius, kai esu švietimo sistemos dalis. Manau, kad dabar mano sprendimai ne visada atitiktų to galbūt ką tik pradėjusio dirbti mokytojo lūkesčius, nes ir pačiam pradėjus dirbti atrodė, kad tu gali viską keisti čia ir dabar.
Pirmiausia reikia pažiūrėti į aplinką, skirti laiko mokyklos pažinimui. Jei esi gabus ir greitai besimokantis – per metus gal tai ir padarysi. Jei viską darai lėčiau – gali ir užtrukti. Jaunas žmogus nori visko dabar ir čia, kas galbūt yra gerai, tačiau dažnai – labai sunkiai įmanoma. Kai kuriems dalykams reikia kantrybės, kai kurie sprendimai tau gali labai neapsimokėti. Mano du broliai dabar mokosi Karo akademijoje, ir jiems yra sakoma: viskas bus, bet ne iš karto. Tas pasakymas labai tinka – jaunas mokytojas turi pasiruošti savo augimui.
Pradėjęs dirbti pirmiausia turi pateikti tai, ką turi stipriausio, klausytis, kas yra kalbama ir kas čia vyksta. Supratęs, pažinęs kultūrą gali pradėti daryti pokytį, kuris darytų tą organizaciją geresnę, bet neieškoti sau patogesnių sąlygų. Tie žmonės, kurie pradeda kurti geresnes sąlygas būtent sau, irgi ilgai neužsibūna. O pradėti daryti pokyčius, kad pati mokykla taptų geresne vieta ir būtų malonu eiti į darbą – tai yra investicija, kurią ne visi mes suprantame“, – svarstė L.Janulionis.
Prieš mokyklų vadovų kadencijas jis pats nėra nusiteikęs – pasak Fabijoniškių gimnazijos direktoriaus, į kiekvienos ugdymo įstaigos situaciją turėtų būti žiūrima individualiai ir lanksčiai. Jeigu mokinių rezultatai išlieka geri arba kyla – puiku, bet jeigu mokykla kasmet praranda vis daugiau moksleivių, o jų rezultatai ne itin geri, lyderių kaita tikrai praverstų.
Ką daryti su būsimais pedagogais?
Paklaustas apie pedagogų trūkumo problemą Lietuvoje, apie kurią su baime kalbama jau kurį laiką, pašnekovas pažymėjo, kad būsimų mokytojų rengimui ir pritraukimui į šią profesiją turėtų būti skiriama dar daugiau dėmesio ir resursų.
„Teko kalbėtis su vienu žmogumi, kuris pasakė, kad baigė labai prastą universitetą. Paklausiau, kokį, o jis sako: Lietuvos Edukologijos universitetą. Atsakiau, kad aš tai baigiau labai gerą – Vilniaus Pedagoginį universitetą. Padarėme tą pertvarką – taip, šio universiteto įvaizdis buvo sutrintas visais įmanomais būdais, bet ar tai buvo geras, ar blogas universitetas, labai priklausė nuo žmogaus, kuris ten mokėsi. Kaip istorijos mokytojas aš užaugau būtent ten.
Pedagoginis universitetas padėjo pagrindus ir atvedė mane į tą profesiją, kurioje esu. Nenorėčiau dirbti jokio kito darbo, ir tai yra būtent Pedagoginio universiteto nuopelnas“, – pabrėžė L.Janulionis.
Kaip pats įvertino, būtent pedagoginės praktikos metu jis ir pamatė, kad gali ir nori dirbti šį darbą, o užplūdusi motyvacija nedingo iki šiol.
„Pamenu, kai atlikau praktiką, turėjau 15 pamokų per savaitę, o kai kurie mano kurso draugai turėjo jų vos po tris. Aš turėjau 15 ir nepavargdavau. Būtent praktikos metu supratau, kad man įdomu, kad mes galime su mokiniais diskutuoti, matyti skirtingus kampus. Tai buvo atradimas ir man pačiam.
Reikia sugebėti klasėje pamatyti mokinį, kuris geba mokyti, geba kažką paaiškinti kitam, nes jis tikrai galėtų būti puikiu mokytoju. Aš, kaip istorijos mokytojas, visada mokykloje galvodavau: o kodėl taip? Kodėl mes taip darom? Visada kirbėdavo klausimas apie istorijos pamokos dėstymo metodiką. Nesakau, kad pats šiandien turiu ją idealią, bet manau, kad galima daryti ir kitaip. Ir jei toks klausimas kyla ir moksleiviui, manau, kad jis gali būti mokytoju“, – pažymėjo L.Janulionis.
Pedagogikos studijas pasirinkę jaunuoliai kasmet gauna ir specialias valstybės stipendijas, nors darbu mokykloje po šių studijų susigundo tikrai ne kiekvienas. Tačiau sostinės gimnazijos direktorius tokio valdžios sprendimo klaida tikrai nevadina – pasak jo, kiekvienas bandymas atkreipti dėmesį į mokytojo profesiją bei jos svarbą yra labai sveikintinas žingsnis.
„Nemanau, kad stipendijos yra lemiamas veiksnys, ir tų studentų tikrai nėra tiek daug, kad mes valstybės mastu patirtume reikšmingą finansinį nuostolį. Kaip sakoma, nėra blogos reklamos, nes vis tiek kalbame apie pedagogiką. Kitam galbūt palieti ir sąžinę, jog pasirenki pinigus, ir ką, dabar neisi į mokyklą? Niekada nežinai, kaip šis dalykas suveiks, bet kad yra daromas bet koks žingsnis, siekiant pritraukti žmones į pedagogikos kryptį, yra sveikintina.
Kad ir Vilniaus miesto savivaldybė: tai, kad jie noriai kalba apie pedagogų pritraukimą iš visos Lietuvos ir papildomus finansus jiems, yra labai gerai. Kad ir metus, kad ir kiek, bet gal tai pritrauktų tuos, kurių čia reikia, o nelaukiama, kol problema bus visiškai kritinė“, – vertino L.Janulionis.
Jis pridūrė, kad ateityje vis dėlto svarbu sugrąžinti ir pedagogus ruošiančių vietų galias, bet kritiškų pastebėjimų turi ir patiems būsimiesiems mokytojams.
„Teko girdėti istorijų, kai studentai piktinosi, kad dėstytojai per daug reikalauja. Pajaučiau dėl to svetimą gėdą, nes jeigu studentas mano, kad dėstytojas iš jo per daug reikalauja, kitas klausimas, ar tikrai tu esi savo rogėse ir ar tau patinka tai, ką tu darai. Man net natūraliai nekiltų toks klausimas. Gal čia skambėsiu kaip vyresnis mokytojas, bet auga tokia karta, turinti teises, bet mažai pareigų, nes, matyt, mes taip leidžiame“, – svarstė pašnekovas.
Prie pedagogo profesijos gerbūvio esą galėtų prisidėti ir patys mokytojai – jie, gimnazijos vadovo teigimu, būsimųjų kolegų turėtų pradėti ieškoti dar savo klasėse, o svarbiausia – nebandyti atkalbėti tų, kurie dar tik nedrąsiai pasvajoja apie mokytojo kelią.
„Mes visi turime tokių mokinių, todėl kiekvienas galime juos nukreipti tinkama linkme. Nemanau, kad pedagogo darbą būtinai turi dirbti žmogus, kuris tris egzaminus išlaikė tik šimtukais. Manyčiau, mokytojas turėtų būti gerai išlaikęs tą dalyką, kurį jis nori mokyti, o kitiems dalykams tikrai nereikalingi patys aukščiausi rezultatai. Pedagogas turi suprasti ir tą mokinį, kuris nenori mokytis, tada jis galės parodyti empatiją kiekvienam“, – įsitikinęs L.Janulionis.
Pasak jo, nevertėtų pamiršti ir profesinių pedagogikos studentų praktikų, ir pamačius, kad studentas ar studentė eina teisinga kryptimi, talentų jokiu būdu nepaleisti.
„Reikia ieškoti jaunuolių, kuriems mokykloje smagu, ir tokių radus – nepaleisti. Tau reikia žmogų taip užkabinti už švietimo sistemos, kad jis čia ir pasiliktų. Svarbiausia dėti visas pastangas, kad tas būsimas mokytojas gautų geriausias sąlygas, nes jo laukia dar ilgas nuolatinio mokymosi ir tobulėjimo kelias“, – lrytas.lt tvirtino Vilniaus Fabijoniškių gimnazijos direktorius.
