Kūrinio autorius Armandas Raila patikina, kad kantrybės, nors ir prakiuro pirštai, rado iš pasididžiavimo savo gimnazija ir ypatingais metais. Apie tai kalbėjomės su pačiu autoriumi ir jo dailės mokytoju Tomu Rudoku.
– Armandai, išvydus origamio technika sukurtą Juozo Zikaro portretą turbūt galima drąsiai teigti, kad dabar jau pažįstate kiekvieną menininko atvaizdo centimetrą. Ar, imdamasis šios užduoties, galutinį rezultatą taip ir įsivaizdavote? Ar dažnai dėl darbo tarėtės su savo dailės mokytoju?
A.Raila: Rezultatą maždaug taip ir įsivaizdavau. Dirbdavau dažniausiai naktimis ir savaitgaliais, nes daug namų darbų, o rengiuosi šešiems egzaminams – daugiau laikyti neleidžiama. Mokytojai iš pradžių nesuprato, ką aš ten darau namuose ir kodėl namuose.
Tai mano dailės egzamino baigiamasis darbas. Jis buvo už visų didžiausias, supakuotas. Kai nuėmiau popierių, ir mano mokytojas jį išvydo pirmą kartą. Sulaukiau labai daug dėmesio, to nesitikėjau.
T.Rudokas: Praėjusį rugsėjį Armandas man pasakė, kad darys Zikarą, iš popieriaus lankstys. Gerai, telanksto. Aš su ta technika nedirbu, todėl paklausiau, ar ką nors panašaus jau bandė. Atsakė, kad tai lyg ir jo hobis.
Žinojau, kad Armandas yra maksimalistas ir perfekcionistas. Tai jeigu žmogus moka, vadinasi, padarys. Bet man net minties nebuvo, kad darbas bus toks didelis: pusantro metro pločio ir per 2 metrus aukščio. Maniau, bus koks metras ir 1,20 metro.
O kai jau reikėjo į egzaminą važiuoti Naujamiestin, rytą atneša jis savo „miniatiūrą“, įvyniotą į celofaną! Į vieną autobusą kišame – netelpa. Į kitą – irgi ne. O vairuotojas iš vakaro buvo pamatavęs ir mus užtikrinęs, kad tilps. Aha, „tilps“, kurgi ne, apie 20 centimetrų netelpa.
Iš vieno autobuso išlupome sėdynes, šiaip taip skersai įgrūdome. Taip ir važiavome į egzaminą – vienu autobusu moksleiviai, o kitu Armandas vežė savo darbą.
Žinoma, buvo galima pristatyti tik nuotraukas ir aprašymą, bet nebūtų buvę tokio didelio efekto.
– Tai ir jūs tik per egzaminą pirmą sykį išvydote mozaiką?
T.Rudokas: Iki pristatymo niekas nebuvo matęs darbo, taip pat ir aš. Kai Armandas nuėmė celofaną, visa komisija: „Uuuuu!..“ Rudokas irgi. (Juokiasi.)
Nustebino visus. Neįmanoma nenustebti. Nuo gruodžio buvau pradėjęs mokinius graužti dėl egzamino darbų. Armandas sakydavo, kad dirba. Galvodavau: jis protingas, tai padarys. Bet, kaip dabar suprantu, daug vargo buvo.
Nieko nepadarysi: jei nori rezultato, tenka padirbėti. Armandas bene vienintelis rajone gavo maksimumą balų. Be paties darbo, dar reikia parengti aprašą ir pristatymą. Bet darbas ir jo aprašas buvo tokie geri, kad per pristatymą būtų galėjęs tik tyliai pastovėti.
– Ar tai tas atvejis, kai darbas pats viską pasako?
T.Rudokas: Labai nemėgstu šio banalaus šablono. Jį vartoja menininkai, kai nenori kalbėti apie savo darbus. Bet šiuo atveju tikrai užtenka ateiti, pažiūrėti ir klausimų nekils.
– Kad Zikaras mozaikoje iš karto atpažįstamas, tas tiesa. Bet, Armandai, mes kalbame apie sunkų darbą, o gal detalių lankstymas, nėrimas kaip tik buvo atsipalaidavimas? Juk kai kurios moterys pailsi megzdamos, kiti – dėliodami dėliones. Įsigilinę netgi nepastebi, kaip lekia valandos.
A.Raila: Tai kruvinas darbas tiesiogine prasme, nes prakiuro pirštai. Antra vertus, lankstymas yra ir atsipalaidavimas. Detales lanksčiau žiūrėdamas filmus ar klausydamasis muzikos.
Bet kai detalės suneriamos vienos su kitomis, tuomet jau reikia atidumo. O dar prisidėjo stresas, kad nespėsiu baigti iki egzamino.
Iš pradžių buvau sumanęs daryti dar didesnį portretą. Bet prilanksčiau kalnus detalyčių ir nusprendžiau neberizikuoti, pradėti nerti.
T.Rudokas: Per kone tris dešimtmečius, kai dirbu mokytoju, tai pirmas kartas, kai gimnazistas padarė viską vienas, be mano įsikišimo.
Armandas išlankstė per 92 tūkstančius detalių – tai žiaurus, monotoniškas, primityvus darbas, kaip prie konvejerio. Vieną detalę jis sulanksto per 7 sekundes. Su aštuntokais skaičiavome, kad tai būtų apie 220 nepertraukiamo darbo valandų. Betgi negali varyti 8 valandas be pertraukų! Taigi vien kiek užtruko pasiruošimas.
O dar spalvos portretą dėliojant! Jei matymo neturėsi, kompiuteris tau nepagelbės. O juk Armandas mozaiką kūrė pagal Zikaro mažytę nespalvotą nuotrauką.
– Iš tiesų, žiūrint iš arti, matyti tiktai popierėliai. Vaizdas atsiveria žengus bent kelis žingsnius tolyn. Armandai, negi nerdamas trikampiukus irgi vis paėjėdavote nuo portreto, kad įsitikintumėte, ar nesuklydote? Gal net pradėjote pykti ant savęs, gal norėjote viską mesti?
A.Raila: Ne, nereikėjo vaikščioti tolyn, nes pirmiausia pasidariau planą. Jame buvo pažymėta, kur kurios spalvos detalė turi būti. Be tokio pasiruošimo būtų buvę labai sudėtinga sudėlioti tikrovišką vaizdą.
Pradėjau nuo viršaus, dėliojau juostomis, jas jungiau. Darbas priklijuotas prie rėmo, antraip detalės išbyrėtų.
Dirbdamas mačiau, kaip mano užmojis virsta realybe, dėl to buvo smagu.
T.Rudokas: O tam reikėjo matematinių žinių. Šis darbas – matematikos ir menų sintezė.
Galima būtų niurkytis ir ieškoti priekabių, gal keliais centimetrais buvo galima į dešinę, o gal į kairę... Bet aš neturiu jokių pretenzijų, mano manymu, Armando darbas unikalus visomis prasmėmis: konstrukcija, dydžiu, atlikimu ir net portretiniu panašumu.
– Zikaras buvo netoliese, Paliukų kaime, gimęs vienas pirmųjų šalies profesionalių skulptorių. Jo talentas didžiulis, likimas tragiškas, o gyvenimas – apipintas nuotykiais, gal net legendomis. Ar todėl, Armandai, pasirinkote būtent jo portretą?
A.Raila: Mūsų gimnazija pavadinta jo vardu, todėl norėjau įamžinti menininko atminimą ir pasididžiuoti savo gimnazija. Čia labai gera, draugiška atmosfera. Tuo labiau kad 2021-ieji buvo paskelbti Zikaro metais.
– Mokytojai gyrė, kad puikiai mokotės visus dalykus. Ar tiesa, kad nesate gavęs blogo pažymio nuo penktos klasės? Kokias studijas rinktis ketinate?
A.Raila: Dėl „nė vieno blogo“ pažymio tai nežinau, turbūt esu gavęs... (Juokiasi.) O štai metiniai vidurkiai nuo penktos klasės daugiausia patys aukščiausi.
Į Paįstrio gimnaziją atėjau nuo penktos klasės, iki tol mokiausi Mikoliškyje. Turėjau gerus pagrindus, o čia tiesiog plaukiau pasroviui, mokytis man nesunku. Dėl studijų – dar nežinau, ko noriu. Viskas traukia, negaliu apsispręsti. Todėl tiek egzaminų laikyti pasirinkau. Bijau vėliau gailėtis, kad kažkurio nelaikiau, o prireikė.
– Būna mokyklų, kuriose klasiokai šnairuoja į gerai besimokančius, mandagius, paslaugius, mokytojų itin mėgstamus moksleivius. Kaip pavyko išvengti jų pavydo?
A.Raila: Man pavyksta rasti kalbą su visais.
T.Rudokas: Jei esi protinga asmenybė, klasėje gali būti kad ir dešimt „žulikų“, bet tave gerbs.
– Namuose didžiausia talento gerbėja – turbūt mama? Kaip apskritai susidomėjote origamiu?
A.Raila: Mama ir močiutė rytais pažiūrėdavo, kiek padariau. Visi mūsų šeimoje kūrybingi. Nuo šeimos palaikymo labai daug kas priklauso, aš tą palaikymą jaučiu.
O origamiu susidomėjau prieš 5 metus. Išlanksčiau eglutę, po to gulbę, kitas figūras. Būdavo ką dovanoti giminaičiams. Man čia nieko įspūdingo, bet nemokančiam šios technikos, aišku, įdomu.
– Tomai, ar pamenate kokį nors įspūdingesnį dailės egzamino baigiamąjį darbą nei Armando?
T.Rudokas: Kaip tik apie tai galvojau, bet ne, nieko įspūdingesnio neprisiminiau.
