Konferencijoje medicinos, teologijos ir teisės sričių mokslininkai nagrinėjo aktualiausius žmogaus gyvybės klausimus, o ją vainikavo diskusijų forumas, kuriame pasisakyti buvo kviečiami visi dalyviai.
Renginį atidarė ir sveikinimo žodį tarė VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius, kuris pabrėžė, kad profesionalų diskusija svarbiausiais žmogaus gyvybės klausimais yra labai reikalinga, nes nuo to, kaip į jį atsakome, priklauso ir kokį gyvenimo bei visuomenės modelį pasirenkame.
Konferencijos dalyvius pasveikino J.E. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, sakydamas, jog tokią diskusiją suaktualino įvykiai Ukrainoje, kurie provokuoja dar kartą pažvelgti į gyvybės vertės sampratą. Juk kare žmogus naudojamas kaip priemonė politiniams tikslams pasiekti, o toks žmogaus kaip priemonės naudojimas yra jo gyvybės ir vertės siaubingas nuvertinimas. Būtent todėl, pasak arkivyskupo, reikia dėti visas pajėgas: ir teologines, ir filosofines, ir teisines, ir medicinines, kad būtų apginta žmogaus gyvybė ir jos vertė.
Į renginio dalyvius kreipėsi ir Seimo laikinosios grupės „Už žmogaus gyvybės ir sveikatos apsaugą nuo pradėjimo iki natūralios mirties“ pirmininkė Asta Kubilienė, kuri priminė, kad valstybė yra stipri tiek, kiek rūpinasi pačiais mažiausiais. Tam priešinamas įvairių interesų grupių šūkis: „aš noriu ir už bet kokius pinigus“. Pasak Seimo narės, mes visi, ypatingai mokslas, dabar yra kryžkelėje: ką pasirinksime – medicinos etiką ar medicinos verslą? Ar ginsime gyvybę, ar pritaikysime sau patogias, egoistines „teises“ ir „laisves“?
Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos pirmininkė doc. dr. Eglė Markūnienė pakvietė renginio dalyvius švenčiant Gyvybės dieną bei Motinos dieną paminėti tylos minute ir taip padėkoti savo motinoms už gyvybės dovaną, prisiminti ir pagerbti tuos, kuriems tokios dovanos gimti ar oriai numirti buvo nuspręsta nesuteikti. Kartu išsakytas linkėjimas ir viltis, kad gavę gyvybės dovaną, sulauksim ir ramios gyvenimo pabaigos – sukeltos ne krentančių bombų ar gydytojo rankos.
Pirmasis pranešimą skaitęs VDU Katalikų teologijos fakulteto didysis kancleris, J.E. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas pabrėžė, kad antropologija, žmogaus samprata – kad žmogaus vertė neįkainojama, kad jis pašauktas gyvenime pilnybei, kuri peržengia jo gyvenimo ribas – šiandien patiria iššūkių. Gyvenimas yra ir čia, ir amžinybėje. Bet jau ir čia turi šviesti amžinybės žvilgsnis. Didysis paradoksas, kad žmogaus samprata, kuri atrodė nejudinama, dabar patiria iššūkių būtent žmogaus teisių kontekste. O juk teisių samprata kyla iš asmens sampratos.
Žmogaus asmenį apibrėžia, kad jis sukurtas kaip Dievo paveikslas, todėl nusipelno pagarbos kone tokios, kaip Dievas. Žmogus yra atpirktas, Dievas prisiėmė žmogaus prigimtį ir ją atpirko. Dėl šių dalykų žmogus yra kilnus kaip asmuo, jis gali save pažinti, save valdyti. Ir net nuodėmės sužalotas žmogus išlieka žmogumi pagal Dievo paveikslą. Būtent taip supratę asmenį, suprasime, iš ko kyla teisės, kas jas nustato ir apskritai, kurios vadinamosios „teisės“ yra tikros žmogaus teisės.
LSMU universiteto Akušerijos ginekologijos klinikos atstovė doc. dr. Regina Mačiulevičienė skaitė pranešimą tema „Nutraukti negalima leisti gimti visiems vaikams. Kur padėsim kablelį?“, kuriame pristatė Vaisiaus medicinos centrų veiklą ir savo darbo praktiką, kalbėjo apie vaiko, esančio dar motinos gimdoje, ligų diagnostiką ir gydymo galimybes, pagalbą šeimai, taip pat aptarė situacijas, kai nėra galimybių padėti sunkiai sergančiam vaikui ir yra didelė galimybė, kad jis gali žūti dar gimdoje ar vos gimęs.
Prof. dr. Andrius Narbekovas, dirbantis VDU Santuokos ir šeimos studijų centre, kalbėjo apie surogaciją kaip šiuolaikinės vergijos formą. Pasak jo, „surogatinės motinystės susitarimų paprasčiausiai neįmanoma pateikti kitaip nei kaip gimdančios moters ir vaiko, už kurį mokama, pavertimą preke. Net ir altruistinė surogatinė motinystė be atlygio vis tiek pažeidžia principą, kad asmuo negali būti daiktas. Pagal Kanto etiką kažkas gali būti arba asmuo, arba nuosavybė, bet ne ir viena, ir kita. Kūdikiai yra asmenys, o tai reiškia, kad su jais neturėtų būti elgiamasi kaip su nuosavybe. Tiek surogatinės motinos, tiek numatomi tėvai tam tikru būdu išnaudojami, o pelną gauna tarpininkai ir komercinės agentūros“.
Teisininkas Vytis Turonis pristatė LR Konstitucinio Teismo doktriną apie žmogaus gyvybės apsaugą. V. Turonis pabrėžė, kad Konstitucija atsiskleidžia kaip ypatingai žmogaus gyvybę saugantis teisės aktas, cituodamas Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimą: „Teisė į gyvybę yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Ji yra nedaloma. Arba gyvybė yra, arba jos nėra.“ Teisininko teigimu, „Konstitucinio Teismo teisėjai išmintingai atskleidė, kad prigimtines žmogaus teises turi kiekvienas žmogus, tai reiškia, kad jas turi ir geriausieji, ir blogiausieji žmonės. Konstitucija neleidžia paneigti šių pagrindinių žmogaus teisių esmės. Tai ypatingai aktualu teisės į gyvybę klausimuose. Šios teisės ribojimai pagal Konstituciją yra draudžiami. Todėl valstybė ir jos institucijos turėtų būti itin atsargios priimdamos su žmogaus gyvybės pradžios ir pabaigos momentais susijusius teisės aktus“.
LSMU Anesteziologijos klinikos gydytojas prof. dr. Andrius Macas aptarė žmogiškojo gyvenimo pabaigą anesteziologo reanimatologo žvilgsniu ir kalbėjo apie du kraštutinumus: neproporcingą gydymą bei eutanaziją. „Gydytojui ir slaugytojai vos ne kasdien tenka susidurti su pacientų netektimis. Paprastai manoma, kad medicinos darbuotojai yra atbukę ar prisitaikę lengvai priimti šiuos gyvenimo pabaigos įvykius. Tačiau taip manyti yra visiškai klaidinga. Prie mirties nepriprantama, lygiai kaip nepriprantama prie kančios.
Tad tokiomis akimirkomis ieškoma ne tik klinikinių sprendimų, bet ir atsakymų į aktualius kančios prasmės, jos tęsimo klausimus. Čia pagrįstai kyla klausimai apie gydymo proporcingumą, jo adekvatumą, tačiau paprastai gydytojams nekyla klausimai apie proporcingo gydymo nutraukimą. Dažniau linkstama į neproporcingo gydymo taikymą. Tai lemia labai daug priežasčių – bene reikšmingiausios yra negalėjimas susitaikyti su mirtimi, taip pat teisiniai aspektai, de facto negarantuojantys saugumo“, – dėstė gydytojas.
Laisvos visuomenės instituto teisės ekspertas, taip pat Rengimo Šeimai asociacijos pirmininkas Ramūnas Aušrotas perskaitė pranešimą apie teisinius žmogaus gyvybės pradžios nustatymo kriterijus. R. Aušroto teigimu, nuo to, nuo kada žmogų laikysim žmogiškuoju asmeniu, priklausys, kokias teises jis turės. Jei laikysime žmogų asmeniu nuo žmogaus gimimo, tai iki gimimo jis teisių neturės ar turės tiek, kiek jam suteiks valstybė. Jei žmogų laikysime žmogumi nuo jo egzistencijos pradžios (pradėjimo), turėsime pripažinti, kad jis turi visas žmogaus teises, įskaitant ir teisę į gyvybę.
Todėl, kalbant apie žmogaus gyvybę, gali būti išskirtos dvi žmogaus teisių sampratos: sąlyginė ir absoliuti. Sąlyginę sampratą atspindi Napoleono kodeksas (ir iš jo kilusi moderni civilinė teisė), kur žmogus susiaurinamas iki teisnumo ir veiksnumo. Krikščioniška žmogaus samprata yra visiškai kitokia, absoliuti ir nesusieta su asmens veiksnumu, o su jo prigimtiniu orumu. Teisininkas taip pat aptarė teisėje populiariausią vaisiaus išgyvenamumo kriterijų, kuris pripažįsta žmogaus vaisiaus teisę gyventi tik tada, kai jis gali savarankiškai išgyventi už moters kūno. Šio kriterijaus validumą ir adekvatumą yra bandoma ginčyti, sėkmingiausia pastanga galima laikyti JAV priimtus „širdies plakimo įstatymus“, kurie žmogaus gyvybės (ir asmens pradžią) sieja su pirmuoju vaisiaus širdies dūžiu.
Pranešimų sesiją užbaigė VDU Santuokos ir šeimos studijų centro darbuotoja prof. dr. Birutė Obelenienė, aptardama mirties kultūros konstruojamos terminologijos kuriamą naują realybę, kurioje gyvename. Pranešėja atkreipė dėmesį į kalbą, kuri jau kelis dešimtmečius plačiai naudojama ir konstruoja vadinamąją „mirties kultūrą“.
„Galima teigti, jog naujos gyvybės pradžios srityje labiausiai vartojami kalbiniai junginiai, įtvirtinantys neigiamą nuostatą nėštumo atžvilgiu, tokie kaip „neplanuotas“, „nenorimas“, „nelauktas“ nėštumas, „prevencija“ nuo nėštumo ir lytiškai plintančių infekcijų, „ŽIV prevencija“ ir panašiai. Bendrojo ugdymo programų turinyje (pvz., biologijos dalyko) neigiama nuostata nėštumo atžvilgiu, kurią dar sustiprina seksualizuotos masinės kultūros idealizuojami apnuogintos moters vaizdiniai, padaro didžiulę žalą moters savivokai, pagarbių santykių tarp skirtingų lyčių asmenų plėtotei, nelygstamos žmogaus gyvybės vertės suvokimui“, – pastebėjo profesorė.
Po prelegentų pranešimų sekė diskusija, kurios metu visi renginio dalyviai galėjo užduoti klausimus pranešėjams.
Konferenciją organizavo VDU Katalikų teologijos fakultetas, LSMU Anesteziologijos klinika, Pasaulinės gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija, Laisvos visuomenės institutas, Studentų ateitininkų korporacija „Gaja“.
