Vienas iš tokių pasitraukimo iš gimtojo krašto pavyzdžių – tai Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivės, mokinių tarybos pirmininkės Marijos Tretyk šeima. Marija kartu su dviem sesėmis ir tėvais dar daugiau nei prieš trejus metus emigravo iš Ukrainos ir dabar sėkmingai kuria gyvenimą Panevėžyje.
Tėvai susirūpino vaikų saugumu ir ateitimi
Šešiolikmetė V. Žemkalnio gimnazijos moksleivė M. Tretyk neslepia, jog tėvai, siekdami gerovės ir saugios ateities jai ir seserims, dar prieš kelerius metus rimtai pradėjo svarstyti galimybę emigruoti į užsienį.
„Tėvelis dažnai išvykdavo dirbti į kitą šalį, mes jį matydavome retai, vos kartą per keturis mėnesius. Jis dirbo Lietuvoje ir, kad visi būtume kartu, buvo nuspręsta persikelti čia. Taip tėvai nusprendė todėl, nes norėjo kurti ramią ir laimingą ateitį tiek man, tiek dar dviem seserims.
Žinoma, buvo sunku ir sudėtinga išvykti ir palikti draugus, pažįstamus, apskritai, gimtąjį kraštą, tačiau su tėvų draugų pagalba pavyko pradėti naują gyvenimo etapą Lietuvoje“, – sako mergina.
„Šiuo metu, stebėdama situaciją tiek Kyjive, kuriame visi kartu gyvenome, tiek ir visoje Ukrainoje, jaučiu be galo daug įvairių emocijų. Kalbėdama atvirai galiu pasakyti, kad yra labai sunku su tuo susigyventi ir bandyti kiekvieną dieną įžvelgti vis kažkokius naujus pozityvius dalykus kasdienybėje.
Nors dabar čia, Panevėžyje, esu saugi, bet tikrai nežinau, ką daryčiau, jei tektų vėl grįžti į Ukrainą, bandyti ten kurti savo ateitį ar tiesiog stengtis išgyventi nuo kasdien į gyvenamuosius pastatus iš dangaus krentančių bombų“, – dalinasi ukrainietė.
„Nuo pat karo pradžios, kiekvieną dieną atsibundu tikėdamasi, kad būtent ši diena bus lemtinga, kai viskas – šis karas, nesustabdomas nekaltų piliečių žudymas ir miestų su žeme lyginimas tiesiog baigsis. Nuo vaikystės esu didelė savo tautos ir šalies patriotė, todėl man skaudu žiūrėti į visą šią situaciją. Skaudu suvokti, kad tai, kas vyksta, yra realybė“, – teigia M. Tretyk.
Kasdienės pastangos pritapti
Mergina atskleidžia, jog atvykti į svetimą šalį ir joje pradėti viską tarsi nuo nulio, buvo išties sudėtinga.
„Ilgą laiką turėjau baimę kalbėti užsienio kalba ir šią baimę nebuvo lengva įveikti. Tėvai visuomet labai daug dirbo, tad neturėjome daug laiko mokytis lietuvių kalbos tiek, kiek iš tiesų norėjome. Taip pat buvo sunku integruotis į visuomenę – pažintys su lietuvių vaikais ir pirmųjų ryšių užmezgimas nebuvo malonus ir sklandus.
Jie kažkodėl bijojo su manimi bendrauti, manė, kad aš jų nesuprantu ir negebėsiu atsakyti į jų lietuviškai pateikiamus klausimus. Be to, anksčiau dėl prastų anglų kalbos žinių, daugelyje vietų, kur tekdavo komunikuoti su kitais žmonėmis, prašydavome kalbėti rusiškai, pavyzdžiui, parduotuvėje, nes žinojome, kad beveik niekas čia nemoka ukrainiečių kalbos“, – sako ji.
„Šeimai teko susidurti su daugybe situacijų, kai pasiteiravimas „ar kalbate rusiškai“ sukeldavo nesuprantamą pašnekovų pasyvią agresiją. Pašnekovas nenorėdavo į klausimą atsakyti ir toliau kalbėdavo lietuviškai, nors buvo akivaizdu, kad moka rusų kalbą.
Nežinau, kokia situacija su užsieniečių integracija į visuomenę yra Vilniuje ar kituose miestuose, bet įsikūrę Panevėžyje dažnai susidurdavome su įvairiais iššūkiais stengiantis pritapti“, – teigia V. Žemkalnio gimnazijos vienuoliktokė.
Tylios svajonės išsipildymas
Marija sako, kad visuomet buvo aktyvus ir pilietiškas žmogus, stengdavosi, mokantis Kyjive, įsitraukti į įvairias veiklas. Ji piešia, programuoja, gamina įvairius saldžius gardėsius bei kuria eiles. Tad suprantama, kad žingeidumas bei aktyvumas niekur nedingo atvykus ir į Panevėžį.
„Kai pradėjau mokytis V. Žemkalnio gimnazijoje, neilgai trukus, panorau kažką veikti, kažkur save realizuoti, kaip būdavo gyvenant Kijeve. Prisitaikiusi prie naujo mokymosi ritmo, išmokusi lietuvių kalbą, išryškėjusi naujoje mokykloje, kaip smalsi ir energinga asmenybė, po poros metų sulaukiau vienos iš mokytojų paskatinimo prisijungti prie mokinių tarybos, kuri ne tik inicijuoja įvairias veiklas gimnazijos moksleiviams, bet ir prasmingai kartu leidžia laiką.
Nemaniau, kad bus lengva patekti į bene pačių aktyviausių ir iniciatyviausių gimnazijos moksleivių komandą, bet, kai pavyko tai padaryti, labai džiaugiausi“, – šypsosi M. Tretyk.
„Mokinių taryba turėjo išsirinkti ir savo naują pirmininką einamiems mokslo metams, tad netikėtai visų kolegų akys pakrypo būtent į mane. Visada svajojau patekti į mokinių tarybą, bet nemaniau, kad tik patekusi į ją sulauksiu pasitikėjimo ir galimybės tarybos darbui dar ir pirmininkauti. Šis paskatinimas veikti ir tobulėti tapo dar vieno naujo etapo mano gyvenime pradžia“, – pasakoja Marija.
„Šiais mokslo metais turėjau galimybę susipažinti su kitų miesto gimnazijų prezidentais, taip pat mokykloje suorganizuoti net kelias naudingas ir įdomias veiklas tiek jaunesnių, tiek vyresnių klasių moksleiviams.
Tikiuosi, kad ir toliau, sulaukdama palaikymo ir pastūmėjimo, vis kažką veikti ir kurti, galbūt ne tik mokykloje, bet ir Panevėžyje surasiu dar kokią nors geidžiamą veiklą“, – tikina V. Žemkalnio gimnazijos mokinių tarybos pirmininkė.
Viltis išvysti draugus ir giminaičius
M. Tretyk teigia, kad šiuo metu ji, nors ir palaiko glaudžius nuotolinius ryšius su savo draugais ar giminaičiais esančiais Ukrainoje, tikisi juos kažkada išvysti gyvai, apkabinti ir pasidžiaugti, jog jie sveiki ir laimingi.
„Ne tik Kyjive, bet ir visoje Ukrainoje turiu daug giminių ir draugų. Kai pasitaiko galimybė su jais susisiekti, išgirstu, kad nepaisant visų sunkumų, jie stengiasi išlaikyti pozityvų požiūrį į gyvenimą, stengiasi išsaugoti viltį, kad priešas iš jų gimtojo krašto pasitrauks ir leis ramiai bei savarankiškai kurti savo gyvenimą.
Man atrodo, kad toks požiūris ir tikėjimas yra tarsi daugumos ukrainiečių bruožas, nes sunkiais laikais tauta visuomet šypsodavosi, kad ir kokia kartais beviltiška ar sudėtinga situacija benutiktų, niekada neprarasdavo optimizmo ir pozityvumo, palaikydavo vieni kitus kovoje.
Būtent tokios nuotaikos bei veiksmai vyrauja ir dabar. Tačiau šiai minutei yra svarbiausias žinojimas, kad man ir mano šeimai brangūs ir artimi žmonės yra gyvi ir vis dar tvirtai laikosi prieš šalį niokojantį ir kasdien vis daugiau gyvybių nusinešantį karą“, – asmeninėmis įžvalgomis dalinasi V. Žemkalnio gimnazijos vienuoliktokė, mokinių tarybos pirmininkė M. Tretyk.
