Mokymosi platforma mokosi.lt, kartu su portalu lrytas.lt pristato naują laidą „Lik po pamokų“ – sužinok daugiau jau pasibaigus pamokoms. Laidose kalbinami įvairių sričių specialistai, pateikiamos ekspertų įžvalgos, mokomoji medžiaga, kuri padės praplėsti tiek pedagogų, tiek mokinių, tiek ir jų tėvų žinias. Visus laidų įrašus bus galima rasti lrytas.tv.
Nereikėtų skirstyti į „gerus“ ir „blogus“
O.Lapinas kalbėjo, kad žmonėms rūpi ne tik saugumas, bet ir jų vaikų ateitis, o viena iš tos ateities dalių yra vaikų pasaulėžiūra.
„Mes siekiame ne tik išsaugoti vaikų gyvybes, bet siekiame išsaugoti tam tikras vertybes požiūryje į pasaulį. Šiuo metu pasaulyje vyksta labai neetiškas dalykas – vyksta agresija, ir mums rūpi, kaip vaikams perteikti tokį požiūrį į agresiją, kuris reikštų vertybę, supratimą apie šio pasaulio funkcionavimą“, – aiškino specialistas.
Pasak jo, ikimokyklinukai bei pradinukai dažniausiai mąsto labai konkrečiai, tad ką tik mokyklą pradėję lankyti vaikai nelabai supranta kažką, ko jie patys negali pamatyti.
„Jeigu jūs einate į kontaktą su vyresniu, „darželinio“ amžiaus vaiku ar pradinuku, jūs labai gerai parodykite tai, apie ką kalbate. Pavyzdžiui, jūs galite parodyti jam žemėlapį, ir pasakyti, kad čia yra Ukraina, čia yra Rusija, čia esame mes, lietuviai, o čia – likęs pasaulis. Ir pasakyti, kad čia dabar vyksta karas.
Pradinukai, 2–3 klasių mokiniai, jau gali užduoti klausimus, jie yra smalsautojai. Jie gali paklausti apie tai, kas tai yra, ar tai yra blogai, ar gerai. Jūs galite atsakyti jiems taip, kad jų galvoje būtų ne vienareikšmiškas požiūris, bet kad jų galvoje būtų požiūris į veiksmą“, – kalbėjo O.Lapinas.
Psichoterapeutas pažymėjo, jog labai svarbu, kad vaikai suvoktų pasaulį kaip pasaulį, kuriame galima elgtis blogai ir gerai, o ne kaip pasaulį, kuriame yra blogų ir gerų žmonių.
„Pradinukams galima pasakyti, kad blogai yra žadėti viena, o daryti kita – pavyzdžiui, blogai yra pažadėti, kad draugausi, o paskui užpulti. Blogai skriausti tą, kuris silpnesnis. Galima pasakyti, kad Rusijos vadovas elgiasi blogai, ir visi tai žino, nes jis skriaudžia tuos, kurie yra silpnesni, jis nesilaiko savo pažadų“, – pavyzdį pateikė specialistas.
Kaip kalbėtis apie mirtį?
Pasak O.Lapino, klaidinga manyti, kad vaikai pakankamai ankstyvame amžiuje negalvoja apie mirtį.
„Būtent šis amžius ir vadinamas labiausiai su mirtimi susijusių baimių amžiumi. Tai reiškia, kad jau 5–6 metų vaikai labai dažnai galvoja apie mirtį, dažnai bando suprasti, kas tai yra. Jei jiems paklius internete ar kine, o jiems būtinai paklius, kad kažką nužudė, nušovė, jie būtinai išsigąs, ir jeigu klasėje yra galimybė aptarti šitą temą, bus labai labai gerai. Pradinukams nereikia bijoti kalbėti apie mirtį, nes jie patys dažnai apie tai galvoja“, – teigė psichoterapeutas.
Visai kitaip, jo manymu, reikėtų elgtis su vyresniais vaikais. Pasak specialisto, 11–mečiai neretai jau ir patys dalijasi naujienomis, aptarinėja jas su draugais, taip pat atsiranda ir privatus jų gyvenimas, tad galima juos pakviesti padiskutuoti.
„Dažniausiai jie dalijasi tuo, ką mato ir girdi per kompiuterį, televiziją, ir kiekvienas jau yra ką nors apie tai girdėjęs. Šioje vietoje verta mokytojams pasidomėti, ką jie apie tai mano“, – svarstė O.Lapinas, pridūręs, kad mokytojai galėtų paprašyti vaikų papasakoti, ką jie galvoja apie situaciją, kviesti juos diskusijai.
„Tai yra ir treniruotė vaikui nebijoti savo nuomonės, išsakyti savo poziciją“, – tvirtino jis.
Kalbėdamas apie 13–15-kos metų paauglius O.Lapinas pažymėjo, kad šiame amžiuje jie jau gali reflektuoti tiek save, tiek pasaulį.
„Jiems dar sunku visiškai prisiimti pilną atsakomybę, bet 13–14 metų paauglys jau supranta, kad elgiasi vienaip, bet galėtų elgtis kitaip. Paauglystėje mes jau galime kalbėti apie požiūrį, apie tai, koks tu esi šioje vietoje. Galima kalbėti apie tai, ką tu gali padaryti šiuo klausimu. Labai dažnai mokytojai ir vaikai išgyvena nerimą tada, kai jie nežino, ar situacija pasibaigs gerai, ar blogai. Tada labai svarbu jausti, kad tu gali rinktis, kažką padaryti, nesi pasyvi auka.
Todėl paaugliams visiškai normalu užduoti klausimus: „Kaip manai, ar tau tai gerai, ar blogai?“, „Kas būtų teisinga daryti?“, – aiškino psichoterapeutas, pridurdamas, kad paaugliai labai vertina tuos pedagogus, kurie jiems primena, kad jie irgi gali ką nors padaryti.
