Alytuje įsikūręs profesinio rengimo centras – viena iš šalies švietimo įstaigų, kur suaugę gyventojai gali įgyti vidurinį išsilavinimą kartu su pageidaujama profesine kvalifikacija. Primirštus laikus mokyklos suole besimokydami šiame centre prisiminė ir alytiškiai Vaida Žuklijienė bei Silvijus Pokštas. Dalyvaudami ES finansuojamame suaugusiųjų švietimo projekte jie įgijo ne tik išsilavinimą, bet ir profesiją, su kuria sieja ateitį – maisto gamybą.
Egzaminus laikė su dukra
Alytaus r. gyventojos V. Žuklijienės gyvenimas susiklostė taip, kad moteris kažkada baigė tik 10 vidurinės mokyklos klasių. Vėliau sukūrusi šeimą, tapusi daugiavaike 9 vaikų mama, susiradusi darbą Vaida apie tai, kad reikėtų tęsti mokslus, nebegalvojo. Viską pakeitė skelbimas socialiniame tinkle „Facebook“.
„Pamačiau, kad Alytaus profesinio rengimo centras kviečia mokytis. Mintis, kad reikia užsirašyti ir man, šovė tarsi savaime, tokių planų tikrai neturėjau. Matyt, viduje tūnojo jausmas, kad kažkas liko nepabaigta. Gal ir kažkas iš aukščiau pastūmėjo, nes pasimokiusi gavau ne tik vidurinį išsilavinimą, bet ir labai mėgstamą darbą“, – šypsosi moteris.
V. Žuklijienė neslepia, kad mokytis nebuvo lengva. Reikėjo mokslus derinti su darbu, be to, gyvenant Alytaus rajone į paskaitas tekdavo važinėti po 17 kilometrų. Dar namų ūkis, vaikai.
„Mokyklos reikalai seniai buvo pamiršti, nes prieš daugiau kaip 20 metų mokiausi. Teko ir matematiką, ir lietuvių kalbos gramatiką prisiminti. Be to, laikiau egzaminus karantino metu, daug kas vyko nuotoliu, tai reikėjo išmokti ir technologijomis naudotis. Pavargdavau“, – sako ji.
Pašnekovės teigimu, ją labai palaikė ir skatino vaikai. Lietuvių kalbos egzaminui ji ruošėsi kartu su tuomet taip pat abituriente dukra.
„Vaikai buvo mano mokytojais, sakydavo – pradėjai, tai ir baik. Aš juos visąlaik mokiau, kad ką pradėjus reikia pabaigti, tai tos pamokos iš vaikų lūpų grįžo ir man pačiai. Jei ne vaikai, kaži, ar nebūčiau mokslų metusi, todėl esu jiems be galo dėkinga“, – dėkingumo atžaloms neslepia Vaida.
Šiandien ji dirba vienos Alytaus mokyklos valgykloje – kaip pati sako, kepa moksleiviams kvapnias bandeles. Konditerija yra ta sritis, kur moteris jaučiasi save atradusi ir norėtų tobulėti dar labiau. Dar iki šios profesijos įgijimo Vaida sako mėgusi gaminti, jautusi norą atrasti kažką naujo. Ateityje ji ketina labiau pasigilinti į konditerijos sritį, tortų puošybą.
Norėtų siekti aukštojo mokslo
Maisto gamyba yra ir alytiškio S. Pokšto mėgstamas užsiėmimas. Kaip pats sako, tai bendras šeimos bruožas – jis ir pats nuo mažens „draugauja“ su maisto gamyba, ir du jo sūnūs mėgsta suktis virtuvėje. Todėl klausimų, kokią profesiją rinktis mokantis profesinio rengimo centre, vyrui nekilo.
Tiesa, kol kas Silvijus dirba ne maisto gamybos srityje, nes turinčiam neįgalumą vyrui sudėtinga rasti jo sveikatos galimybes atitinkantį darbą. Tačiau jis rankų nenuleidžia ir sako tikintis, jog ateityje noras dirbti maisto gamybos srityje išsipildys.
„Mano vyriausias sūnus Vokietijoje dirbo restorane virėju. Šiuo metu jis dirba su informacinėmis technologijomis, bet ateity turi viziją ir minčių sugrįžti į Lietuvą ir atidaryti restoraną ant ratų. Žadėjo, kad ir mane priims, tai gal ir bus ta proga man realizuoti save maisto gamybos srityje“, – šypsosi jis.
S. Pokštas jaunystėje baigė 9 vidurinės mokyklos klases, o mintis įgyti vidurinį išsilavinimą kilo atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose. Silvijus sako, kad mokytis nebuvo nei baisu, nei sunku, nes jam ir vaikystėje mokslai neblogai sekėsi ir buvo įdomūs. Tiesa, pradėti mokytis nebuvo taip paprasta, kaip galėtų atrodyti iš šalies. Sugalvojęs, kad nori tobulėti, jis kreipėsi ne į vieną švietimo įstaigą, tačiau iš visur sulaukdavo atsakymo, kad galimybės mokytis ten nėra.
„Aš sakau, kad jeigu kažko nori, turi nenuleisti rankų, būti atkakliam. Taip ir su mokslais – nepasidaviau ir pavyko, pradėjau mokytis profesinio rengimo centre. Beje, tuo metu buvau vienintelis Lietuvoje nuteistasis, už gerą elgesį gavęs teisę vykti mokytis į mokymo įstaigą“, – teigia jis.
Pašnekovas prisipažįsta taip „užsikabinęs“ už mokymosi, kad nori įgyti ir aukštojo mokslo diplomą. Jo tikslas – tapti socialiniu darbuotoju ir dirbti buvusių įkalintųjų integracijos į visuomenę srityje. Vyras sako, kad dažnai pagalba buvusiems kaliniams yra labiau teorinė, tad ši sritis yra dar nearti dirvonai ir veikti čia yra ką.
Kalbėdamas apie mokslo naudą jis sako, kad būtinai reikia mokytis, nesvarbu, kiek žmogui metų, nes žinių bagažas kupros nelenkia. Žinoma, turi būti ir išorinės galimybės, ir vidinė motyvacija, nes nenorinčio niekaip nepriversi. Ir labai svarbu nepasiduoti ir neišsigąsti kliūčių ar sunkumų, įsitikinęs S. Pokštas.
