„Mokytojai jau seniai kalba apie tai, kad dabar galiojančios pagrindinio ir vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programos turinio prasme yra perkrautos. Mokiniai nespėja įsigilinti į vieną kūrinį, o programa jau verčia juos judėti tolyn“, – sako lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujintojų grupės vadovė Žydronė Kolevinskienė.
Grupė mano, kad „ne kiekybė, o kokybė lemia literatūrinio ugdymo sėkmę“.
„Todėl siūlome sumažinti privalomų kūrinių kiekį. Lėtasis skaitymas, įdėmus kūrinio nagrinėjimas iš įvairių perspektyvų, istoriškai ir kultūriškai nutolusių kūrinių aktualizavimas šiuolaikinės kultūros ir visuomenės reiškinių kontekste, įtraukiant šiuolaikines medijas, – visa tai reikalauja laiko. Norime suteikti galimybę mokytojui ir mokiniui lanksčiau planuoti ugdymo procesą“, – nurodo Ž. Kolevinskienė.
Programos atnaujintojų teigimu, atsisakant dalies programoje buvusių kūrinių reikia susitarti dėl atrankos kriterijų. Pasak jų, mokyklinė literatūros programa turi ugdyti kompetencijas, o ne rengti būsimus filologus aukštosioms mokykloms.
„Šiandien sunkiai galime prognozuoti, kokių žinių ir gebėjimų žaibiškai kintančiame pasaulyje nūdienos mokiniams prisireiks už dešimtmečio ar daugiau. Todėl ir orientuojamės ne į literatūros istorijos žinias, bet į kultūrinę, žanrinę bei stilistinę tekstų įvairovę ir analizės bei interpretacijos įgūdžius. Būtent šių įgūdžių reikalauja nuolat auganti informacinė erdvė“, – teigia Ž. Kolevinskienė.
Pasak programos atnaujintojų grupės, pasaulio ir lietuvių literatūros branduolys negali pradingti iš literatūros pamokų: „Mus vienija Mažvydo, Donelaičio, Baranausko, Maironio kūrinių skaitymo patirtis. Ji būtina ir norint į Lietuvos visuomenę integruoti kitų kultūrų mokinius.“
„Dėl klasikų lituanistų bendruomenėje šiandien vargiai kyla ginčų, kur kas didesnė problema – ką daryti su likusiais autoriais ir kūriniais“, – aiškina lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujintojų grupės vadovė.
Ekspertai siūlo ne tik mažinti kūrinių kiekį, bet ir leisti mokytojams patiems rinktis iš kelių siūlomų ar neriboto sąrašo rekomenduojamų lietuvių ir pasaulio literatūros kūrinių. Pagrindinis siekis – suteikti galimybę mokytojui literatūrinio ugdymo planą dėliotis atsižvelgiant į savo regiono, mokyklos, konkrečios klasės mokinių specifiką, gebėjimus ir poreikius, galimybę rinktis ir skaityti ne tik šiuolaikinę lietuvių literatūrą, bet ir pasaulio, Nobelio premijos laureatų kūrinius.
Siūlomos programos permainos kelia iššūkių mokytojams, edukologams, vadovėlių leidėjams. Didėjant pasirenkamų tekstų kiekiams, sutalpinti juos ar bent jų ištraukas į vadovėlius nebus fizinės galimybės.
Tikimasi, kad tai paskatins perkelti mokykloje skaitomus literatūros kūrinius į virtualią erdvę.
Atnaujintą lietuvių kalbos ir literatūros programos projektą numatoma paskelbti vasario pabaigoje portale emokykla.lt.
Lapkričio pradžioje paaiškėjo, kad lietuvių kalbos ir literatūros programos projekte pasiūlyta viduriniame ugdyme keturis užsienio autorius perkelti iš privalomo į rekomenduojamą sąrašą.
Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė tuomet teigė, kad neįtraukti į programą privalomų užsienio autorių kūrinių yra „visiškai nepriimtina“.
Šią programą rengusios darbo grupės vadovės Zitos Nauckūnaitės paprašyta pasitraukti iš pareigų.
Po kritikos lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujintojų grupę papildė penki nauji ekspertai, paskirta nauja grupės vadovė – ja tapo literatūrologė Ž. Kolevinskienė.
