Išskyrė dvi mąstysenos rūšis
Tam, kad išlaisvintų savo mokinių kūrybiškumą ir mąstymą, pradinių klasių pedagogė naudoja įvairiausius metodus, tačiau, pasak jos, vertėtų atkreipti dėmesį į du mąstysenos tipus – fiksuotą mąstyseną ir augimo mąstyseną.
„Psichologė Carol Dweck teigė, kad yra dvi mąstysenos, o sėkminga žmogaus ateitis priklauso nuo to, kokio tipo mąstysena išsivystė vaikystėje – ar augimo, ar fiksuota.
Fiksuota mąstysena reiškia, kad mūsų asmenybės intelektas ir kūrybiniai gebėjimai yra statiški ir įgimti, o augimo mąstysena būdinga tiems, kurie nebijo spręsti problemų, kuriems nesėkmė yra ne jų kvailumo įrodymas, o atsispyrimo taškas naujoms galimybėms ir tolesniam gyvenimui, tobulėjimui“, – aiškino K.Šatkutė.
Pasak jos, fiksuotos mąstysenos žmogus galvoja, kad talentas ir intelektas yra įgimti ir niekada nesikeičia – kitaip tariant, esi gabus ir talentingas, arba ne. Tuo metu augimo mąstysena kviečia galvoti, kad dalis žmogaus savybių gali būti įgimtos, tačiau jos yra lavinamos, taip pat sunkiu darbu lavinamas gali būti ir talentas.
K.Šatkutės teigimu, fiksuota mąstysena apibrėžia, kad iššūkių žmogui reikėtų vengti, nes tai gali atskleisti trūkumus.
„Jei nesiseka, reiškia, kad tai ne man“, – paaiškino pedagogė.
Tuo metu augimo mąstysena aiškina, jog iššūkiai yra būtini norint tobulėti, tai suteikia galimybę išmokti kažką naujo. O jei nesiseka, reikia įdėti daugiau pastangų ar išbandyti kitus metodus.
Pasak K.Šatkutės, skiriasi ir požiūris į pastangas – fiksuotos mąstysenos žmogus galvos, kad pastangos ir sunkus darbas nėra būtini dalykai, nes tai parodytų, jog žmogus yra „nevykėlis“. Tačiau augimo mąstysenoje pastangos matomos kaip būtinybė, norint tobulėti kiekvienoje srityje.
Kalbėdama apie kritiką pradinių klasių mokytoja sakė, kad fiksuotos mąstysenos žmogus ginčijasi tam, kad apgintų savo įvaizdį, priima kritiką ir nesėkmes asmeniškai, galvoja, kad yra nepakankamai geras, kaltina kitus dėl nesėkmių ir lengvai pasiduoda sunkumams. Tuo metu augimo mąstysena kalba apie tai, kad naudinga yra žinoti, ko dar nemoki, išklausyti kritikos ir bandyti tol, kol pasiseka.
Pasak K.Šatkutės, tai įrodo, jog vaiką girti reikia ne už jo talentą, o už sugebėjimą mokytis.
„Jei po diktanto vaikui parašai „šaunuolis, surinkai 80 procentų, šaunu“, tai rodo, kad tai yra fiksuota mąstysena. Bet augimo mąstysena būtų tokia: „jei surinkai 80 procentų, reiškia daug gilinaisi. Jei peržiūrėtum neatsakytus klausimus ir rytoj laikytum testą, tikiu, kad atsakytum į visus 100 procentų klausimų“, – pavyzdį pateikė mokytoja.
„Dažnai sakome, kad vaikas šaunuolis, nes puikiai išmoko važiuoti dviračiu, bet augimo mąstysena klausia: o ką darei šiame procese, kad išmokai? Kas pasikeitė, kokie sunkumai kilo ir kaip juos įveikei? Reiškia, kad ne šiaip pavyko – aš dėjau pastangų“, – pridūrė ji.
Siūlo keisti požiūrį
Pasak K.Šatkutės, mokiniai dažnai galvoja, kad, jei juos giria už talentą, tai reiškia, kad tam tikrą užduotį jie galės puikiai atlikti visuomet. Tačiau jei kažko padaryti vaikui vėliau nepavyks, jam gali sugriūti visas pasaulis.
„Vaiko gyvenimui tokie bendravimo skirtumai daro didžiulę įtaką. Kai giriate vaikus ne už turimus talentus, o už tai, kad jie stengiasi, kad jie ne šiaip gimė su gebėjimais, o gyvenime reikia įdėti pastangų, iš to kyla didžiulė motyvacija“, – aiškino pedagogė.
Tam, kad labiau padėtų mokiniams pažinti save ir savo mąstymą, K.Šatkutė naudoja ir įvairius kūrybiškumą skatinančius metodus. Vienas jų – „Mūsų besikeičiančios smegenys“, kuris, pasak jos, labai tinka pertraukėlių metu.
„Mokiniai turi lapus ir lapo viršuje reikia parašyti paprasčiausius žodžius, pavyzdžiui, „labas, kaip man sekasi“, ar kokią taisyklę, tai padaryti dešine ranka ir pabandyti tą patį sakinį pakartoti jau lapo apačioje su kaire ranka – priešinga ranka, kuria tu rašai.
Aišku, bus sunkumų, niurzgėjimų, nenoro. Tada taip pat pabandyti tą lapą atsistojus ant kėdės numesti ir pakelti priešinga ranka, nei šiaip keli, ir tada stebėti. Po tų pratimų galima padiskutuoti, kaip buvo lengviau daryti, kodėl buvo lengviau“, – aiškino mokytoja.
Su vaikais ji taip pat pildo kūrybiškumo žurnalą, įvairiose lentelėse vaikai įvardija ir komentuoja gerąsias savo savybes ir darbus. Pasak K.Šatkutės, labai padeda ir dalykų, kuriuos galima kontroliuoti, o kurių – ne, sąrašas.
„Pavyzdžiui, aš galiu kontroliuoti, kokios nuotaikos aš ateinu, galiu kontroliuoti visus savo veiksmus, kad kelsiu ranką, padėsiu daiktą. O dalykai, kurių negaliu kontroliuoti: oro, visų atsitiktinumų. Aš mokau ketvirtokus, tai ketvirtokas jau labai paauglėja, sako „oi, tas oras, kaip jis mane nervina“, turi daug negatyvo – tai padeda juos sustabdyti ir sakyti: o ar čia dalykas, kurį gali kontroliuoti?“, – dėstė K.Šatkutė.
„Vadinasi, galime kontroliuoti tik save, savo reakciją į tą orą. Galbūt aš galiu sukontroliuoti, kad ne oras mane šiandien liūdins, ir aš nenoriu šiandien liūdėti? Tai yra toks sustabdymas, kad vaikai neįsijaustų į šią blogo oro rolę“, – pridūrė ji.
Paklausta, ką kiekvienas galėtų padaryti, kad fiksuotas mąstymas pasikeistų ir peraugtų į augimą, pedagogė pabrėžė, kad svarbu suprasti, jog intelektas ir talentai nėra fiksuotos savybės, jas galima lavinti sistemingu ir sunkiu darbu, o nelavinami gebėjimai tiesiog išnyksta.
„Mūsų įsitikinimai apie mokymąsi turi didžiulę įtaką mūsų pasiekimams. Norint skatinti augimo mentalitetą, girkime už pastangas ir procesą, o ne gabumą ir talentą. Reikia klausti, ką tu šiandien išmokai naujo, o ne kaip sekėsi.
Norint skatinti augimo mentalitetą, turime jį praktikuoti patys – nesidžiaugti, kad mokinys gavo gerą pažymį, bet klausti, o ką tau reikėjo padaryti, kad gautum dešimtuką, kiek pastangų įdėjai? <...> Niekuomet nėra per vėlu mokytis ir keistis!“, – kalbėjo K.Šatkutė.
