Bijojo net eiti į dušą
Jolanta (vardas pakeistas, redakcijai žinomas, – aut.past.) yra viena iš tų mamų, kurios savo kailiu patyrė, ką reiškia auginti LGBTQ+ bendruomenei priklausančią atžalą.
Ji pasakojo, kad žinia apie jos vaiko lytinę tapatybę išaiškėjo po ilgų pokalbių ir patirtų emocinių sunkumų – kad vaikas jaučiasi esantis „ne tos lyties“, išaiškėjo ankstyvoje paauglystėje, jam būnant 12-kos.
„Nebuvo taip, kad vaikas vieną dieną atėjo ir pasakė „aš toks esu“. Tai buvo ilgas procesas kartu, nes aš nežinojau, kas vyksta, o jis pats įvardijo, jog irgi to nežinojo.
Lankėmės pas keletą psichologų ir psichiatrų, nes nei vienas negalėjo padėti. Matėsi, kad vaikui negerėja, pralieta daug ašarų“, – prisiminė moteris.
Pasak jos, tuo metu literatūros tokia subtilia tema kaip translytiškumas rasti buvo praktiškai neįmanoma, tačiau pagalbos ranką ištiesė specialistai.
„Man fantazija irgi „nepranešė“, kas čia gali būti. Bet po daugelio pasikalbėjimų su vaiku situacija pradėjo aiškėti. Pavyko surasti psichologą ir psichiatrą, kurie turėjo patirties su panašiomis situacijomis, ir pasidarė aišku, kas vyksta su vaiku.
Tą žinią priėmiau labai paprastai – tai yra mano vaikas, ir man nesvarbu, koks jis yra – aš jį palaikysiu visomis jėgomis“, – tvirtino Jolanta.
Pasak jos, vaikas iki „diagnozės“ jautėsi lyg nesavas – jį kamavo nerimas, depresija, jis dažnai verkė, bet nesuprasdavo dėl ko. Mama prisiminė, kad atžalai buvo sunku priimti savo kūną ir balsą, dėl to net išsivystė baimė eiti į dušą.
Kaip pati sako, kai paaiškėjo, kame slypi problema, prasidėjo ilga ir daug jėgų reikalaujanti kova už savo vaiką.
„Pradėjome psichologų, psichiatrų paiešką – jų buvo ne vienas. Buvo ir tokių, iš kurių vaikas išeidavo apsiverkęs, nes Lietuvoje specialistų yra visokių. Nuėję ilgą ir varginantį situacijos aiškinimosi kelią pradėjome hormonų terapiją.
Vaikas man dažnai sako: „mama, tu kaip buldozeris eini į priekį“. Ir iš tikrųjų – buvo daugybė sunkių pokalbių. Visiems buvo nelengva. Net ir artimiausi žmonės, pavyzdžiui, tėtis, iš pradžių sunkiai priėmė realybę“, – prisipažino pašnekovė.
Nustebino mokyklos reakcija
Nors giminės vaiko ir nepasmerkė, mama išgirdo įvairių pamąstymų.
„Buvo giminėje ir homofobų, bet kai paaiškini situaciją, kad tai yra neužkrečiama, kad to neišmokstama, o tiesiog tai yra įgimti dalykai, viskas pasidaro paprasčiau. Beveik visi pritarė, kad, kol artimoje aplinkoje to nėra, čia yra nesąmonė ir to reikia vengti, bet kai susiduri su tuo labai artimoje aplinkoje, tada supranti, kad ir pas mus kas nors atsitinka. Buvo tokių, kurie sakė, kad tai tik paauglystė, kad viskas grįš į savas vėžes“, – kalbėjo moteris.
Tačiau netrukus atėjo laikas apie būsimus vaiko asmenybės ir išvaizdos pokyčius informuoti mokyklą. Nors klasės draugai ir mokytojai išreiškė šeimai palaikymą, pašnekovę itin nustebino mokyklos administracijos reakcija.
„Mokykla sureagavo labai įdomiai – psichologė palaikė, o administracijai buvo šokas. Jie siūlė keisti mokyklą, bet patikinau, kad to tikrai nedarysime.
Parašiau ir mokytojams laišką, kad, jeigu jie gali, tegul jau vadina kitu vardu, nes internete vaikas jau irgi pasikeitė vardą. Tai buvo mokytojų, kurie man skambino, sakė, kad viskas labai gerai, išreiškė palaikymą. Mano vaikas irgi labai tolerantiškai į viską žiūrėjo – nebuvo taip, kad, jei ne tuo vardu pašauks, tai jau blogai. Klasiokams jis pasakė pats, klasė labai palaikė“, – teigė Jolanta.
„Tai toks gyvenimas su įrodinėjimais aplinkiniams. Aišku, galima buvo ir nieko nesakyti, bet tai mano gyvenimo dalis“, – svarstė motina.
Anot Jolantos, pradėjus vartoti hormonus jos vaiko balsas mutavo per kelis mėnesius. Vis tik pirmasis vizitas pas gydytoją dėl hormoninių vaistų buvo itin jautrus.
„Iš kabineto išėjęs vaikas atsiklaupė, apkabino mane ir pasakė: „mama, ačiū“. Toks didelis vaiko noras būti savimi , – prisipažino ji.
Jolanta mąstė, kad apskritai jos šeimos istorija yra pakankamai sėkminga, nors kelias iki tos laimės, kurią paauglys turi šiandien, pareikalavo itin daug jėgų, ašarų ir ištvermės.
„Mano vaikas kažkada pasakė: „mama, aš noriu dar paauglystėje pabūti savimi, o ne kažkuo kitu“. Visi man sakė: tegul jis sulaukia 18 metų ir pats skinasi kelią. Bet kodėl aš iš vaiko turiu atimti tuos metus? Aš tiesiog norėjau, kad jis būtų savimi.
Visiems sakau, kad savo vaiko kapo lankyti nenoriu – noriu turėti gyvą, sveiką vaiką, koks jis bebūtų. Pasakojo psichiatrai, kad daug yra tėvų, kurie ir iš namų vaikus išveja. Kaip aš galėčiau taip nuskriausti savo vaiką? Mano protas tokių dalykų nesuvokia“, – portalui lrytas.lt kalbėjo moteris.
Ji pažymėjo, kad atžala jau oficialiai pasikeitė ir dokumentus. Nors ši procedūra Lietuvoje pakankamai sudėtinga, vis tik įveikti ją pavyko.
„Susirinkau visus reikiamus dokumentus, visi buvome teisme, pati teisėja uždavinėjo korektiškus klausimus. Niekas neturėjo abejonių, ir per vieną posėdį tiesiog buvo priimtas sprendimas. Apskritai dokumentus pakeisti jau buvo būtina, nes išvaizda jau neatitiko to, kas tuose dokumentuose yra“, – tvirtino pašnekovė.
Jolanta džiaugėsi, kad dabar paauglys mėgaujasi gyvenimu, gerai mokosi ir jau svarsto apie savo ateitį.
„Dabar jis yra normalus paauglys, jam atsirado motyvacija mokytis, siekti, tiesiog gyventi. Sakyčiau, normalus vaikas, jaučiasi pakankamai saugus. Aš turbūt turiu daugiau baimių nei jis“, – šypsojosi mama.
Paklausta, kokį patarimą galėtų duoti panašioje situacijoje atsidūrusiems tėvams, ji pabrėžė, kad savo vaikus reikia atidžiai stebėti ir jiems padėti jau nuo pat pirmų dienų.
„Būti atidiems, būti su jais ir dėl jų. Reikia skaityti, domėtis vaiko raida, psichologija, žiūrėti, ką jis veikia internete, kad kuo anksčiau būtų galima apčiuopti tuos požymius. Mums viskas prasidėjo tada, kai vaikui buvo tik 9 metai, bet aš nesupratau, kas vyksta. Supratau tik tada, kai jam suėjo 12-ka. Jeigu to neaptiksi, nepažinsi arba atstumsi ir paneigsi, tai gali būti klaida, kurios niekada nepavyks atitaisyti.
Visos istorijos yra labai skirtingos. Aš net pati svarstau apie likimą, kodėl taip nutiko man, kodėl būtent aš esu jo mama? Tokie egzistenciniai klausimai kyla ir jie turbūt kils, tai yra visiškai normalu“, – svarstė moteris.
Padės tik švietimas?
Vienos iš sostinės ugdymo įstaigų vadovė, nenorėjusi viešinti mokyklos pavadinimo, portalui lrytas.lt teigė, kad mokykloje taip pat yra LGBTQ+ bendruomenei priklausančių paauglių. Tačiau, pasak jos, nusiskundimų dėl patyčių ar diskriminacijos mokyklos administracija nėra gavusi.
„Tikrai niekada dar nekilo problemų, mūsų mokytojai pilni tolerancijos. Žinoma, kartais tie paaugliukai dar patys nežino, kuo jie nori būti, bet tikrai žinau, kad bendraujama ir su jų šeimomis, o mes priimame juos tokius, kokie jie yra“, – aiškino mokyklos direktorė.
Tačiau vis tik ji pripažino, kad mokyklose tikrai praverstų papildomi mokymai, instrukcijos, kaip su tokiais mokiniais bendrauti.
„Reikia ir psichologų pagalbos, reikia ir mums, mokytojams, mokytis, kaip su jais bendrauti. Po truputėlį mes dabar naudojamės tik literatūra, bet manau, kad ateis laikas, kai bus organizuojami ir mokymai.
Integruojami dabar vaikai su specialiaisiais poreikiais, tai lygiai taip pat galėtų būti ir tos pusės įtraukusis mokymas – manau, kad po truputėlį tai ateis į gyvenimą“, – kalbėjo mokyklos vadovė.
Tačiau ji teigė nemananti, kad tokiems žmonėms reikia skirti labai daug ypatingo dėmesio.
„Galbūt jiems kaip tik reikia susilyginti, susitapatinti su visais, kad būtų užtikrintos jų lygios teisės. Bet manau, kad mokytojams reikėtų kalbėtis, ir ne tik mokytojams, bet ir visiems darbuotojams“, – sakė direktorė.
Savo ruožtu Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) lrytas.lt atsiųstame atsakyme pažymėjo, jog mokytojai ar kiti mokyklų specialistai pagal poreikį gali pasirinkti ir dalyvauti seminaruose ar kitos formos mokymuose, kuriuos organizuoja nevyriausybinės organizacijos, kiti akredituoti tiekėjai, siūlantys panašios tematikos programas.
„Mokytojai, dėstantys lytiškumo ugdymo temas, gali naudotis parengtomis metodinėmis priemonėmis, pvz., „Patarimai mokytojui: lytiškumo ugdymas ir rengimas šeimai pradinėse klasėse“ (2017); „Lytiškumo ugdymas ir rengimas šeimai paauglystėje. Patarimai mokytojams“ (2018), „Pagarbos kitoniškumui ugdymas pradinėse klasėse“ (2018), taip pat išleistas metodinis leidinys mokyklos bendruomenei, skirtas padėti mokytojams, mokyklos bendruomenei, tėvams suprasti, kas yra įvairovė, ką reiškia pagarba kitoniškumui, kuo aktuali ši tema, kokia situacija Lietuvoje, ir t. t“, – paaiškino ministerijos atstovai.
ŠMSM patikino, jog mokyklos ar atskiri moksleiviai dėl diskriminacijos į ministeriją kol kas nėra kreipusios.
„Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programoje draudžiama bet kokia mokinių diskriminacija lyties atžvilgiu. Tokia nuostata persikelia ir į atnaujintą integruotą programą“, – teigiama atsakyme.
Savo ruožtu „Jaunimo linijos“ atstovė komentavo, kad iš LGBTQ+ bendruomenei priklausančių paauglių skambučių sulaukia gana nedaug, tačiau pastebima, kad tokie jaunuoliai susiduria su emociniais sunkumais, visuomenės priešiškumu.
„Tokie skambučiai sudaro apie 2 proc. visų skambučių. Gali būti, kad ne visi besikreipiantys ir atskleidžia savo tapatybę, nors skambina dėl patiriamų emocinių sunkumų. Svarbu pabrėžti, kad „Jaunimo linijos“ savanoriai yra praėję specialius mokymus ir turi žinių, kaip padėti LGBTQ+ ar trans lytiškumo žmonėms ir visuomet yra pasiruošę padėti, išklausyti.
Ką pastebime, kad LGBTQ+ nariai jaučia padidėjusį nerimą dėl visuomenės priešiškumo, ima bijoti, gyvena nuolatiniame strese. Neretai to priešiškumo translyčiai žmonės sulaukia ir iš artimos aplinkos – draugų, šeimos narių, mokyklos bendruomenės. Kaip padėti žmonėms ir kaip mažinti stigmą? Tik šviečiant visuomenę ir mokyklos bendruomenes apie LGBTQ+ žmones ir įtraukti kuo daugiau specialistų į pagalbą“, – portalui lrytas.lt sakė „Jaunimo linijos“ komunikacijos vadovė Rita Stanelytė.
