Ant keltuvo – mokytojo mašina
Panevėžyje, Pilėnų gatvėje įsikūrusiame viename iš Profesinio rengimo centro padalinių, korespondentams nuvykus prieš pietus – pats įkarštis.
Būsimieji automechanikai apžiūrinėja automobilį ant keltuvo – jie kaip tik rengiasi keisti ratus ir tikrinti stabdžius. Jei paaiškės, kad jie sugedę, su mokytojo pagalba taisys.
Automobilis – mokytojo, nes klientų mašinų taisyti jie negali. Pirmiausia, negalėtų atsakyti už darbo kokybę, antra, negalėtų imti atlygio. Yra ir mokyklos specialiai mokytis skirtas automobilis, bet jis jau išrinktas ir vėl surinktas skersai išilgai. Pabodo su juo dirbti, o štai važiuojanti mašina su vis kitais gedimais – pats tas.
Vaikinų būryje – ir Danielė Janionytė. Kaip ir bendramoksliai: Tomas Pivoriūnas, Andrius Žemkauskas, Žygimantas Glinskis, Lukas Šimuliūnas, Mindaugas Bobulis, ji darbuojasi prie automobilio, ridena ratą.
Paklausti, ar neskriaudžia vienintelės grupėje merginos, vaikinai šypsosi, kad visai ne. Netgi priešingai – myli.
„Ji nekvaila“, – vaikinai pripažįsta, kad Danielė apie mašinas nusimano kaip ir visi kiti.
Jau mažai patiko varžtus sukioti
Paklausta, kaip sugalvojo rinktis vyrišką profesiją, Danielė sako, kad su ūkininkaujančiu savo tėvu jau vaikystėje zujo prie žemės ūkio technikos.
„Nuo mažens su tėčiu varžtus sukioti labiau patiko nei su mama virtuvėje gaminti valgį“, – atviravo.
Bet pridūrė, kad prieš šeimininkavimą irgi neturi nieko prieš.
Ar tėvai neprieštaravo jos pasirinkimui mokytis profesijos, o ne mokslus tęsti aukštojoje mokykloje? Danielė tikina, kad leido pačiai rinktis.
„Tai aš ir pasirinkau. Galvojau, jei mašinų remontuoti nesiseks, blogiausiu atveju išmoksiu susitaisyti nuosavą automobilį ir pereisiu į kitą specialybę, galbūt kirpėjos“, – Danielė įsitikinusi, kad įgijęs profesiją žmogus neprapuls.
Be to, ji džiaugiasi patekusi į gerą kompaniją. Mergina tikina žinojusi, kur eina, kad darbas bus nešvarus, fiziškai nelengvas.
Bet paprašyti parodyti rankas, daugelis moksleivių ištiesia švarius delnus – kai kurie po darbo suspėjo rankas nusiplauti, o dalis darbavosi su pirštinėmis.
Moksleiviai garsiai juokiasi, kad nuo to, ar rankos švarios, ar tepaluotos, priklauso ir pažymys po pamokos. Jei tepaluotos, vadinasi, ne varnas gaudė – dirbo.
Pareiškė, kad taisys mašinas
Mechatronikos profesinio mokymo skyriaus vedėjas Saulius Skukauskas patikina, kad automechaniko specialybės mokosi ir merginos. Tiesa, nedaug, bet grupėje būna po vieną tris.
Pedagogas atvirauja visuomet galvojęs, kad šios merginos rengiasi įsidarbinti automobilių dalių parduotuvėse.
„Kartą taip ir leptelėjau: „Jūs gi servise vis viena nedirbsite.“ Tai, žinokite, labai įsižeidė ir pareiškė, kad nieko panašaus, rengiasi mašinas taisyti“, – klaidą pripažįsta mokytojas.
Vaikinai patikina, kad jau dabar savo mašinų padangas taip pat be vargo persimontuoja.
„O kam mokėti pinigus, kai patys sugebame?“ – argumentuoja.
Įgiję specialybę lėkti į užsienį bent jau kol kas jie nesirengia. Du bendramoksliai jau dirba autoservisuose, rasti darbą tikisi ir kiti.
Svajoja studijuoti žurnalistiką
Žygimantas korespondentei atvirauja, kad į profesinę mokyklą atėjo dėl nepasisekusio lietuvių kalbos egzamino.
„Planuoju universitete studijuoti žurnalistiką. Aš pametęs galvą dėl krepšinio, norėčiau tapti varžybų komentatoriumi“, – sako.
Vaikinas tvirtina suprantantis, kad teks įdėti daug darbo – mokytis papildomai ir vėl egzaminą laikyti. Bet jis savo svajonės neišduosiantis.
„Apie profesines mokyklas dar vis sklando daug negatyvo, bet galiu patikinti – čia daug geriau negu gimnazijoje“, – kalba Žygimantas.
Jis sulaukiantis ir tėvų, ir bendramokslių palaikymo.
Mokytojas – lyg medus
Antra būsimųjų automechanikų grupelė kitoje mokymo klasėje kažką atidžiai tyrinėja po automobilio antvožu.
Jų mokytojas Justinas Piškinas taip pat mokėsi šiame profesinio rengimo centre, po to – kolegijoje.
J.Piškinas patikina, kad užsidirbti galima ir Panevėžyje, bet jis mokėjo anglų kalbą, nebuvo sukūręs šeimos, taigi – laisvas, ir išvyko į Norvegiją.
Ten darbo sąlygos geresnės, daugiau įrankių, didesnis ir atlyginimas. Bet autoserviso savininkai nemokėjo mokesčių, bankrutavo, ir J.Piškinas grįžo į profesinę mokyklą, tik dabar jau mokytoju.
„Moksleiviai prie Justino limpa lyg bitės prie medaus“, – patikina centro direktorius Bronius Sadula. Jo įsitikinimu, tai lemia jaunas mokytojo amžius ir pomėgis – motociklas. Jis stovi čia pat, klasėje.
J.Piškinas sako, kad iš tiesų puikiai randa kalbą su moksleiviais, bet dalis jų vis vien nubyra.
„Iš šalies gerai matyti, kam tinka ir kam patinka mokytis, o kas išeis“, – paaiškina.
Ardo žinodami gedimą
Paklausti, ko ieško po mašinos antvožu, moksleiviai sako ką tik pakeitę diržą. Dirbant reikėjo daug ką išardyti, bet jiems tai ne bėda – netgi patinka knaisiotis po automobilio dalis ir dalelytes.
Bet šio darbo nesiima aklai – ardo jau žinodami gedimą. Jie atvirauja, kad padedami mokytojo gedimą greitai išsiaiškina.
Vadinasi, mokytojas jiems pasakinėja?
„Tik nukreipia tinkama linkme“, – juokiasi vaikinai.
Ar mamos neverkė, tėvai nesibarė, kai jie rinkosi mokytis profesijos, užuot siekę aukštųjų mokslų? Ar tėvai nekėlė ultimatumų: „Jokių profesinių centrų!“
„Tėvai kaip tik sakė: jokių universitetų!“ – šypsosi moksleiviai.
Gerų elektrikų vienas kitas
S.Skukauskas tęsia, kad šiuo metu itin reikalinga specialybė – autoelektriko.
„Gerus elektrikus Panevėžyje suskaičiuosi ant rankų pirštų, todėl eilės pas juos patekti – milžiniškos“, – aiškina.
Naujuose automobiliuose beveik viskas susiję su elektra.
Šią specialybę renkasi mažiau vaikinų, nes mokslas – sudėtingas, reikia gerų fizikos žinių. Moksleiviai turi išmanyti apie laidus, sroves, įtampas ir panašius dalykus.
Jie netgi savo rankomis susikonstravę variklio modelį. Mokytojas prieina, kažką ištraukia, laidus supainioja – žodžiu, prikrečia šunybių. O vaikinų užduotis – variklį priversti burgzti.
„Sunkiausia autoelektrikų darbe – gedimą rasti ir sutaisyti nesugadinus apdailos. Tenka ilgokai dirbti pasilenkus, įskausta nugarą, kol surandi ir sujungi laidelius“, – aiškina S.Skukauskas.
Autoelektriko darbo įranga labai brangi, kainuojanti dešimtis tūkstančių eurų.
Direktorius būna modeliu
Einame toliau. Mokymų klasėje, kur pilna merginų, garsiai dūzgia fenai. Jos mokosi kirpėjomis. Ilgakasės mokinės dirba priešais veidrodžius, šukuoja vadinamąsias lėles.
Viena iš jų Enrika Rutkauskaitė sako, kad mokosi tik nuo rugsėjo, kol kas viskas įdomu.
„Mokomės sušukuoti, iškarpymo, bet dar saugome lėles, nes jų prireiks. Viena kitai pakerpame plaukų galiukus“, – pasakoja mergina.
Ar tai reiškia, kad po visų bandymų baigusios mokslus visos bus trumpaplaukės?
„Gal ne...“ – šypsosi moksleivė.
Jos apkerpa ir draugus, globos namų gyventojus.
„Direktorius nueina apsikirpti“, – B.Sadula prisipažįsta nebijantis pabūti gyvu modeliu.
Kirpėjoms pradžia sunki
Paslaugų profesinio mokymo skyriaus vadovė Daiva Vareikaitė paaiškina, kad baigusios mokslus kirpėjos privalės turėti savo įrankius: žirkles, žnyples, fenus. O profesionalūs įrankiai gan brangūs.
Dar jos turės greitai susirasti klientus. Taigi pradžia gan sunki, ypač neturint tam santaupų.
„Tie laikai, kai kirpėjos įsidarbindavo ir dėl nieko – įrankių ar klientų – galvos nesukdavo, jau seniai praėjo“, – paaiškina.
Vis dėlto Panevėžyje paslauga kainuoja daug pigiau nei sostinėje, todėl klientų ir iš ten atvyksta.
O dar vienoje mokymo klasėje – visiška ramybė. Būsimoji kosmetikė Vaiva Petrulaitytė kruopščiai valo makiažą nuo bendramokslės veido.
Vaiva sako, kad tai irgi atsakingas darbas, nes odą reikia labai saugoti. Šios žinios, įsitikinusi, jai pačiai pravers gyvenime bet kuriuo atveju.
Ne visi lenda po mašina
B.Sadula pasakoja, kad centre mokosi per 1100 moksleivių. Dalis jų čia baigia gimnazijos klases. Iš jų 90 proc. renkasi mokyklinius egzaminus, 10 proc. laiko valstybinius.
„Turime tokių gabių vaikų, kad ohoho. Turime ir „direktorių“, kurie po automobiliu nelįs. Bet gyvenimas visus sustato į vietas, nes iš kažko pragyventi reikia“, – aiškina.
Pagal dabartinę tvarką, centras taip ir nesužino, kuria gyvenimo linkme patraukė jų moksleiviai. Žinių susirenka tik tiek, kiek patys baigusieji mokslus pasisako telefonu.
Direktorius tvirtina, kad 60 proc. baigusiųjų mokyklą iš karto įsidarbina, apie 10 proc. išvyksta į užsienį, kiti išeina tarnauti, vaikų auginti.
Į užimtumo tarnybą, jo žiniomis, kreipiasi tik vienas kitas.
D.Vareikaitė priduria, kad vis dėlto šioji karta – iš karto norinti gero atlygio, dabar ir čia.
„Sako: noriu į rankas tūkstančio. Aiškinu, kiek bus su mokesčiais, kad uždirbti turi ir darbdavys, mokėti už vandenį, elektrą... Apie tai jaunimas net nesusimąsto, visko nori šiandien, ir aš tai suprantu“, – svarsto B.Sadula.
Šokas išvydus bazę
„Pas mus mokytis ateina ir baigusieji kolegiją, turintys kitą profesiją – visi turi teisę į tęstines studijas, amžius neribojamas“, – dėsto B.Sadula.
Net ir korespondentė, jei tik panorėtų, galėtų įgyti kurią nors specialybę: kirpėjo, masažuotojo, kosmetiko, o gal, pavyzdžiui, statybininko, mechatroniko arba įgytų ūkininkams būtinų žinių.
„Labai populiarios aukštosiose mokyklose vadybos, administravimo studijos. Diplomą gauna, o kurgi įsidarbinti? Tuomet ir nusprendžia įgyti dar vieną specialybę“, – paaiškina D.Vareikaitė.
Pavyzdžiui, šiuo metu masažuotoju tapti rengiasi per 50 metų vyras.
„Vis dar gaji nuostata, esą mūsų mokykla yra „profkė, rengianti plaktukus“. Daug ką ištinka šokas, kai pamato, kokią techninę bazę mes turime. Į tai investuota per 8 milijonus eurų“, – didžiuojasi B.Sadula.
Centre lankosi moksleiviai iš progimnazijų, gimnazijų, kad visa tai pamatytų savo akimis.
Per pakinklius centrui kirto karantinas, kai vyko nuotolinis mokymas. Filmukų internete gali kiekvienas pažiūrėti, o ar tai padės išmokti, sakykime, plaukus kirpti?
O kaip nuotoliniu būdu mokyti suvirintojus, mechanikus?
Dalis moksleivių tuo metu išsibraukė iš sąrašų.
