Dviračiu – į pažintinius žygius
Pasvalio rajono Pumpėnų gimnazijos sporto salėje – tinklinį žaidžiantys jaunuoliai, energingi šūkavimai ir kamuolio bumbsėjimas. Tokį vaizdą išvydo į gimnaziją užsukę „Panevėžio krašto“ korespondentai.
Tarp kelių vaikinų kamuolį atmušinėjo ir Karolina Zobėlaitė. Gimnazistė paaiškino, kad sportą laiko svarbiu dalyku: jis lemia sveikatą ir puikią nuotaiką.
Paklausta, ar ji, kaip daugelis vienmečių, dienų dienomis nesėdi prie kompiuterio ir interneto, Karolina juokėsi, kad be šito irgi neapsieina. Bet ji suranda laiko ir kitiems savo pomėgiams, pavyzdžiui, pažintiniams žygiams dviračiais.
Bene ilgiausias jos įveiktas žygis dviračiu buvo apžiūrint partizanų bunkerius. Su kitais smalsuoliais tuomet ji pedalus numynė apie 60 kilometrų.
Kitas įsimintinas važiavimas dviračiais – į Gegabrastos koplyčią, Niurkonių dvarą. Tuomet policija gimnazijai padovanojo 20 dviratininkų šalmų.
Rezultatas – paskata toliau sportuoti
Pasikalbėti pakviestas Skirmantas Pečiukas sakė, kad tinklinis jam patinka. Bet pridūrė, kad krepšinis – dar labiau.
Vaikinas įsitikinęs, kad sportuoti, judėti tiesiog būtina, jei tik turi bent kiek laisvo laiko.
Sportuoti jis patarė ne tik dėl sveikatos, bet ir tam, kad nepriaugtum svorio. Ir vėlgi – antsvoris nėra patrauklus, bet dar svarbiau, kad ir sveikatai tai – peilis.
Skirmantui antrino Laurynas Vorobjovas ir Nedas Zdanevičius. Jie sutiko korespondentams parodyti treniruoklių salę, pademonstravo, kaip jie veikia.
Universaliu treniruokliu galima mankštinti ir rankas, ir kojas, bet šiukštu – ne vienu metu.
Vaikinai sakė, kad pradėję treniruotis rezultatą labai greit pajuto, o tai buvo paskata toliau sportuoti.
Gimnazistai pritarė graikų išminčiams, kad sveikame kūne – sveika siela. Po įtemptų pamokų pasportavę jaunuoliai atsigauna.
Už bumbt – atsispaudimai
Pumpėnų gimnazijoje fizinio ugdymo mokytoja dirbanti Eglė Mickeliūnienė šypsojosi, kad sporto salėje besimankštinantys jaunuoliai yra įprastas dalykas. Ji pati iš mokyklos iki pavakarių retai kada išeina.
„Pati nežinau, ką čia tiek veikiu“, – nusijuokė.
Po to vardijo, kad po pamokų į sporto salę suguža moksleiviai, laukiantys autobuso namo. Ateina vėluojantieji atsiskaityti, į treniruotes renkasi 13–14 metų berniukai rankininkai. Šios sporto šakos derinių ji moko ir pradinukus.
Korespondentei nusistebėjus, kad pašaliniai mokyklose išsigąsta triukšmo per pertraukas, o čia – kamuolio bumbsėjimas ištisas dienas, E.Mickeliūnienė sakė turinti savų receptų.
Iš tiesų, jai ką nors aiškinant, atsiranda tokių moksleivių, kurie bumbt kamuolį į žemę, bumbt – lyg specialiai mokytojai per nervus.
Bet mokytoja nepėsčia – kuris, jai kalbant, paleis į grindis kamuolį, tas darys 10 atsispaudimų. Toks pat likimas laukia besikeikiančių. Ir nesvarbu – salėje, koridoriuje ar lauke išsprūs keiksmažodis. O jei bedarydamas atsispaudimus liežuvio vėl nenulaikys, lauks 10 papildomų atsispaudimų.
„Gal kam tai atrodo lyg prievarta, bet taip nėra. Mes šitaip susitarę, tokia taisyklė, ir jos laikomės“, – aiškino mokytoja.
Neįprasta – diktanto sporto šaka
Tik jau nereikia! Su paaugliais niekada nebūna šitaip lengva, paprasta ir aišku!
„Žinoma, nebūna! Kartkartėmis jie sugalvoja pasitikrinti, galioja taisyklė ar jau nebe“, – juokėsi E.Mickeliūnienė.
Ji visiškai supranta, kad moksleiviams pasitaiko pamiršti sporto aprangą. Galbūt maišelis su apranga liko namuose prie durų, o gal drabužiai neišdžiūvo.
Bet būna, kad vaikai aprangas pamiršta specialiai, vildamiesi kaip nors išsisukti.
Tuomet jų laukia kiti „malonumai“ – diktanto sporto šaka.
Mokytoja susisodina „pamirštuolius“ ir liepia rašyti diktantą. Kodėl gi ne – rašybos žinios visuomet pravers, be to, berašant ir atmintis smarkiai „pagerėja“.
„Rašo ne po sakinį ir ne po du, o visą pamoką. Išeina kratydami aptirpusias rankas ir garsiai pažada daugiau sporto drabužių nebepamiršti“, – aiškino pašnekovė.
Ji tęsė, kad per fizinio ugdymo pamokas moksleiviai dažnai kartoja kitus dalykus, ypač mažieji, ketvirtokai. Pavyzdžiui, paprastas, bet naudingas spalvų žaidimas. Mokytoja angliškai sušunka: „Red!“, ir mokinukai turi surasti raudoną daiktą.
Gauna laiko išsirėkti
„Dar aš turiu labai gerą švilpuką. Jo toks čaižus garsas, kad kai vieną kartą sušvilpiu, antrą kartą išgirsti niekas nebenori“, – profesinėmis paslaptimis dalijosi E.Mickeliūnienė.
O dar tas aidas sporto salėje! Jis irgi sustiprina efektą.
Mažiesiems labai veiksminga priemonė – pamokos pradžioje duoti porą minučių kaip reikiant patriukšmauti. Iš pradžių moksleiviai stebisi: kaipgi taip, visi aplinkui nuolat tramdo ir ramina, liepia ne tik nešūkauti, bet tyliau kalbėti, o šioji mokytoja sako: „Dabar rėkit!“
Pašūkavę, parėkę ir pacypavę, jie būna pasirengę darbui.
„Tegu emocijas išlieja bent jau sporto salėje“, – sakė mokytoja.
O tuomet jau mokytojos užduotis parinkti kuo įvairesnių pratimų, prisitaikyti prie klasės. Nes vieniems labiau patinka individualiai sportuoti, kitiems – kaip tik grupėmis. Per pamokas naudoja įvairaus dydžio kamuolius, virves, šokdynes – kad tik būtų vis kitaip nei praėjusią pamoką.
Vaikams labai patinka vykti į įvairias varžybas, pasigalynėti su kitų mokyklų bendraamžiais. Taip jie mokosi dalykų, reikalingų kasdieniame gyvenime – savarankiškumo, nes reikia susirinkti aprangą, punktualumo, pagelbėti komandos draugui, kuriam nesiseka.
Bet dėl pandemijos varžybos nebevyksta, virti vien tik savo sultyse pabosta.
Pašnekovė stebėjosi, kad vis dėlto kartais sunkiau būna susitarti ne su mokiniais, o su kai kuriais tėvais. Mokytojai aiškina, kaip negerai, nesveika yra rūkyti, o tėvai pareiškia leidžiantys vaikams rūkyti elektronines cigaretes. Tuomet belieka viena – įspėti, kad už rūkymą gimnazijos teritorijoje gresia atsakomybė.
Ir vaikus ištinka bėdos
E.Mickeliūnienė įsitikinusi, kad bet kurio dalyko mokytojas turi mokyti, o ne drausminti, ne lazda prieš vaikus mosikuoti.
„Žaviuosi žmonėmis, kurie dirba su meile, nes ir rezultatas visai kitoks“, – kalbėjo.
Ji svarstė, jeigu ateis toks laikas, kai ji su mokiniais nebesusikalbės, tai bus signalas, kad ji, mokytoja, nebesugeba prisitaikyti prie naujos kartos.
„Gal vertėtų moksleiviams duoti daugiau laisvės? Galbūt, bet reikia juos užauginti iki tos ribos, kad gautą laisvę mokėtų įvertinti“, – tęsė ji.
Pašnekovė apgailestavo, kad mokytojai dažnai mato tik savo dėstomą dalyką, bet neranda laiko arba nesusipranta paklausti mokinio, ar viskas jo šeimoje gerai, kodėl jis nusiminęs, ar pavalgęs šįryt, ar išsimiegojęs, dėl kokių priežasčių neatliko namų darbų.
Ir į nusižengimus bent retsykiais, jos manymu, reikėtų atlaidžiau pažvelgti.
„Visi buvome jauni ir kvaili, visi prikrėtę įvairių nesąmonių“, – atviravo.
Po karantino – suapvalėjusiais žandais
Gimnazijoje kai kurios klasės perskirtos į dvi dalis – mergaitėms ir berniukams mokytojos fizinio ugdymo pamokas veda skyrium. E.Mickeliūnienei teko vaikinai, ir dėl to ji nenusimena. Sakė, kad įkvėpti norą sportui lengviau vaikinams nei merginoms.
Mokytoja pripažino, kad neverta visko piešti rožinėmis spalvomis – dabartinė karta nėra tokia sportiška kaip, sakykime, prieš 15 metų, kai ji pradėjo dirbti mokytoja. Pumpėnuose dirba šešti metai.
Savo blogą darbą padarė ir karantinas. Kai kurie vaikinai po jo grįžo suapvalėjusiais žandais – priaugę svorio.
Kas būna, kai mokinys neišlaiko testų – per silpnas padaryti atsispaudimus, prisitraukimus, uždūsta bėgdamas? Ar jo laukia neigiamas įvertinimas?
To paklausta, mokytoja purtė galvą. Būna, kad jaunuolis prastai bėga krosą, bet puikiai šoka į tolį. Vertindama ji atsižvelgia į mokinio įdėtas pastangas.
„Kas sugeba iš namų ateiti iki autobusiuko, mokykloje šiek tiek pavaikščioti, nueiti tėvų prašomas iki parduotuvės arba su draugu paminti dviračio pedalus – tas normatyvus tikrai atliks“, – dėstė pašnekovė.
Netreniruotos kojos – kaip viščiuko
E.Mickeliūnienė aiškino, kaip svarbu neapsileisti ar bent jau palaikyti savo fizinę formą, tik nepabloginti.
„Gyvenime save turime lyginti ne su kitais žmonėmis, o su savimi vakarykščiu. Tas pat ir sporte – žiūrime, kokie buvo rezultatai, ir stengiamės nors truputį juos pagerinti“, – aiškino.
Fiziologiškai žmogus sutvertas taip, kad jo sporto rezultatas turi palaipsniui gerėti, jeigu tik neužsisėdi, negulinėja, nepradeda per daug tingėti, valgyti.
Jei labai sunku atlikti kuriuos nors pratimus, mokytoja siūlo neskubėti, pradėti, sakykime, nuo dviejų atsispaudimų. Nes niekas taip nenumuša ūpo ką nors daryti kaip nesėkmė.
Medikų atleistieji nuo tam tikrų pratimų taip pat dalyvauja pamokose – užrašinėja bendraklasių rezultatus, parengia teorinį pristatymą.
Žinoma, sportuojant svarbu ir nepersistengti.
8 ir 9 klasėje vaikinai nori gerai atrodyti, būti raumeningi, daug dirba su štangomis, bet būna, kad pamiršta treniruoti kojas.
„Jiems aiškinu, kad krūtinės raumenys gerai atrodys, bet kojos gi liks plonos kaip viščiuko“, – kalbėjo.
O gimnazijoje – sočiai galimybių užsiimti sportu, nes čia yra sporto ir treniruoklių salės, stadionas, dviračių takai.
Rogės gerai važiuoja
Be mokytojos pareigų, E.Mickeliūnienė dirba Pasvalio sporto mokykloje trenere. Ji gimnazijoje treniruoja 13–14 metų berniukų rankinio komandą ir pradinukus – mergaites ir berniukus.
Jau esame rašę, kad dar visai neseniai ji Pumpėnuose treniravo mergaičių futbolo komandą. Gimnazistės pačios labai norėjo žaisti futbolą. Dabar šios komandos nebėra, nes žaidėjos baigė mokyklą, išvyko studijuoti.
Mokytoja ir dabar mažuosius galėjo mokyti futbolo, bet pasirinko rankinį. Dėl to, kad vyresnių berniukų rankinio komandai puikiai sekasi, ir dėl to, kad pašnekovė būtent šioje sporto šakoje jaučiasi sėdinti savo rogėse ir gerai važiuojanti.
Ji pati 20 metų žaidė rankinį.
Žaidė avėdama guminukus
Paklausta, kodėl būdama vaiku pasirinko šią, iš šalies žiūrint, agresyvią sporto šaką, mokytoja prisiminė pirmus savo, kaip rankininkės, žingsnius.
Gimusi ir gyvenusi Panevėžyje, E.Mickeliūnienė vasaras leisdavo pas gimines dabartiniame Kalno kaime. Pusseserė ją pakvietė kartu važiuoti į Pasvalį pažaisti rankinio. Ji sutiko.
Iki šiol prisimena, kaip lakstė parke, lauke, avėdama guminukus. Labiausiai jai patiko, kad žaidžiama ne už save, o už komandą.
Todėl, kai į mokyklą atėjo rankinio treneris ir pakvietė norinčius į treniruotę, ji pati pirma pakėlė ranką.
„Gyvenimas taip viską sudėstė, kad ištekėjusi su vyru grįžau į Pasvalį ir mokau vaikus rankinio“, – šypsojosi.
Be futbolo, rankinio ir tinklinio, E.Mickeliūnienė vaikus treniravo žaisti kvadratą, krepšinį, mokė lėkščiasvydžio, motobolo.
Ką gi, belieka laukti dailiojo čiuožimo treniruočių?
„Kai tik ežerėlis užšals, kodėl gi ne?“ – juokėsi mokytoja.
