Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Ryto espresso“ kalbėjo Vilniaus universiteto (VU) neįgaliųjų reikalų koordinatorė Indrė Širvinskaitė ir VU magistras, IT specialistas Povilas Staniulis.
Reikia sisteminių sprendimų
I.Širvinskaitė pasakojo, jog negalią turintys studentai ir šiandien vis dar susiduria su įvairiais iššūkiais.
„Pernai su kolegėmis atlikome kokybinį tyrimą apie tai, kodėl mokiniai, o vėliau ir studentai su negalia, pasirenka aukštąjį mokslą arba jo nesirenka. Tyrėme priežastis, kodėl mažėja pasinaudojimas finansinės paramos galimybėmis. Tyrimas atskleidė daug įvairių kliūčių, su kuriomis susiduria mokinai su negalia, ir kurios galbūt vėliau persikelia ir į aukštojo mokslo lygį bei gali trukdyti žmogui nepasiekti aukštojo išsilavinimo“, – aiškino I.Širvinskaitė.
Pasak jos, pastebima, kad kasmet sistemingai mažėja finansinę paramą gaunančių studentų su negalia skaičius, o taip esą nutiko dėl kelių priežasčių.
„Viena iš priežasčių, jog daugelis mokinių, stojusių į aukštąjį mokslą, net nežinodavo apie finansinės paramos galimybes, trūko sklaidos ir viešinimo. Tai negalėjo būti paskata, nes jie apie tai tiesiog nežinodavo. Kitas dalykas – pamatėme, kad finansinė parama nėra pakankama priemonė, kad užtikrintumėme studijų prieinamumą.
Reiškia, kad studentams su negalia reikia daugiau priemonių, kurios sudarytų tinkamas sąlygas studijuoti“, – pažymėjo specialistė.
Vis tik I.Širvinskaitė pridūrė, kad finansai neįgaliajam tikrai ne visada yra svarbiausias dalykas – net ir gaudamas paramą studentas turi būti užtikrintas, kad jam bus pritaikyta aukštosios mokyklos aplinka, studijų procesas, tad reikia imtis sistemingų pokyčių.
„Labai svarbi yra ir mokykla – pastebėjome, kad mokiniai, kurie turėjo tą vieną mokytoją arba labai palaikančius tėvus, kurie sulaukė pasitikėjimo, buvo labiau linkę rinktis aukštąjį mokslą“, – teigė VU atstovė.
Prisitaikyti gali ne visos aukštosios mokyklos
I.Širvinskaitė atkreipė dėmesį, kad didelę įtaką neįgalių moksleivių studijų pasirinkimams daro ir aukštosios mokyklos specifika.
„Yra labai didelis skirtumas – pamatėme, kad vienas iš pagrindinių faktorių mokiniams renkantis aukštąjį mokslą yra aukštosios mokyklos prieinamumas. Jie ne tik nori išsirinkti norimą specialybę, bet ir atsižvelgti į tai, ar aukštoji mokykla ir fakultetas yra pritaikytas fiziškai, jei turi judėjimo negalią, ar yra galimybė individualizuoti studijų procesą, kaip aukštoji mokykla apskirtai žiūri į studentus su negalia.
Matome, kad tikrai yra papildomų kliūčių ir ne visos aukštosios mokyklos gali tam skirti dėmesio – kai kurios iš jų yra labai nedidelės ir natūralu, kas jos negali skirti tiek finansinių išteklių, kiek didžiosios aukštosios mokyklos“, – aiškino I.Širvinskaitė.
Ji pridūrė, jog labai svarbu užtikrinti ir sklandų perėjimą iš vienos sistemos į kitą, pavyzdžiui, iš mokyklos į aukštąjį mokslą arba profesines studijas.
Nuotolinis mokymas problemą sprendžia tik iš dalies
Paklausta, kaip pandemija ir nuotolinis mokymas paveikė negalią turinčių studentų mokymąsi, specialistė aiškino, jog nuotolinių studijų galimybė iš dalies gali išspręsti, pavyzdžiui, judėjimo negalią turinčio studento problemas, tačiau tai nėra visiškai efektyvus sprendimas.
„Yra ir informacinis prieinamumas, sistemos, kiek jos prieinamos neregiams ir kitiems žmonėms su negalia. Kai kurie studentai sako, kad nuotolinės studijos prieinamumo prasme kažkiek palengvino jų sąlygas studijuoti. Kita vertus, labai svarbu pasakyti, kad tai nėra sprendimas“, – pažymėjo specialistė, pridūrusi kad dėl ilgo nuotolinio mokymosi kenčia studijų kokybė ir socialiniai poreikiai.
„Žmonės su negalia sako, kad jie taip gyvena kiekvieną dieną, nes nėra tikri, ar gali išeiti iš namų, ar aplinka bus prieinama, ar žmonės bus pasiruošę juos priimti“, – kalbėjo I.Širvinskaitė.
Vilniaus universitetą baigęs ir autizmo sutrikimą turintis IT specialistas Povilas Staniulis pasakojo, jog universitete iš kitų studentų jo niekas neišskyrė, bet iššūkių vis tik kildavo.
„Pavyzdžiui, buvo labai fragmentuotas informacijos gavimas. Mūsų tipo žmonėms labai svarbu, kad viskas būtų vienoje vietoje. Kažkas pasako, kad paskaita kitam kabinete, kažkas kažką parašė į skelbimų lentą, kažkas kažką parašė katedros puslapyje, ir gaudavosi taip, kad kartais nesusirasdavau.
Baimių pas mane labai daug, bet tiesiog nežinodavau, ko ir kur reikia ieškoti. Tiesiog turėjau už savęs reikiamus žmones, kurie man padėjo, pats universitetas padėjo kažkiek, ir džiaugiuosi, kad baigiau.
Po mokyklos žinojau, kad stosiu, ir žinojau, kad turiu pabaigti. Iš manęs buvo daug tikimasi“, – kalbėjo P.Staniulis.
