Pagal strategiją, taktiką ir elgesį Lietuvos mokyklas galima suskirstyti į penkias grupes: pirmoji – tai tos, kurios labai sureikšmina akademinius mokinių pasiekimus ir į tai nukreipia didžiumą resursų, antroji – tai tos, kurios iki maksimumo sureikšmina gerą mokinių savijautą ir skelbia siekiančios, kad jose besimokantys vaikai būtų kuo laimingesni.
Trečioji – tai mokyklos, kurios išgrynina kurią nors vieną savo stiprybę ir ją visaip eskaluoja, ja giriasi.
Jų argumentai paprastai būna tokie: na, mūsų mokiniams su mokslais gal ir nelabai, bet mes ypač stiprūs sporto srityje. O mes labai stiprūs meninėje veikloje. Išorinio mokyklų vertinimo ekspertai tokias mokyklas linksmai vadina „dainorėlių ir šokėjėlių“ kolektyvais.
Ketvirtoji mokyklų grupė, tai tos, kurios sau nekelia jokių tikslų nei ambicijų, tiesiog vegetuoja ir plaukia pasroviui, neturėdamos net kuo pasigirti. Tiksliau, turi – jos sako: o pas mus valgykloje skaniai maitina. Arba mūsų vaikai gali ilgai džiaugtis vaikyste ir praėjusią žiemą nulipdė aštuonis sniego senius. Taigi esama ir taip save suprantančių mokyklų.
Na, o penktoji grupė – tai tos mokyklos, kurias galima pavadinti visapusiškomis, nes jose visko daug, viskas dera, ir kurios gali pasigirti savo pasiekimais 5–7 ar net dešimtyje skirtingų sričių ir veiklų.
Norėtųsi, kad tokių mokyklų būtų kuo daugiau, bet jų tėra mažiau nei penkiasdešimt. Tad kuo jos ypatingos? Na, jos sugeba derinti ir profesionaliai plėtoti ne vieną ir ne dvi, o daug skirtingų veiklų: ir sportą, ir meninę veiklą, ir verslumą, ir išmanumą, ir komunikacinius gebėjimus, ir pasiekimus robotikos ar etninės kultūros srityse.
Bet labai svarbu ir tai, kad jose tikrai aukšti (ar bent aukštesni nei vidutiniai) ir akademiniai mokinių pasiekimai. Kitaip tariant, vaikai čia gerai išmoksta matematikos, informatikos, fizikos, biologijos, istorijos, lietuvių ir anglų kalbų, lygiai taip pat šauniai kopia ir į menų, sporto, debatų, filosofijos ar verslumo aukštumas.
Tokių mokyklų esama skirtinguose šalies regionuose, tarkime, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija, „Saulės“ gimnazija ar Jėzuitų gimnazija Kaune, J. Balčikonio gimnazija ar 5-oji gimnazija Panevėžyje, „Aušros“ gimnazija Vilkaviškyje, „Ąžuolo“ gimnazija Varėnoje, Klaipėdos licėjus, J. Janonio ar Didždvario gimnazijos Šiauliuose, Senoji gimnazija Palangoje, A. Ramanausko-Vanago arba Šv. Benedikto gimnazija Alytuje ir kt. Tad čia kyla natūralus klausimas, ar visapusiškumas šiose mokyklose atsirado natūraliai ir organiškai, ar tokia buvo iš anksto numatyta strategija.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys prisimena: „Kai aš pats buvau mokinys ir studentas, turėjau visas sąlygas ir galimybes sportuoti, muzikuoti ir užsiimti įvairiausiomis veiklomis. Jau tada supratau, kokia tai didelė nauda. O dabar esu mokyklos direktorius, tad labai stengiuosi, kad mūsų mokiniai turėtų kuo daugiau galimybių save realizuoti, reikštis, patirti ir ilgainiui susiformuotų kaip išsilavinusios, visapusiškos ir brandžios asmenybės“.
Panašiai mąsto ir Alytaus A. Ramanausko-Vanago gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas. Tad ir nestebina, kad ši gimnazija solidžiai atrodo tiek pagal akademinius pasiekimus, tiek verslumo, sporto srityse, tiek Lotynų kalbos ir antikos kultūros olimpiadoje, tiek etninės kultūros olimpiadoje ir. t. t.
Šiandien šioje gimnazijoje veikia ir viso miesto jaunųjų chemikų mokykla, ir ekonomikos bei verslo akademija, o šiemet gimnazija įsigijo naujos įrangos, kad jaunuoliai galėtų profesionaliai reikštis dar ir inžinerinėje veikloje.
Žinoma, didesnių miestų mokykloms kiek lengviau nei rajonų centrų ar miestelių, tačiau toms, kurios stengiasi, taip pat pavyksta sukurti nuostabių dalykų.
Štai Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija siekia, kad kuo daugiau jos mokinių patirtų sėkmę. Tokiu atveju mokykla jiems turi pasiūlyti kuo daugiau skirtingų galimybių ir veiklų. „Neužtenka sureikšminti vien akademinių pasiekimų arba kurios nors vienos krypties, tarkime, mes vienu metu buvome labai stiprūs informacinių technologijų srityje, bet tai nepasiteisino, nes daugybei vaikų tai neįdomu, tada ir supratome, kad reikia įvairovės.
Taip mokykla ir pradeda judėti visapusiškumo link. Mokiniai gali save išbandyti įvairiose veiklose bei projektuose ir per tai didelei daliai vaikų pavyksta atrasti savo stiprybes ir talentus, o paskui jau ima ryškėti ir ateities kelias“, – pažymi Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos direktorė Dalia Tamoševičiūtė.
Tiesa, apibendrinant, neįmanoma nepaminėti ir to, kad mokyklos aktyvumas, dalyvavimas įvairiose veiklose bei projektuose labai priklauso nuo vadovų. Nes vieni tai skatina ir puoselėja, o kiti stabdo ir net gniaužia.
