„Tūkstantmečio mokyklų programa“ numato stiprinti mokyklų pajėgumus šiose keturiose srityse, pasiūlant kiekvienai įstaigai individualius, labiausiai poreikius atliepiančius sprendimus. Taip pat numatoma stiprinti mokytojų ir mokyklų vadovų kompetencijas šiose srityse, pritaikyti mokyklų infrastruktūrą.
„Tūkstantmečio mokyklos bus skirtos visiems mokiniams, visai švietimo bendruomenei. Todėl labai svarbu, kad ir programa būtų visų – kad visa švietimo bendruomenė būtų jos kūrėja ir dalininkė“, – sako programos vadovė, švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėja Agnė Andriuškevičienė.
Kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavo pedagogai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, socialiniai programos partneriai. Viena jų buvo skirta įtraukčiai – visų vaikų, taip pat ir turinčių specialiųjų poreikių, galimybėms mokytis su savo bendraamžiais.
„Įtraukties tema yra ypatingai svarbi pačioje programoje, nes ji tiesiogiai siejasi ir su mūsų tikslu. Mes nuoširdžiai tikime, kad kiekvienas vaikas turi teisę mokytis geroje mokykloje, nesvarbu, kur jis gyvena: mieste ar kaime, didmiestyje ar vienkiemyje. Nesvarbu, kokia jo šeima, kokia yra jį supanti aplinka, jis turi teisę mokytis geroje mokykloje“, – sako A. Andriuškevičienė.
Iššūkis ir švietimo sistemai, ir visuomenei
Pasak programos vadovės, įtraukusis ugdymas vienas didžiausių programos iššūkių, nes sėkmingas šio principo įgyvendinimas priklauso nuo labai daug dedamųjų. Ir tai ne tik mokyklos ar mokytojų reikalas – čia išties labai svarbus ir visuomenės požiūris į kitokius, išskirtinių poreikių turinčius vaikus. „Svarbiausia – pradėti ir lygiagrečiai pasiūlyti pokyčiams svarbių pasirinkimų, priemonių, pagalbos, konsultacijų mokytojams“, – kalbėjo A. Andriuškevičienė.
Vilniaus Šilo mokyklos mokytojas, programos „Renkuosi mokyti“ komandos narys Artur Markevič atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinėje visuomenėje vis dar egzistuoja atskirties jausmas, kada vaikai su specialiaisiais poreikiais vis dar nežino, kaip reikia elgtis viešoje erdvėje. Tai nutinka todėl, kad jie neturi galimybės būti kartu su kitais vaikais, o šie jaučia atstūmimą, nenori bendrauti, nes mato, kad galbūt tie vaikai truputį kitaip elgiasi arba kitaip atrodo. „Dėl to pagalvoja, kad reikėtų vengti bendravimo, nes gal yra nesaugu ar pavojinga. Tas nežinojimas, nepažinimas vieniems kitų sukuria labai daug barjerų ir vienai, ir kitai grupei. Todėl manyčiau, kad įtrauktis – tai nėra pasiaukojimas dėl kokios nors vienos ypatingos vaikų grupės. Tai ugdymas, kuris tarnauja kiekvienam ir ilgainiui formuoja brandžią visuomenę, kuri turi geresnę ateitį“, – įsitikinęs jaunas mokytojas.
Programos vadovė A. Andriuškevičienė sutinka, kad visuomenė vis dar nėra pasirengusi priimti kitokį žmogų: „Aš nekalbu vien tik apie specialiųjų poreikių turinčius vaikus, įtraukties tema taip pat siejasi ir su tautinėmis mažumomis, su migrantų mokymu, bet taip pat turime ir labai gabius vaikus, kuriems irgi reikia dėmesio“. Todėl, pasak ministerijos atstovės, apie įtraukujį ugdymą reikia kalbėti kompleksiškai, kaip apie tam tikrą ekosistemą.
Skirtingų sričių specialistų bendradarbiavimas
Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ ir Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovė Ramunė Lebedytė Undzėnienė pasidžiaugė, į „Tūkstantmečio mokyklų“ programos dirbtuves susirinko įvairių institucijų, organizacijų, mokyklų atstovai. Siekiant įgyvendinti įtraukties principą reikia kuo daugiau bendradarbiavimo – ugdymo, sveikatos, socialinių reikalų specialistų. „Intelekto negalia yra ypatinga tuo, kad čia yra labai svarbu žmogiškasis aspektas. Gali būti klasė pritaikyta, gali būti priemonės, bet jeigu šalia nebus mokinio asistento, vaikas tiesiog nesugebės įsisavinti jam pateiktos informacijos“, – teigia R. Lebedytė Undzėnienė.
Kūrybinėse dirbtuvėse savo patirtimi dalinosi mokytojai praktikai, kurie jau ne vienerius metus įtraukties principą taikantys savo darbe. „Buvo svarbu iš jų išgirsti, kad įtraukčiai iš tiesų ne visada reikia didelių resursų, ypatingų sąlygų ar priemonių – neretai užtenka tiesiog noro matyti, išgirsti kiekvieną vaiką ir padėti jam patirti mokymosi sėkmę“, – pastebėjo A. Andriuškevičienė.
Reikia pradėti
Artur Markevič įsitikinęs, kad įtraukusis ugdymas – tai „nėra kažkoks žiūrėjimas į ateitį, jau dabar turime mokyti vaikus būti kartu, leisti jiems gyventi kartu“. „Aš tikiu, kad įtraukusis ugdymas yra pripažinimas, jog mokykla neruošia gyvenimui, bet jau yra gyvenimas, – savo mintimis dalinosi Vilniaus Šilo mokyklos mokytojas A. Markevič. – Norėčiau, kad kiekvienas vaikas mokykloje jaustųsi gerai, jaustųsi gerbiamas, reikalingas ir įgalintas, nes mokykla turėtų kurti tokią galimybę“.
Kaip teigė R. Lebedytė Undzėnienė, įtrauktis turėtų prasidėti jau darželyje, tada, kai vaikas išeina iš savo namų ir tampa tam tikros bendruomenės dalimi – kad visi būsimi įmonių vadovai, sprendimų priėmėjai, piliečiai augtų su įvairiais vaikais ir jiems vėliau nekeltų jokių problemų nei kitokie bendradarbiai, nei kaimynai ar jų vaikai. „Kad tai įvyktų reikia labai daug žinių – tėvams, vaikams, mokytojams, mokyklų vadovams, visuomenei“, – kalbėjo R. Lebedytė Undzėnienė
„Tūkstantmečio mokyklų“ programos vadovė A. Andriuškevičienė apibendrino, jog svarbiausia užtikrinti kokybišką ugdymą: „Mes negalime palikti mokyklų vienų ir tiesiog tikėtis, kad pačios susitvarkys. Mes turime jas aprūpinti reikiamomis priemonėmis, reikiamomis žiniomis, turime būti pasirengę jiems padėti.. O kai ugdymo procesas vyks kokybiškai, turėsime teigiamą sniego gniūžtės efektą, tuomet ir tėvai bus ramesni, nes jie žinos, kad nenukentės jų vaikų ugdymo kokybė. Mokytojai taip pat bus ramūs, nes jie žinos, kad gali kreiptis pagalbos“.
