„Neteisia ir nesmerkia, juk kiekvienas gali suklysti. Pastebi liūdintį, išgirsta verkiantį, išklauso kiekvieną, kam reikalingas paguodžiantis žodis ar pagalba. Tiesiog šauniausia!“, – taip šią pedagogę pristatė ją nominavusieji.
Pati G.Šablinskaja portalui lrytas.lt pasakoja, kad „bronzos“ šiame konkurse nesitikėjo, tačiau laimėjimas labai sušildė širdį.
„Juk kai vaikas, tėvai ar bendruomenė jaučia, kad esi geriausia, jaučia poreikį apie tai pranešti visam pasauliui, tai jau yra laimėjimas“, – teigė ji.
Laimėtoja jautėsi dar konkursui nesibaigus
Socialinės pedagogės profesija Gitaną sudomino dar mokykloje – nors anksčiau apie ją nieko nebuvo girdėjusi, tuomet moksleivė vis tik nusprendė rizikuoti.
„Nusprendžiau šį kelią rinktis dar būdama 11 klasėje. Tai buvo berods 2003 metai, nauja profesija, tad labai sudomino jos aprašymas. Ir vos įstojusi į šią specialybę jau buvau labai patekinta studijomis, iškart jaučiau, kad „sėdžiu savo rogėse“. Man patinka mano darbas!“, – sakė ji.
Apie tai, kad užėmė prizinę vietą „Šauniausio Lietuvos mokytojo rinkimuose“, G.Šablinskaja sužinojo šventinį Mokytojo dienos rytą. Kaip pati prisimena, ši žinia ją itin nustebino.
„Tai buvo Mokytojų dienos rytas, pirma pamoka, po kurios iškart sekė ir konsultacijos, bet visą laiką girdėjau, kad į telefoną gaunu žinutes. Vis neturėjau laiko žvilgtelti, kas ten tiek rašo, bet vis dėlto smalsumas nugalėjo. Tų žinučių buvo tikrai daug, kas minutę „pypsėjo“ telefonas. Pasirodo, tai buvo sveikinimai laimėjimo proga. Labai nustebau!
Mačiau, kaip vaikai seka balsavimą ir kiek daug dėjo pastangų, kad surinktų tuos balsus, bet kad pateksiu į trejetuką, nesitikėjau“, – pasakojo socialinė pedagogė.
Gitana prisipažino, kad vien dalyvavimas šiuose rinkimuose jai teikė didelį džiaugsmą, nes tai parodo, jog tavo darbas yra vertinamas.
„Aš laimėjau jau tą akimirką, kai pamačiau, kad esu nominuota. Manau, kad visos ten dalyvavusios mokytojos yra laimėtojos. Juk kai vaikas, tėvai ar bendruomenė jaučia, kad esi geriausia, jaučia poreikį apie tai pranešti visam pasauliui, tai jau yra laimėjimas“, – pažymėjo G.Šablinskaja.
Ji dalijosi įspūdžiais, kad pirmasis naujųjų mokslo metų mėnuo jai prabėgo lyg viena diena.
„Beveik visus praėjusius mokslo metus praleidome nuotoliniu būdu, tad rugsėjis tapo mokymosi, buvimo klasėje mėnesiu“, – kalbėjo pedagogė.
Tačiau Gitana pastebėjo, kad vienodų dienų jos darbe nebūna – kartais ta diena gali būti labai rami, bet neretai vos atėjus į mokyklą ją jau pasitinka būrys skirtingų vaikų istorijų.
„Savo darbo dieną pradedu 8 valandą ryto – būna dienų, kurios prasideda nuo dokumentų tvarkymo arba tyrimų analizių, o būna, kad jau mokiniai laukia prie durų, norėdami pabendrauti, papasakoti, kas vyksta jų mažame, emocijų pilname gyvenime.
Visada žiūriu į juos ir galvoju „Mano brangus mažasis žmogau, kokio rezultato tu sieki?“, – pasakojo socialinė pedagogė.
Jausmus bando „skaityti tarp eilučių“
Paklausta, kaip jai pavyksta sukurti artimą ryšį su vaikais ir juos prakalbinti, Gitana teigė, kad šiltus santykius ji stengiasi kurti ne tik su vaikais, bet ir su visa mokyklos bendruomene. O tai esą duoda saldžių vaisių.
„Man pavyksta sukurti gerus ir šiltus santykius ir su mokiniais, ir su jų tėveliais. Labiausiai pavyksta „skaityti tarp eilučių“, kai vaikas nemoka įvardinti, kas vyksta, su kokiomis problemomis susiduria. Labai svarbu perskaityti tai, kas yra „tarp eilučių“, o tada padėti, paimti už rankos, atvesti į saugią aplinką ir problemų sprendimą.
Kaip „prakalbinu“? pirmiausiai parodau, kad esu su juo, kad suprantu, kas vyksta, tiesiog prašau leisti jų padėti jiems“, – patirtimi dalijosi G.Šablinskaja.
Vis tik bendravimas su vaikų tėvais, pasak specialistės, kartais gali sukelti ir tam tikrų iššūkių.
„Tai jau suaugę žmonės su savo įsitikinimais ir patirtimi, kartais atstatyti jų ryšį su vaikais būna sunku, bet praktika rodo, kad įmanoma. Pati per gyvenimą einu su teiginiu, kad nesėkmių nėra, yra tik grįžtamasis ryšys. Tas įsitikinimams padeda ir mano darbe. Mane džiugina besišypsantis vaiko veidas, kai atrandame įvairių problemų sprendimo būdus“, – svarstė G.Šablinskaja.
Kalbėdama apie ryškiausias šiuolaikinių moksleivių problemas, socialinė pedagogė pripažino, kad sparčiai daugėja emocinių sutrikimų turinčių vaikų ir paauglių.
„Tai ypatingi vaikai, kurie visiškai nemoka susitvarkyti su savo jausmais. Čia vyksta didelis darbas – reikia susipažinti su savimi, atrasti tinkamus būdus, kontroliuoti pyktį, kontroliuoti ir savo vidinius konfliktus. Pati labai daug domiuosi emocijų valdymu, emocinių įgūdžių mokymais.
Šiais metais visa mūsų gimnazija startavo „Lions Quest“ socialinių emocinių įgūdžių lavinimo programoje. Kiekvieną pirmadienio rytą visą gimnazija pradeda nuo socialinių emocinių įgūdžių lavinimo pamokėlių“, – pasakojo Gitana.
Pasak jos, šiandieniniai vaikai visur ieško prasmės, o tai sukelia nemenkų iššūkių ir pačiam mokytojui.
„Juk prasmės perduoti neįmanoma, ją reikia atrasti kartu. Tai manau, kad dabartinis pedagogas turi būti nuolat besimokanti ir ieškanti asmenybė“, – teigė specialistė.
Nors Šalčininkų Jano Sniadeckio gimnazijoje dirba vos ketverius metus, Gitana sako, kad ši mokykla jai – ypatinga.
„Mūsų gimnazija yra didžiausia Šalčininkų rajone, čia mokosi truputį daugiau nei 800 mokinių. Esame ypatingi tuo, kad neturime skambučių – jau pirmokas mokosi valdyti ir kontroliuoti savo laiką, stebėti, kiek trunka pertrauka, o kiek – pamoka. Čia visu pajėgumu vyksta bendravimas ir bendradarbiavimas.
Mano kolegos – labai atsidavę savo darbui žmonės. Visko būna – kartais daug diskutuojame, ieškome, kaip galime padėti vaikams išmokti tinkamai elgtis, bendradarbiaudami ieškome kelio į vaiko širdį, ir kartu visada tai atrandame. Buvimas kartu daro mus stipresnius“, – aiškino pedagogė.
Paklausta, kaip pavyksta atsipalaiduoti po darbo, Gitana prisipažino, kad labai myli fotografiją, o šį hobį neretai „atsineša“ ir į klasę.
„Ypač mėgstu fotografuoti vaikus! O kai turiu daugiau papildomo laiko, dažniausiai tai būna savaitgaliai, nuvažiuoju į parką arba kitą miestą ir „gaudau“ nuostabius kadrus“, – tvirtino G.Šablinskaja.
Nors darbas mokykloje, pasak Gitanos, yra nuostabus, kartais reikia mokėti ir nuo jo atsitraukti. Ji pataria tą padaryti ir tiems, kurie nuo pedagoginio darbo pradeda jausti emocinį nuovargį.
„Kažkokioje knygoje perskaičiau tokią frazę: „Kuriam laikui pasitraukti – dar nereiškia viską mesti“. Mums tinka šitie žodžiai – kartais reikia pasikrauti, kad vėl sėkmingai startuotume. Ypač kai tu dirbi su mažu žmogumi, kuris dar tik mokosi suprasti jį supantį pasaulį.
O studijuoti pedagogo profesiją patarčiau tik tiems žmonėms, kurie tikrai vertina vaikus kaip mažas augančias asmenybes. Ir jei žmogus jaučia turintis kantrybės išlaukti, kol vaikas mokosi naujų dalykų“, – patarė G.Šablinskaja.
