Šeštame dienoraščio įraše daugiausiai kalbama apie hibridinį mokymą(si), kurį dėl koronaviruso vis dažniau tenka išbandyti šalies mokytojams bei mokiniams. Žemiau pateikiama tik dienoraščio ištrauka, skirta sudominti skaitytoją, tačiau ji gali neatspindėti tikrosios autoriaus pozicijos (nesutrumpintą dienoraščio įrašą skaitykite čia).
Mokytojo dienoraštis (ištrauka):
„Daugmaž rugsėjo viduryje ir man teko „paragauti“ hibridinio mokymo. Direktorius buvo mums apie jį kalbėjęs dar vasaros pabaigoje, bet neišbandžius savo kailiu sunku suprasti, kas tai per dalykas. Juo labiau, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (toliau – ministerijos) ir Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – savivaldybės) nurodymai, kaip supratau, rugpjūtį buvo labai migloti.
Jei atvirai, iki šiol tiksliai nežinau, kas kuria visas tas taisykles, tik žinau, kad jos nusileidžia iš viršaus kaip dangiškoji apvaizda, o su ja mokyklose visuomet bendrauja direktoriai, ne paprasti mokytojai. Pandemijos kontekste daugiausiai kalbama būtent apie pedagogus, nors baisu pagalvoti, ką šiais laikais turi išgyventi švietimo įstaigų vadovai. Viena aišku – ne mokyklos administracija kuria įstatymus, todėl ir kaltinti ją dėl chaoso mokyklose būtų pernelyg negailestinga ir visiškai neteisinga. O chaoso iš pradžių buvo nemažai.
Mūsų gimnazijoje mokosi 9-12 klasių mokiniai. Pagal ministerijos ir/arba savivaldybės nurodymus, 9-10 ir 11-12 klasių moksleiviai turi mokytis skirtingų aukštų kabinetuose. Mokyklos pastatas nedidelis, jame ir taip trūksta vietos, todėl pavaduotojoms tenka neįgyvendinama užduotis suskirstyti kabinetus taip, kaip nurodyta valdžios įsakymuose. Nenoriu pernelyg gilintis į detales, nes ir pats jų nesuprantu, galiu pasakyti tik tiek, kad dėl pokyčių visi mokytojai neteko savo nuolatinių kabinetų ir iki šiol turi migruoti po klases.
Visų šių pokyčių tikslas – saugumas, o juk iš tiesų dažnai sukuriama tik daugiau netvarkos. Pirmąją savaitę kai kurias pamokas man teko vesti mažesniame nei dvidešimties kvadratų kabinete, kuriame turėjo sutilpti dvidešimt penki mokiniai. Visi sėdėjo taip susigrūdę, kad lietėsi pečiais. Na, bent jau dėvėjo kaukes...
Be to, kai kuriuose kabinetuose nebuvo projektorių, garso kolonėlių, neveikė kompiuteris ar panašiai, o tai trukdė vesti įprastas pamokas. Daug į neviltį puolusių mokytojų bėgiojo pas pavaduotojas, reikalaudamos savo senųjų kabinetų, kol visi suprato, kad ką nors iš esmės pakeisti ne administracijos valioje (jau sakiau, kad ji tik bando vykdyti valdžios nurodymus). Žinau, kad pirmąją savaitę ne viena pavaduotoja ir ne viena mokytoja namuose braukė ašaras. „Aš tik noriu išgyventi šią dieną“, – sakydavo kolegė.
Bendrai kalbant, vyresnio amžiaus mokytojoms su pokyčiais susitaikyti turbūt kiek sunkiau. Savo kabinetuose jos prikaupusios daug medžiagos, joms ilgiau užtrunka pasiruošti pamokai svetimame kabinete. Nešinos kompiuteriais ir knygomis, jos pavargusios krypuoja po koridorius, gaudydamos orą pro kaukių plyšius... Jeigu pandemijos metu „ėdate“ visas savo jėgas jūsų vaikams atiduodančias pedagoges, esate visiški beširdžiai.
Aišku, būna įvairių mokytojų. Vieni posėdžių metu labiau linkę piktintis direktoriui, kad kas nors neveikia, o kiti tyliai patys išsprendžia problemas. Pastarojo tipo mokytojų mūsų mokykloje daugiau. Aš taip pat nesu linkęs rodyti kokį nors nepasitenkinimą, tiesiog džiaugiuosi, kad su mokiniais galiu bendrauti gyvai, o ne per ekraną. Man tai viską atperka. Todėl kai pamačiau, kad keliuose kabinetuose, kuriuose vedu pamokas, nėra kolonėlių, į mokyklą ėmiau nešiotis savo nedidelę kolonėlę. Ir viskas.
Visgi jau antrąją savaitę viskas daugmaž stojo į vėžes, kabinetai irgi buvo perskirstyti taip, kad nebereikėjo sėdėti sausakimšose klasėse. Adaptuotis pavyko, beje, tikrai greitai (plojimai mano gimnazijos administracijai ir kolegoms). Tačiau vos tik darbai įsibėgėjo, sužinojome liūdną naujieną – mokykloje užfiksuoti pirmieji koronaviruso atvejai. Tuoj pat skubus posėdis, nurodymai, visa kita... Po savaitgalio (berods, buvo penktadienis) – hibridinis mokymas.
Paaiškėjo, kad susirgo keli mokytojai ir mokiniai, todėl visiems, kurie turėjo su jais kontaktą, teko izoliuotis. Kas ir ką užkrėtė? Kas žino? Savo pamokose vis pastebiu vieną kitą mokinį, be perstojo sloguojantį, čiaudintį ir kosėjantį, maža to, su iš po kaukės išlindusia nosimi. Tokiais atvejais visada pasakau pastabą, o kartais ir retoriškai paklausiu, ar nebūtų geriau bent kelias dienas pasigydyti namuose.
Praėjusiais metais prie mokyklos durų budėtoja visiems matuodavo temperatūrą, tačiau šiais metais taip nebedaroma. Po pamokos belieka gerai išvėdinti klasę ir tikėtis, kad pasiseks ligos išvengti. Būtent „pasiseks“, nes mokyklose tai labiau sėkmės reikalas: jei per pamoką ir gali priversti visus mokinius normaliai užsidėti kaukes, tai pertraukų metu po koridorius zuja žmonės, kaukes nusismaukę ant smakrų arba visai jas nusiėmę. Vieni teisinasi, kad tuo metu valgo arba geria, antri dar kaip nors, tretiems tiesiog nusispjauti. Sakytum, paaugliška maišto forma, bet juk aplinkui pilna suaugusiųjų, kurie elgiasi taip pat. Man tai, tiesą sakant, visiškai nesuvokiama, jei reikėtų, galėčiau visą gyvenimą vaikščioti su ta sumauta kauke, kas čia baisaus? Jeigu yra nors menkiausia tikimybė, kad kaukė padės, man nesunku ją užsidėti taip, kaip reikia.
Kita vertus, pedagogai irgi ne ką geresni. Girdėjau, kad vienoje mokykloje į darbą atėjo ryškių peršalimo simptomų turintis mokytojas ir koronavirusu užkrėtė trečdalį mokyklos. Kalbant apie pedagogus, mane apskritai stebina kai kurių kolegų elgesys. Reikėtų jums pamatyti mokyklos posėdžius: mokytojai plepa tarpusavyje, triukšmauja, trukdo kalbėti net priešais stovinčiam direktoriui, o patys reikalauja iš savo mokinių drausmės. Mokytojai... suaugę žmonės... Neįtikima.
Bet sugrįžtu prie hibridinio mokymo. Kai susirgę mokiniai ir mokytojai bei su jais kontaktavę asmenys izoliavosi, kiti ir toliau vaikščiojo į mokyklą. Man pasisekė kontakto išvengti, todėl pirmadienį vedžiau pamokas gyvai. Vienuoliktokų grupėje į klasę atėjo keturi ar penki mokiniai, kiti mokėsi nuotoliniu būdu.
Visi jau žino, kaip atrodo paprastas nuotolinis mokymas(is): ir mokytojas, ir mokiniai sėdi namuose, bendrauja internetu. Hibridinis mokymas(is) šiek tiek skiriasi: jo metu mokytojas ir nesergantys mokiniai sėdi klasėje, o likę mokiniai (sergantys arba kontaktavę su tais, kurie serga) mokytoją stebi per ekraną.
Vadinasi, mokytojas vienu metu turi bendrauti ir su namuose, ir su klasėje esančiais mokiniais (kitaip tariant, ir internetu, ir gyvai). Būna ir taip, kad keli mokiniai sėdi klasėje, o izoliavęsis mokytojas veda pamoką iš namų (tuomet į mokyklą atėję mokiniai stebi mokytoją gimnazijos kabineto ekrane).
Argi ne beprotybė? Ar kada nors pažvelgėte į viską iš šono, atsiriboję nuo beprasmių pykčių ir desperacijos, kad pamatytumėte, kokiais keistais laikais gyvename? Tarsi iš mokslinės fantastikos romano! Bet štai, kas tikrai komiška...“
Tęsinį ir kitus dienoraščio įrašus skaitykite lietuvių kalbos mokytojo „Patreon‘e“. Puslapyje taip pat galėsite klausytis tinklalaidžių apie švietimą, meną, kultūrą, gilinti žinias apie svarbiausių lietuvių ir užsienio autorių kūrybą, žiūrėti vaizdo pamokas, skirtas visiems, kurie domisi literatūra.
Tuo tarpu vyresniųjų klasių mokiniai kviečiami drauge ruoštis lietuvių kalbos egzaminui pagal 11-12 kl. literatūros programą. Be to, tapę prenumeratoriais prisidedate prie švietėjiškų mokytojo iniciatyvų, gyvuojančių tik individualių rėmėjų dėka.
Įrašo autoriaus pastaba: mokytojo dienoraščio tikslas – ne pavaizduoti konkrečią mokyklą, bet kuo įtaigiau aprašyti ne per seniausiai pedagogu dirbti pradėjusio žmogaus pasaulį: jo vertybes, mokymo viziją, metodus, pastangas, iššūkius, kasdienybę, kitaip tariant, paskatinti kiekvieną daugiau domėtis mokytojo profesija.
Dienoraštis nepretenduoja į meninę kūrybą ir nėra autobiografinis: jokios konkrečios detalės neminimos, daug kas pagražinta, kai kas išgalvota, tačiau visas tekstas paremtas mokykloje sukaupta patirtimi ir yra šimtu procentų nuoširdus.
