Laimėjimu besidžiaugianti D.Chochlovienė portalui lrytas.lt sakė į vykusį konkursą žiūrėjusi kaip į žaidimą be pralaimėtojų.
„Tai stiprina mūsų visų bendruomeniškumą, kelia nuotaiką. Konkursus aš mėgstu organizuoti vaikams, tai jie dabar ir mane į panašią situaciją įtraukė. Žodžiu, atsilygino“, – šypsojosi Danguolė.
Grįžo mokyti į savo pačios mokyklą
Pasak jos, mokytojui yra ypač svarbus mokinių ir kolegų palaikymas, tad ji dėkojo jiems už malonų įvertinimą.
„Tai tarsi bėgimas su kliūtimis: mokiniai pasiūlo, kartu tame reikale dalyvaujame ir bendrai pasidžiaugiame rezultatu. Tampame tikrais lygiaverčiais partneriais. Buvo smagus laikas – ačiū mano mieliems mokiniams ir kolegoms. Smagu, kai vienas kitą palaikome, pasidžiaugiame, netradiciniu būdu pasakome „ačiū, mums gera kartu“ ir vėl kartu kimbame į darbus“, – kalbėjo pedagogė.
Apibūdindama naujuosius mokslo metus D.Chochlovienė pasakojo, kad grįžus į mokyklą pradėjo atrodyti, kad laikas bėga dar greičiau, nei įprastai.
„Šie mokslo metai bet kokiu atveju prasidėjo kitaip, pirmiausia dėl to, kad anksčiau dirbome tik nuotoliniu būdu. Tas laiko tarpas, sakyčiau, įnešė papildomų sunkumų. Iš kitos pusės – grįžome vieni kitų labiau pasiilgę, tai gal suprasime, gerbsime bei mylėsime vieni kitus dar labiau?
Darbai veja vienas kitą, tempas didelis, tačiau tai ne problema judėti pirmyn ir sužinoti kažką naujo. Be to, gimnazijoje esu ne tik geografijos, bet ir aerobikos mokytoja, renginių organizatorė. Tai per daug miegoti ir svajoti nebelieka laiko, svarbiausia nesusipainioti tarp darbų. Bet man tai patinka“, – teigė mokytoja.
Ji negailėjo gražių žodžių ir savo mokyklai – Kėdainių šviesiajai gimnazijai. Moteris prisipažino, kad šią mokyklą baigė ir pati, o anksčiau artimiausiems draugams yra prasitarusi, kad kada nors norėtų grįžti į šią ugdymo įstaigą jau kaip mokytoja.
„Mūsų gimnazija išskirtinė tuo, kad esame įsikūrę istoriniame pastate, aplinka yra netradicinė ir gan iškili, bet nepraradusi savo švietėjiškos auros ir jaukumo. Mūsų gimnazijos mokytojai yra kompetentingi, o mokyklos vadovai puikūs administratoriai. Tai rodo mokinių pasiekti egzaminų, konkursų ir olimpiadų rezultatai. Mes, mokytojai, visada esame pasiruošę padėti gimnazistams ir nedarbo metu. Ir ne tik gimnazistams.
Pati vieną dieną sulaukiau skambučio iš savo mokyklos su kvietimu ateiti dirbti kelioms kontaktinėms valandoms. Ir tai buvo pradžia – labai greitai atsirado laisva vieta į neformalaus švietimo organizatoriaus kėdę, vėlgi pasiūlė pabandyti. Taip ir keliauju, nebijodama kelti sau iššūkių, nebijodama priimti ne visiems priimtinus ar išbandytus sprendimus. Nebijau rizikuoti ir bandyti tai, kas nauja“, – kalbėjo D.Chochlovienė.
Vaiko taip lengvai nebesudominsi
Paklausta, kaip atrodo įprasta jos darbo diena, Danguolė prisipažino, kad labai vertina laisvą ryto laiką prieš pamokas, nes kiekviena diena yra pilna įspūdžių ir įvairiausių darbų.
„Kasdien keliuosi pakankamai anksti, apie 5.50 val., o nuskambėjus žadintuvui iškart šoku iš lovos. Prieš 8 val. jau turiu būti darbe. Mano darbo diena yra pakankamai ilga ir niekada neįtelpa į tas darbo valandas, už kurias yra apmokama. Bet dėl to nesiskundžiu ir neliūdžiu. Darau tai, kas man pačiai įdomu ir miela širdžiai.
Aplink tiek daug įdomių mokinių, kolegų – tik spėk viską į save sugerti! O vėlyvi pasinaktinėjimai besiruošiant kitai darbo dienai man įprastas reikalas. Juk geriausi scenarijai „pasirašo“ tik naktimis. Mokytojo gyvenimas, kaip ir bet kurio kūrėjo, į tradicinius rėmus tikrai nesutelpa. Tą gali pasakyti kiekvienas mokytojas. Ir aš taip teigiu“, – kalbėjo Kėdainių šviesiosios gimnazijos pedagogė.
Geografijos ir aerobikos mokytoja dirbanti moteris sako apie geografiją net negalvojusi, tačiau ši į jos gyvenimą atėjo visiškai netikėtai.
„Tai nebuvo dalykas, kurį norėjau studijuoti ar kuris man būtų labai patikęs. Visą laiką svajojau apie šokius ir Klaipėdos universitetą, bet nutiko taip, kad ši svajonė taip ir liko svajone. Tuo metu man tėvai įrodė, kad šokiai nėra profesija visam gyvenimui, kad turiu išmokti ir daugiau. Pradėjus studijuoti geografiją nenusivyliau, pradėjau domėtis, mokytis, ir supratau, kad tai platus ir įdomus mokslas. Kaip sakoma, „užsikabinau“ stipriai“, – prisiminė D.Chochlovienė.
Tačiau ji pastebėjo, kad vaikams, deja, šis mokslas nėra toks patrauklus. Vis tik yra buvę ir tokių atvejų, kai mokiniai nenorėjo rinktis geografijos pamokų, bet atėję nepasigailėjo ir net laikė šio dalyko brandos egzaminus.
„Manau, kad, norint sudominti dėstomu dalyku, reikia daug ko: ir turinys turi būti pritraukiamas prie laikmečio, reikia nebijoti diskusijos ir negalvoti, kad pokalbis pamokoje „ne į temą“ yra tikrai ne į temą. Dažniausiai yra kaip tik atvirkščiai. Visi linkę kalbėti apie tai, kas pačiam aktualu, rūpi ar dėl ko skauda širdį. O ten, žiūrėk, ir dalykas atranda savo vietą“, – įsitikinusi Danguolė.
Jos teigimu, bet kuo šiandieninio moksleivio jau nebesudominsi, nes kiekvienas vaikas savyje nešiojasi daug pačios įvairiausios informacijos.
„Manau, kad pirmiausia turime viską priartinti prie šių dienų, prie kuo artimesnės aplinkos, kad vaikai realiai galėtų save įsivaizduoti kelionėse, susitikimuose, pokalbiuose, kur tiesiog būtinos geografijos žinios. Reikia leisti mokiniams patiems galvoti, susivokti, dirbti grupėse, diskutuoti ir ieškoti. Tada viskas bus gerai“, – kalbėjo mokytoja.
Pasak jos, mokytojas turėtų būti žemiškas, paprastas ir nuoširdus, o svarbiausia – supratingas kiekvienam vaikui.
„Griežtas tonas neturėtų būti pagrindinis būdas tikslui pasiekti. Kartais su mokiniais reikia tartis ir susitarti, kad priimtume visoms pusėms tinkamus sprendimus. Kartais svarbu mokėti „nematyti“, o kartais reikia ir rimtesnio pokalbio ar gilesnio supratimo. Bet svarbiausia nuoširdumas. Visi mes buvome vaikais, reiškia ir buvome tokiais, kokie jie yra šiandien. Ir tuo viskas pasakyta“, – svarstė D.Chochlovienė.
Skųstis gyvenimu neketina
Paklausta apie darbe kylančius sunkumus Danguolė sakė besistengianti negalvoti apie tai, kas yra blogai, nes tai – nereikalingos mintys. Mokytoja prisipažino, kad kolegos ją retai galėtų pamatyti kažkuo besiskundžiančią.
„Dažniausiai aš trykštu optimizmu, ir sakau – jei kažkas sunku ar nepavyksta, keisk požiūrį. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Jei norime, galime dejuoti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, bet ar nuo to kam nors pasidarys geriau, ar patiems taps lengviau? Abejoju“, – aiškino ji.
Nors darbų daug, Danguolė teigė, kad didelio atsipalaidavimo jai nereikia – darbas ir gyvenimas, pasak jos, eina viena kryptimi.
„Viską, ką darau, darau taip, tarsi tai būtų mano „didžioji“ meilė: vaikai, šeima, knyga, sąsiuvinis, interaktyvi lenta, šokis ir t.t. Su šeima, kuri pas mane itin vyriška (auginu du sūnus) randu daug mus visus dominančių dalykų. O kelis kartus per savaitę apsilankyti sporto salėje ir išlieti susikauptą energiją galimybių yra visada. Reikia tik norų turėti“, – sakė geografijos ir aerobikos mokytoja.
Danguolė tvirtino, kad mokytojo darbas – tikrai ne kiekvienam.
„Kartais atrodo, kad mokytoju reikia gimti, reikia mokėti priimti kiekvieną mokinį tokį, koks jis bebūtų, reikia greitai orientuotis situacijose, o kartais jos tikrai būna netikėtos ir nenuspėjamos. Turime suvokti, kad ne visada pavyksta įgyvendinti tai, ką buvai pasiruošęs pamokai, kaip buvai suplanavęs veiklas.
Tenka ir pačios pamokos metu viską keisti, jei matai, kad netinka, kad mokiniai nepriima. Be to, manau, kad mokytojas negali į pamoką atsinešti savo blogų emocijų, blogo nusiteikimo, nes tai greitai persiduoda mokiniams“, – įsitikinusi pedagogė, pridurdama, kad savo nuovargio dažnai tiesiog neparodo, nes nori, kad viskas „susigulėtų“ mintyse.
D.Chochlovienė kitiems mokytojams linkėjo mylėti ir branginti savo profesiją.
„Tegul visiems sekasi ir pavyksta mylėti vaikus ir savo darbą. O savo kolegoms palinkėčiau daugiau optimizmo, mažiau neigiamų emocijų. Neieškokime, kas ką padarė blogai, ar kas ką mintyse turėjo negero. Nei vaikuose, nei kolegose. Viskas praeina, net ir pačios blogiausios dienos“, – sakė Kėdainių šviesiosios gimnazijos mokytoja.
