Įtraukusis ugdymas: mokykla ir specialiųjų poreikių turintiems vaikams tampa namais

Alytaus Dzūkijos mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolanta Savukynienė pastebi, kad sėkmingą vaikų su specialiaisiais poreikiais integraciją nulemia bendradarbiavimas su tėvais. „Priimdami visuomet kalbamės su tėveliais. Išklausome jų lūkesčius, kviečiamės kartu į pokalbį ir specialistus. Aptariame, kokios pagalbos reikės. Numatome, kurioje klasėje vaikui būtų geriausia mokytis“, – pasakoja pavaduotoja.

Specialistė akcentuoja, kad svarbu bendradarbiauti ir su kitomis ugdymo įstaigomis, kurias anksčiau lankė šie vaikai. Ten dirbantys specialistai gali suteikti vertingos informacijos apie mokinių įpročius, elgesį ir poreikius.

Pradinių klasių mokytoja Nijolė Amšiejienė, kurios pirmieji ugdytiniai jau mokosi septintoje klasėje, prisimena, kaip sužinojusi, kad klasėje mokysis du pirmokai su specialiaisiais poreikiais, pradėjo nuo susitikimo su tėvais. Visus keturis metus, kol vaikai buvo pradinukai, mokytoja susitikdavo su tėveliais kelis kartus per savaitę. „Labai svarbu, kad ir namuose būtų taikomi tokie pat ugdymo metodai, kaip ir mokykloje. Smagu, kad tėvai noriai bendradarbiavo“, – pasakoja mokytoja. Nors prireikė nemažai kantrybės, bet vaikai išmoko skaityti, rašyti, tapo savarankiški.

Mokytojo padėjėjo pagalbos reikėjo iki trečios klasės, o vėliau mokiniai jau išmoko dirbti kartu su visa klase. „Mūsų klasės vaikai buvo labai draugiški, jeigu tik prireikdavo pagalbos, puldavo padėti net neprašyti“, – didžiuojasi pradinių klasių mokytoja.

Socializacija – vienas didžiausių mokyklos iššūkių, nes daugeliui vaikų su specialiaisiais poreikiais, ypač turintiems autizmo spektro sutrikimą, yra sunku bendrauti su kitais žmonėmis. Todėl labai svarbu, kad padėtų išmokti bendrauti ne tik klasės auklėtoja, mokytojo padėjėjai, kiti specialistai, bet ir bendraklasiai.

Dzūkijos mokyklos mokinės Ieva, Rimgailė ir Skirmantė nuo pirmos klasės mokėsi su dviem berniukais, kurie, kaip mergaitės pasakoja, buvo šiek tiek kitokie. Nors iš pradžių jiems buvo sudėtinga bendrauti su kitais vaikais, vienas berniukas buvo itin uždaras, kitas šiek tiek kalbesnis, bet jie nustebindavo savo žiniomis ir mokslo pasiekimais. Būtent šiems vaikams pavyko sėkmingai dalyvauti olimpiadose ir laimėti prizines vietas. Klasės draugės tvirtina, kad šiuo metu, kai visi jau mokosi vyresnėse klasėse, bendravimo sunkumų nebeliko.

Mokytojo padėjėjos Rasa Radzevičiūtė-Lenartavičienė ir Ilona Sabaliauskienė pastebi, kad ugdant vaikus su specialiaisiais poreikiais, reikia kantrybės, kasdienio rūpesčio ir mokėti išklausyti: „Reikia kalbėtis su vaiku. Būna, kad vaikai neišsikalba namuose, ateina į mokyklą, o nuotaika prasta, pasikalbam ir nuotaika pasitaiso“. Padėjėjos pripažįsta, kad šiems vaikams itin svarbus ir klasės draugų dėmesys bei pagalba. O jeigu iškyla sunkumų, jos kreipiasi į mokyklos psichologą, specialųjį pedagogą ir kartu ieško būdų, kaip spręsti elgesio sutrikimus ar padėti vaikams bendrauti.

Direktoriaus pavaduotoja ugdymui J. Savukynienė tvirtina, kad ugdant vaikus, labai svarbu, jog su mokytojais ir mokytojų padėjėjomis bendradarbiauja pagalbos mokiniui specialistų komanda. „Vyksta toks efektyvus komandinis darbas. Mokytojai tikrai domisi, ieško literatūros, dalyvauja įvairiuose seminaruose, mokymuose, bendradarbiauja su kitų mokyklų mokytojais, kurie turėję tą praktinę patirtį“, – pasakoja pavaduotoja.

Logopede ir specialiąja pedagoge mokykloje dirbanti Neringa Gecevičiūtė akcentuoja individualaus dėmesio svarbą. Pasak jos, pagalba mokiniui yra pritaikoma pagal kiekvieno vaiko poreikį. Jeigu vienas vaikas sugeba skaityti, gali išklausyti pasakojimą, kitas gal gali pasižiūrėti animacinį filmuką, o trečiam mokytoja padeda apibrėžti trafaretą. „Bet ir tokiu būdu vaikas visgi integruojasi ir dalyvauja ugdymo procese“, – sako N. Gecevičiūtė.

Pavaduotoja J. Savukynienė pripažįsta, kad ne visada tėvai teigiamai sureaguoja išgirdę, kad jų vaikų klasėje mokysis mokinys su specialiaisiais poreikiais. „Specialistai dirba su visa klase, klasės auklėtojas įdeda daug darbo supažindindamas ir vaikus, ir tėvus, kad į klasę ateina kitoks vaikas. Organizuojam ir psichologų paskaitas mokiniams, įtraukiam įvairius žmones iš šalies, kurie gali apie tai papasakoti, tad tikrai požiūris keičiasi. Šiai dienai nėra, kad vaikai jaustųsi kažkaip nepatogiai ar nesaugiai“, – tvirtina direktoriaus pavaduotoja.

Pedagogė teigia, kad daugiametė patirtis mokyklos pedagogų ir specialistų kolektyvui padeda užtikrinti reikiamą pagalbą ir specialių poreikių turintiems vaikams, ir palankią emocinę aplinką visai klasei. O tai, kad klasėse kartu mokosi vaikas su specialiaisiais poreikiais, keičia ne tik bendraklasių, bet ir jų tėvų bei visuomenės požiūrį.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Bendrojo ugdymo departamento direktorė Jolanta Navickaitė sako, kad gyvendami demokratinėje visuomenėje, kurioje visi žmonės yra labai skirtingi, turime pažinti vienas kitą, nebijoti turinčių įvairias nuomones ir skirtingus poreikius.

„Švietimo sistemoje mes kuriame įtraukią mokyklą, kurioje galėtų mokytis visi vaikai. Nesvarbu, kokie yra jų gabumai ar turi kokių nors sutrikimų ar poreikių. Todėl siekiame, kad visos mokyklos iki 24-ųjų metų taptų įtraukiomis mokyklomis“, – sako ministerijos atstovė.

J. Navickaitės teigimu, ugdymo įstaigoms reikia pasiruošti: pritaikyti aplinką, sustiprinti mokytojų kompetencijas tam, kad mokykla galėtų atsiverti ir būtų pasiruošusi priimti įvairių poreikių vaikus, nesvarbu, ar tai būtų labai gabūs vaikai, ar vaikai turintys tam tikrų poreikių.