Savo įspūdžiais ir mintimis apie mokytojo darbą pedagogė pasidalijo ir su portalo lrytas.lt skaitytojais.
Naujus mokslo metus sutiko su COVID-19
M.Janušauskienė „Šauniausio Lietuvos mokytojo rinkimuose“ sulaukė įspūdingo palaikymo – už ją atiduota daugiau kaip 4,5 tūkst. balsų. Ją nominavusieji negailėjo pedagogei gražių žodžių: „Linksma, išradinga, išklausanti ir girdinti kiekvieną, leidžianti klysti ir tiesiog 100% pozityvi, mažų žmonių Mokytoja“.
Paklausta, kaip reagavo sužinojusi apie savo laimėjimą, mokytoja prisimena, kad prireikė laiko susivokti, kas įvyko.
„Ko gero, tai nėra labai didelis pasiekimas profesinėje srityje, pedagoginėje veikloje. Šiuo atveju labiau keista ir neįprasta, kai tave įvertina dėl tavo asmeninių savybių, simpatijų“, – sakė M.Janušauskienė.
Ji iki šiol svarsto, kad prie jos dalyvavimo konkurse prisidėjo vyras, nes būtent jis nuolat mato, kiek daug dirba žmona.
„Mokytojavimas nėra tas darbas, kur tu ateini, įsijungi kompiuterį, išgeri kavos, padarai darbą ir išeini namo. Bendravimas su tėvais, veiklų, pamokų rengimas dažniausiai vyksta tik po darbo valandų. O kartais ta darbo diena gali būti net savaitgalį“, – pasakojo M.Janušauskienė.
Naujieji mokslo metai su priešmokyklinukais dirbančiai pedagogei prasidėjo itin neįprastai – rugsėjo 1-ąją ji sužinojo, kad yra užsikrėtusi koronavirusu.
„Mokslo metų pradžia pažymėta dideliu stresu, nes atėjo nauji vaikai – jie maži, pasimetę, o jų mokytoja serga. Tai yra vienas svarbiausių vaiko adaptacijos laikotarpių, o jie liko be mokytojos. Tačiau administracija labai tvarkingai viską sudėliojo, nes supranta, kokiais laikais gyvename. Tiesiog ta pradžia buvo kitokia, ji įvyko vėliau, nes kovidas neleido pamiršti, kad jis yra“, – prisiminė mokytoja.
Kadangi dirba su 5–7 metų vaikais, M.Janušauskienė dalijosi patirtimi, jog šią amžiaus grupę supažindinti su technologijomis yra gana sudėtinga. Dėl to, pasak jos, nemažai nerimo sukėlė ir nuotolinis ugdymas.
„Nuotolinis mokymasis šiame amžiuje yra iššūkis, ir supratau, kad mokykla niekada nebebus tokia, kokia buvo iki koronaviruso atėjimo. Dabar naudojame daug technologijų, mūsų darbas neatsiejamas ir nuo anglų kalbos.
Šie mokslo metai yra greitesni, atskleidžia ir atveria daugiau galimybių. Jei pernai mes labai bijojome nuotolinio ugdymo ir galvojome, kad vėl viskas sustos, tai šiemet jau esame drąsūs, ir žinome, kad eisime tik pirmyn – su virusu ar be jo“, – tvirtino M.Janušauskienė.
Kiek anksčiau šauniausia šalies pedagogė dirbo vaikų darželyje, tačiau vieną dieną atsirado galimybė grįžti į mokyklą, kurioje ir pati mokėsi.
„Kaip tik buvo steigiama priešmokyklinė grupė ir mokyklos administracija manimi patikėjo – jie nusprendė, kad galėsiu padėti mokyklai įkurti ir išauginti šį patį žemiausią laiptelį.
Tai yra tas amžiaus tarpsnis, kuris yra labai svarbus mokykliniame kelyje – nors reikia įdėti daug darbo, jis yra labai smagus. Mėgstu sakyti, kad mes čia žaidžiame mokyklą – laikomės mokyklos taisyklių, būname kartu su kitais mokiniais, bet turime laiko ir pažaisti, ir su draugais pasivolioti rudeninių lapų krūvoje, ir žiemą praleisti pusnyse“, – kalbėjo mokytoja.
„Manau, kad vieną dieną ateis toks laikas, kai paaugsiu ir keliausiu toliau, galbūt dirbsiu su pradinukais, bet dabar manęs reikia čia“, – pridūrė ji.
Stengiasi ieškoti nuoširdaus ryšio
Vis tik M.Janušauskienė prisipažįsta, kad apie mokytojos darbą niekada net nesvarstė, o šios profesijos sunkumus pastebėdavo ir bendraudama su savo močiute.
„Mano močiutė buvo mokytoja, ji vis dar mus pamoko, nes yra stipri matematikė. Aš mačiau, koks tai yra darbas, kiek tai reikalauja jėgų ir atsidavimo, ir niekada negalvojau, kad pasuksiu į mokyklą. Metams bėgant galvojau, kad kiekvienam – sava scena. Reikia būti ten, kur tu gali būti savimi, reikia eiti ten, kur tu kažką žinai. Šiuos žmones, kurie yra kartu su tavimi vienoje klasėje, tu mokai, bet ir jie moko tave“, – svarstė pedagogė.
Paklausta, ko išmoksta iš mažiausiųjų savo mokinių, M.Janušauskienė aiškino, kad kiekvienas į mokyklą žengiantis vaikas atsineša ką nors savito ir nepakartojamo.
„Jie labai daug žino ir gali tave išmokyti pačių įvairiausių dalykų. Kartais vienas vaikas išmokina kažką nupiešti, kitas – padainuoti dainą. Vaikai priverčia tave pagalvoti, ką ir kaip pasakyti, moko tiesiog nebijoti, pasitikėti savimi. Matydama, kaip šešerių metų vaikas paleidžia mamos ranką ir eina į didelę mokyklą, ir aš pradedu galvoti, kad kažką kažkur galiu paleisti ir judėti į priekį“, – kalbėjo mokytoja.
Pasak jos, mokytojo darbas – labai įvairialypis, ir kiekvienu gyvenimo laikotarpiu jis atneša vis naujų iššūkių.
„Tai nėra vien darbas klasėje, su tėvais ar administracija. Turbūt sunkiausia šiuo metu man yra įvertinti save. Kiek tu gali, kiek nori galėti, kiek gali suspėti, ko nori pasiekti, kur tavo, kaip žmogaus, vieta. Aš manau, kad tiesiog dabar toks laikas – tenka apsvarstyti ir mokytojo vaidmenį šioje visuomenėje.
O kalbant apie žemiškus dalykus, sunkiausia yra susitvarkyti su laiko valdymo problemomis, finansiniais reikalais, nelengva surasti ryšį su pačiais vaikais ir jų tėvais. Juk jų tiek daug, o tu viena“, – dalijosi M.Janušauskienė.
Kaip tą ryšį atrasti? Pasak pedagogės, dažnai užtenka paprasto nuoširdumo ir rūpesčio.
„Kartais užtenka, kai po pamokų paklausi tėvų, kaip jiems šiandien sekėsi darbe. Arba paskambini jiems ir pasakai: „man atrodo, kad jūsų vaikas šiandien nusiminęs. Gal kažkas įvyko?“ Tai sukuria natūralų ir nuoširdų bendravimą. Žinoma, visokių situacijų nutinka, bet bandome kalbėtis, ieškoti bendrų taškų, kad nei vienas nesijaustų įsipareigojęs skirti per daug laiko vienas kitam, bet būtų galima padėti vaikams“, – aiškino M.Janušauskienė.
Vis tik ji prisipažino, kad dėl įtempto darbo grafiko jau sunkiau surasti laiko ir mylimoms veikloms.
„Mano laisvalaikį jau „suvalgė“ darbas, nes pradėjusi dirbti mokykloje jau nebegaliu tinkamai administruoti savo laiko. Tad ir hobiams dažniausiai to laiko nebelieka. Bet pastaruoju metu stengiuosi grįžti prie įprastų savo atsipalaidavimo būdų – rankdarbių, gamtos, keliavimo po Lietuvą, buvimo su šeima“, – sakė mokytoja.
Nebijo išsiskirti iš kitų
Šauniausia metų pedagogė svarstė, kad iš mokytojų visuomenė tikisi labai daug, todėl jie neretai jaučia ir emocinę įtampą.
„Esu girdėjusi posakį, kad nėra daugiau jokios kitos profesijos, kuri būtų tiek daug vertinama. Tai labai teisingas pasakymas, nes iš tikrųjų mokytojo darbą daug kas vertina ne kaip kokį gerą dalyką, o vertina pagal tai, ar tu jį darai gerai, ar blogai. Vertina tėvai, vadovai...
Mūsų tempas yra didelis, tėvai turi daug rūpesčių, o mokytojai dar yra nuolat stebimi ir vertinami. Todėl tą ryšį labai labai sunku sukurti, sunku pasitikėti vieni kitais. Jei tu, kaip mokytojas, dar ir nusvilai ir turėjai nemalonių patirčių su tėvais, labai sunku atrasti tą pasitikėjimą iš naujo“, – kalbėjo mokytoja.
Paprašyta pasvarstyti, kokiomis savo savybėmis pati labiausiai didžiuojasi, pašnekovė prisipažino, kad nebijo būti kitokia.
„Nebijau nepritapti, nebijau daryti to, ko kiti nedaro. Svarbu nebijoti išsiskirti viskuo – ir kad pamokos vyktų ne tik klasėje, ir kad mokytoja galėtų su vaikais voliotis pusnyje, kad tėvai yra partneriai kuriant ugdymą, o ne tik informacijos šaltinis apie jų vaiką“, – pažymėjo M.Janušauskienė.
Paklausta, ko palinkėtų tiems mokytojams, kurie galbūt jaučiasi jau pavargę nuo savo darbo ar stinga motyvacijos, ji patarė klausyti savo širdies ir nebijoti pokyčių.
„Nei vienas nesame medis – visada galime išeiti, galime pakeisti savo aplinką, juk nesame įsipareigoję iki gyvenimo pabaigtos dirbti šio darbo. Aš galvoju, kad, jeigu jauti, kad esi ne ten, kur tu nori būti, tiesiog reikia atsitraukti ir pabandyti kažką kito.
Suprantu, kad yra labai labai sunku, kai daugybę metų darai tą patį, esi savo rogėse, bet vieną rytą atsikeli ir nebesupranti, kodėl tu tai darai. Tačiau reikia labai gerai pasverti, ar tai yra tik laikinas sunkumas, kurį gali įveikti, ar tai yra ta vieta, kur jau reikia atsistoti ir išeiti, kad ir kaip bebūtų sunku“, – kalbėjo M.Janušauskienė.
