– Miela Mokytoja, su kokiomis nuotaikomis laukėte Rugsėjo 1-osios? Ar pakankamai pailsėjote po nelengvų nuotolinio ugdymo metų? Ar tokiame nesibaigiančių reformų, augančių reikalavimų periode du mėnesiai atostogų sugrąžina visa į savo vietas?
– Atėjęs rugsėjis nuolat paskandina savo paslapties rūke. Jis dvelkia ramybe ore, tačiau širdyje kelia tiek nerimą, kuris kužda „o kas gi dabar bus?“, tiek džiugesį bei palaimą, leidžiančią suvokti savo gyvenimo prasmę.
Žodžiu, tai labai jaudinantis laikas.
O šiandien po tokių neįprastų metų (turiu mintyse pandemiją) rugsėjis atėjo su dar kitokių, naujų jausmų palete. Kibti į darbus su nauja jėga, energija, minčių skaidrumu ir kūrybiškumu man labai padeda vasaros poilsis. Jis tobulas, jei spėji ir pakeliauti, ir pabūti namuose.
Per atostogas aš skaičiau ne tik naujas knygas, bet ir pakartoju anksčiau skaitytus kūrinius, kuriuos aptarinėsiu su mokiniais, ieškau naujo žvilgsnio, požiūrio į juos, tarsi ir ruošiuosi naujiems mokslo metams. Žinau, kad ne vienas kolega ir seminaruose dalyvauja, ir daug įdomių veiklų, vienaip ar kitaip susijusių su darbu, atlieka. Su kolegomis sekame švietimo naujienas, dalijamės mesendžerio grupėje ir kitur informacija apie jas. Tai suaktyvėja ypač rugpjūčio mėnesį. Jei jauti, kad jau nori eiti į darbą, vadinasi, poilsio pakanka – aš visada taip pamatuoju.
– Pandemija dar nenugalėta. Kaip manote, kada sugrįšite į anksčiau buvusias darbo vėžes?
– Pamenu žiemą, kai su draugais besikalbėdami apie išgyvenamąjį laikotarpį, save tarsi ramindavome sakydami, kad tai laikina, kad nestokojame to, kas reikalinga išgyventi (maistas, elektra, vanduo...), kad miegame savo lovose ir ant savų pagalvių, kad niekas fiziškai nesiveržia į tavo namus ir nekelia tau ir tavo artimiesiems pavojaus.
Ir tada suvokėme, kad norėdami pasiguosti lyginame šį laikotarpį (pandemiją) su karu, tik ieškome savajame laike pozityvo – o kas gi dabar geriau nei per karą.
Ir jau gilią praėjusią žiemą dar giliau ir dar jautriau suvokiau žmonių, išgyvenusių ir dabar beišgyvenančių karą, tragediją. Mus su jais sieja tik suvokimas, jog nežinome, kada viskas baigsis ir išvis ar baigsis.
– Ar jau aiški mokymosi tvarka, apsaugos reikalai, kurių dar teks paisyti?
– Greičiausiai ugdymo procesas primins praėjusių mokslo metų pradžią – mokysimės kitaip, reikės suvaldyti mokinių judėjimo srautą, dėvėti kaukes, mokiniai nelauks prie kabineto – mokytojai eis pas vaikus, nešiosis kompiuterius, knygas, žemėlapius, sąsiuvinius.
Žodžiu, judesys, skubėjimas. Nelengva taip dirbti, bet išmokome.
– Jau daugelis mūsų, dirbančiųjų, taip pat ir mokytojų, įprato dirbti nuotoliniu būdu ir turbūt yra nepageidaujančiųjų keliauti į klases?
– Nuotolinis mokymas (-is), be abejo, turi ir pliusų, ir minusų. Manau, ne vienam mokytojui jis kėlė nerimo ir baimės, bet sykiu ir smalsumo.
Mūsų gimnazijos mokytojai daug įdėjo pastangų, kad nuotolinis mokymasis būtų kuo kokybiškesnis.
Gimnazijos administracija sudarė visas įmanomas galimybes tobulinti IT kompetencijas, dalyvavome ne vienuose mokymuose, o svarbiausia – patys mokėmės, dalijomės patirtimis.
Mes buvome nepaprastai vieningi ir draugiški! Negailėjome laiko nei sau, nei kolegoms. Nors išbandėme daug IT galimybių, susikūrėme darbo strategijas bei daug medžiagos, bet vis tiek grįžti į darbą, į klasę pas vaikus norisi. Norisi matyti vaikų akis, jausti jų nuotaikas, emocijas, skaityti iš jų žvilgsnių.
Nežinau nė vieno, kuris nenorėtų grįžti. Tai, kad žmogus (tiek mokinys, tiek mokytojas) rado privalumų nuotolinio mokymo metu, dar nesako, kad jis nenori grįžti į mokyklą, į klasę pas draugus.
– Mokiniai, manau, kad laukia kontaktinio mokymosi?
– Tikrai daugelis nori grįžti, nors daliai mokinių, manau, netgi labai tiko toks mokymosi būdas, ypač vyresniesiems, kurie sąmoningi, savarankiški, moka mokytis, turi tikslų.
– Ką iš mokinių atėmė pandemija?
– Bendravimą. Mokiniai ypač pirmaisiais mėnesiais kalbėjo, kaip nori į mokyklą, nori draugų, švenčių, kelionių, trūksta pokalbių ne tik su draugais, bet ir su mokytojais.
Juk žmogus gali būti žmogumi tik tarp žmonių.
– Ar pastebimas padidėjęs, dažniausiai nepamatuotas tėvų reiklumas?
– Tėvams taip pat buvo labai neramu, nes viskas nauja. Teko irgi pasimokyti, ypač pradinukų tėvams, nes vaikui reikia padėti, o tikrai ne visi moka naudotis kompiuteriais.
Didelę pagalbą teikė mokytojai, nuolat bendraudami su tėvais. Tėvų susirinkimai taip pat vykdavo nuotoliniu būdu „Teams“ platformoje.
Na, tėvai, be abejo, buvo jautresni nei paprastai, bet kiek man teko su jais bendrauti, negalėčiau pavadinti tai perdėtu reiklumu.
Aš ir pati esu mama, man taip pat kildavo klausimų, bet pasidomėjusi gaudavau atsakymus. Taip pat ir į mane kreidavosi tėvai (kartais tarpininkaujant klasės auklėtojai) ir tekdavo atsakyti, kodėl toks pažymys, kodėl parašyta n...
Manau, kad tai tėvų pareiga – klausti, domėtis, išsiaiškinti. Mes juk kartu ugdome vaiką. Tik labai nepatikdavo už mokinį tėvų atlikti darbai, tai jau meškos paslauga, ne asmenybės auginimas, ne ugdymas.
– Ką Jums reiškia mokytojo profesijos prestižas? Psichologai pastebi, kad mokytojams kalbėti apie tai, kad jiems yra sunku, nėra paprasta. Kur randate atramą?
– Nelengva atsakyti. Gal pradėsiu nuo to, kas suteikia stiprybės. Aš esu tikinti, esu katalikė. Man visi atsakymai ir paguoda yra Šventajame Rašte. Mokausi iš Kristaus. Net į visus jūsų pateiktus klausimus galėčiau atsakyti pasiremdama Dekalogu, bet...
Juk visas mokslas apie emocinį intelektą yra sudėtas Testamente. Visa gėrio, tarnystės, atleidimo, tolerancijos filosofija jame.
Na, dar didelė paguoda ir džiaugsmas – geri draugai. Jų neturiu daug, be galo juos branginu, gerbiu ir myliu.
Mokytojo profesijos prestižas? Šitas klausimas tikrai sudėtingas. Vis bėgau nuo jo. Bet visgi. Prestižas. Nežinau, aš nesijaučiu blogai būdama mokytoja, noriu pasakyti, kad manęs tai nežeidžia ir nežeidžia kartais išgirsti žodžiai: „...matai gi, kažkokia mokytoja man čia aiškins...“
Taip galima pasakyti kažkokia gydytoja, kažkokia pardavėja, kažkokia advokatė ir t. t. Tokiu atveju norisi kalbėti apskritai apie žmogų. Šventajame Rašte parašyta: „Lenktyniaukite tarpusavio pagarba.“ Viskas. Tai labai gilu.
O pykčio ar pavydo pagimdyti žodžiai negali su jais konkuruoti. Vadinasi, jei turi į ką lygiuotis, iš ko mokytis ar į ką atsispirti, gali gyventi ir naudoti savo vertybių paletę, kuri ne tik puošia tavo gyvenimą, bet ir saugo jį.
– Viena iš mokyklos funkcijų – orientuoti mokinį į sveiko gyvenimo vertybių pasaulį. Ar paruošia ateities gyvenimui šiandienė mokykla? Kokių įgūdžių ir žinių nesuteikia pakankamai?
– Ko gero, norėčiau pasukti truputį kitaip klausimą. Mes esame linkę daug ką projektuoti į ateitį, gal dėl to, kad daug rašome planų, kuriems pateikiami terminai, nežinau.
Bet, kai rašome planą, tuo momentu mes taip pat gyvename, tuo momentu slenka niekada nesugrįšiančios mūsų gyvenimo sekundės, minutės.
Noriu pasakyti, kad mokykloje taip pat vyksta gyvenimas, jaunas žmogus gyvena ir kaupia savo patirtį, kuri padeda formuoti vertybes. Jaunas žmogus gyvena ir namuose, ir kieme su draugais ir visur jis kaupia patirtį.
Suaugęs žmogus (mokytojas, tėvai, kaimynas...) gali jam tik padėti suvokti tai, kas neaišku, kas galbūt jį baugina.
Ir, apskritai, kad mes nežinome, ko mums reikės gyvenime, mes vis bandome tai numanyti. Vienas bus laimingas sodindamas gėles, o kitas – rašydamas knygas.
Vaiką reikia stengtis pažinti ir tai ne tik mokyklos reikalas. Labai nuoširdžiai apie mokinių pomėgius, laisvalaikį, mėgstamą dalyką ir panašius reikalus esu kalbėjusi individualių pokalbių metu su auklėtinių tėvais. Tokie pokalbiai daugelį paskatino atidžiau pažvelgti į vaiką, o ką gi jis veikia?
Ir, pasirodo, ne tik telefoną maigo, o jei naršo telefone, galima pasidomėti, kas jam ten įdomu.
Manau, tik pažindami savo vaikus galime jiems padėti būti laimingiems dabar ir ateityje. Taigi laiko labiau trūksta nei pinigų.
– Kas Jums yra mokykla? Kokią matote ateities mokyklą?
– Man ne viskas patinka, kas vyksta šiandienos gyvenime. Mes nuolat girdime (TV, įvairūs socialiniai tinklai ir pan.), kad turime būti tobuli ir geriausi.
Nesveika ir neteisinga konkurencija darbe, šeimoje dėl įvairių įsipareigojimų kelia nepaprastai didelę įtampą ir baimę, dėl kurios žmogus praranda pasitikėjimą savimi, jį apninka abejonės, smukdančios jo savivertę. Tokiam žmogui sunku nepalūžti.
O ką jau kalbėti apie jaunuolius, apie paauglius, kaip jiems suvokti, kad demonstravimas savo gyvenimo feisbuke dar ne laimingo gyvenimo garantija, kaip, kokiu būdu jiems suvokti, kad žmogus laimingas gali būti kukliai tylėdamas, tačiau giliai suvokdamas ir išgvendamas savo būtį, prasmę. Kaip padėti jaunuoliui suvokti, kas yra tikrosios ir amžinosios vertybės? Kas yra garbė, ką reiškia garbingai gyventi? Ir kaip gali padėti tai suvokti Alexandre’o Dumas romanas „Trys muškietininkai“ (ne filmai, o knyga).
Manau, šiandien mokykla, mokytojai turėtų padėti jaunam žmogui ieškoti atsakymų, ieškoti tikrosios, tik jam vienam skirtos kelio krypties.
Mokytojo pareiga ne tik savo dalyką dėstyti, bet ir padėti jaunam žmogui suvokti, kad galima klysti, kad klaida tai ne pasaulio pabaiga, kad iš klaidų mokomasi, kad gyvenimas dėl to jam neuždaro durų, o kaip tik galbūt suteikia naujų galimybių.
Teisus popiežius Pranciškus sakydamas, kad „nėra šventųjų be praeities, kaip nusidėjėlių be ateities“.
– Gal ir linksmesne tema pakalbėkime. Kokių juokingiausių pasiteisinimų esate išgirdusi iš gimnazistų?
– Oi, visokiausių buvo! Ir katinas užšokęs ant klaviatūros suspaudė mygtukus, ir kaimynas remontą darė savo bute, todėl negalėjo pamokoje dalyvauti, nes triukšmas didelis.
Vieną kartą mokinys parašė žinutę, kad su tėvais išvyko į Alytų, o pats mano gatve, pro mano langus, praėjo.
O penktokiukas per patį pamokos įkarštį staiga pasakė: „Aš pavargau, Viso gero.“ Ir išjungė kompiuterį. Jis tai atliko taip greitai ir natūraliai, kad išjungusi kompiuterio garsą ir vaizdą pati prapliupau juoku.
– Kiekvienas gyvename tą laiką, kurį skyrė likimas. Gyvename labai gražiai, kūrybingai. Ir nelabai. Kaip Jūs įvertintumėte nueitus metus?
– Mums kažkiek atseikėta laiko šiame pasauly ir nieko negalime pakeisti, kad ir kaip norėtume pratęsti savo gyvenimą, nors kelias valandas ar dienas prisidėti – nepavyks! Man atrodo, kad kaip tik to ir nesuvokiame, nors ir žinome. Jaučiamės tokie galingi valdydami, nurodinėdami, smerkdami ar niekindami – o kam to reikia, kur tai veda?
Juk savo vieninteles ir niekada nepasikartosiančias valandas ar dienas beprasmiuose pykčio liūnuose praleidžiame.
O juk galime kitaip pasirinkti.
Tai ir nueitus metus vertinu kaip didžiausią dovaną, kupiną išbandymų, liūdesio, džiaugsmo, atradimų.
Aš po daugelio metų (karantino metu) vėl pamačiau, kaip sprogsta ir sužaliuoja beržai, vėl užuodžiau pavasario gaivą, turėjau galimybę stebėti, kaip pražysta gėlės.
Tiesiog sustojau. Gal ne, niekada nebūčiau pati sustojusi – sustabdė. Taip praėjo mano vieninteliai, niekada nepasikartosiantys metai.
Myliu juos. Myliu savo gyvenimą, branginu visas akimirkas, net pačias baisiausias, net ir tas, kurių gal nenorėčiau prisiminti.
Juk žinau, kad jos, neleidusios užmigti, versdavusios ieškoti atsakymų, vertinti ir priimti sprendimus, suteikė patirties, be kurios nebūčiau tokia, kokia esu.
– Ar kitame, ne mokytojos, vaidmenyje save įsivaizduojate?
– Gaila, bet ne. Nemokėčiau gyventi kitaip. Vis pabandau įsivaizduoti, tik vaizdas, tarsi senas filmas, nutrūksta. Nors, ką gali žinoti.
Iš tiesų tai turiu vieną svajonę, ji ne taip jau ir nutolusi nuo mano profesijos, bet vis trūksta drąsos, o gal brandos. Nežinau. Dar pagalvosiu.
