Kaip interviu naujienų portalui lrytas.lt sakė ir parlamente 2008-2012 metais dirbusi teatro bei televizijos aktorė, į politiką sugrįžti ji jau nebenorėtų, o šiuo metu ji įsikūnijo į „trenerės“ vaidmenį, kai per ilgus metus sukauptas aktorystės žinias jau gali dalinti kitiems.
A.Baukutė jau penkerius metus dirba teatro mokytoja keliose mokyklose, tarp jų – ir mažame Paluknio miestelyje. Ir, nors pripažįsta, kad karantinas menininkų darbą tikrai pakoregavo, ji mieliau renkasi meškerę, o ne žuvį.
Apie tai, kaip atsidūrė švietimo sektoriuje, kokias vertybes vaikams nori įdiegti ir ką šiandieniniame pasaulyje jiems gali duoti teatras – portalo lrytas.lt pokalbis su A.Baukute.
– Asta, sugrįžkime prie tų laikų, kai dar dirbote Seime. Ar nepasiilgote politikos?
– Ne, nepasiilgau. Gyvenimas nuolat eina į priekį – buvo toks etapas, kai pakeičiau darbą, taip jau visiems žmonėms būna. Baigėsi tas laikotarpis, įgavau patirties, sustiprėjau ir jau nebesu tokia naivi. Manyčiau, kad liko tik geri prisiminimai.
– Jūs taip pat buvote Švietimo ir kultūros komiteto narė. Ar švietimas jums visada buvo svarbus?
– Aš manyčiau, kad švietimas yra vienas iš žmonijos prioritetų. Pasvarstykime, kodėl žmonės nekultūringai elgiasi, kodėl mušasi, kodėl nėra sąmoningumo – tai yra išsilavinimo, ugdymo stoka.
Seime labai rūpinausi vaikų sportu, judėjimu, popamokine profesionalia veikla – dailės, muzikos sporto mokyklomis. Mano galva, žmogui yra būtinas užimtumas, kuo mes ypač dabar, tėvai, įsitikinome. Žmonės tapo nebekūrybingi, nes atsirado tokie dalykai kaip tiktokas, instagramas – žmogus tiesiog aptingsta, nebenori kurti pats.
Jis gali susirasti, nukopijuoti, bet nebenori kurti. Jei valstybei kultūra ir švietimas yra prioritetas numeris vienas, tada viskas gražiai susidėlioja. Nes išsilavinęs žmogus ir elgsis, ir savo vaikus auklės kitaip.
– Jaučiate, kad palikote tam tikrą savo indėlį parlamente?
– Aš tiesiog dirbau diena dienon, o kažkas sakė „Asta, pailsėk, tu čia gimdai“. Bet nėštumas ir gimdymas nėra liga – kitose Europos valstybėse moterimis Seimo narėmis, kurios turi mažus vaikus, džiaugiamasi ir žavimasi, nes tai yra puikiai suderinama. Aš Seime nešiau tokius, atrodo, mažus dalykus – tai vaiko gyvybė, išsilavinimas, darželio klausimai, bet pagrindinė vertybė man visada buvo žmogaus kokybė.
Į švietimą ir kultūrą valstybė investuoti tiesiog privalo, nes ir mes šiai valstybei mokame mokesčius. Tai aš noriu būti civilizuotoje šalyje ir jai atidirbti savo darbu, kūryba ir kultūra. Jei taip bus, tada nereikės ir policijai daugiau mokėti, ir taiki demonstracija nevirs riaušėmis, nes to tiesiog neleis išsilavinimas.
– Ar šiuo metu vis dar aktyviai vaidinate, ar atsidavėte tik mokytojos darbui?
– Šiuo metu, kaip aš pati sakau, dirbu trenerės darbą. Mano karjera nesibaigė, tiesiog taip gražiai susidėliojo, kad vaikams, kuriems aš dėstau teatrą, o papildomai – ir etiką, jiems patinka. Jiems nesvarbu, kad aš buvau Seimo narė, ar kad aš esu keturių vaikų mama. Žinoma, jiems labai įdomu matyti tą gyvą žmogų, „išlipusį“ iš televizijos, ir aš tuo pasinaudoju gerąja prasme.
Jiems savo pavyzdžiu rodau, kad mes lygiai taip pat verkiame, jaudinamės, džiaugiamės, valgom, einam į parduotuvę, o pagrindinė mano frazė, kuri vaikus visada nustebina – jog kiekvienam reikia būti reikšmingu, bet reikia nesusireikšminti.
Kalbant apie darbą – karantinas pakoregavo mūsų, menininkų, darbą, bet aš nenoriu žuvies, o noriu meškerės. Nenoriu verkšlenti, nes turiu įsipareigojimų, viena auginu vaikus. Dabar dirbu keturiose vietose, tai visur mane priima labai džiaugsmingai – šiemet pradėjau dirbti ir Erudito licėjuje, tai su dideliu džiaugsmu esu priimama ir ten. Man tai yra didelis komplimentas – vadinasi, kažkoks įdirbis yra, žmonės remiasi faktais, o ne tuo, ką kažkas kažkur pasakė.
– O kaip apskritai sugalvojote pasukti į mokyklą?
– Mokytoja dirbu jau penkerius metus. Asta yra tokia „prie tingėjimo“, bet, kai ją situacija „įstumia“, reikia pasitempti. Mano berniukai auga, jiems norisi jau nebe planšetės, o nešiojamojo kompiuterio, norisi ir kur nors išvažiuoti, nes dirbame tai mes daug. Kažkada man pasiūlė mokytojos vietą – tada suabejojau, bet vis dėlto nusprendžiau pabandyti. Pasirodo – visai nieko.
Anksčiau esu dirbusi ir vasaros stovyklose, tai ir ten buvau tokia ryški auklėtoja. Visada jaučiau labai didelę meilę ir pagarbą vaikams. Mano mama taip pat yra pedagogė, aš labai daug iš jos mokausi, net ir dabar. Pagrindinė taisyklė, kuria aš vadovaujuosi – mylėti vaikus, mylėti juos besąlygiškai. Jūs nepatikėtumėte, bet ta meilė man grįžta keturgubai.
– O ar vaikus mokykloje domina teatras?
– Labai džiaugiuosi Švietimo ministerijos sprendimu pradinėms klasėms pridėti teatro pamokas. Tai yra nuostabus sprendimas. Teatro pamokos neruošia aktorių – jos ruošia savimi pasitikinčius ir kūrybiškus žmones bet kokiai profesijai. Juk net ir batsiuvys yra kūrėjas. Teatras padeda filosofiniu kampu pasižiūrėti į pasaulį, pamąstyti, ką aš galiu ir kokia mano funkcija šitame pasaulyje.
Mano uždavinys yra toks, kad vaikai sunkiomis minutėmis prisimintų, ką jiems noriu pasakyti. Pavyzdžiui, kad vaikas išdrįstų išeiti prieš klasę ir pasakyti eilėraštį, aš rodau jam, kaip ta baimė yra nugalima kartu su kvėpavimu, savo kūno kalbos analizavimu. Ir vaikas, žinodamas techniką, išmoksta kultūros.
Pavyzdžiui, mūsų devintokai merginoms taip pat skaito ir Šekspyro sonetus, kurie yra pilni meilės, metaforų. Kiti gi pasakas skaitys ir savo vaikams. Mano pačios vaikai šia prasme yra labai išlepinti – aš būtinai jiems skaičiau pasakas, o ir dabar, kai jie jau paaugę, skaitome „Tris muškietininkus“ – tiesiog negalime neskaityti. Tokia investicija yra labai svarbi, nes juk laikas bėga taip greitai, kiek čia liko? Rapolas, „Seimo vaikas“, po šešerių metų jau stos į aukštąją...
Savo pamokose aš laikausi nuostatos išmokyti, o ne pataikauti – nesvarbu, ar tai privatus sektorius, ar valstybinis. Kai Paluknyje paklausiau vaikų, kokias pasakas jie mėgsta, šie pasakė, kad tėvai jiems jų neskaitė. Tai čia aš jau nusiminiau, bet galvoju taip: Asta, gerai – yra taip, bandysime tą spragelę užpildyti. Vaikai, pasirodo, ir mieste, ir kaime yra nuoširdūs, kai tu jiems nemeluoji. Kartais tiesa nepatinka, bet geriau jau ji, nei pataikavimas.
Apskritai teatras yra kur kas daugiau, nei mes galvojame – juk mano mokiniai užaugę garsins Lietuvą, galbūt važiuos skaityti paskaitų, dirbs mokytojais – aš juos mokau, kaip elgtis, kai į tave žiūri, kaip atrodyti organiškai ir laisvai, kaip stovėti, kaip gerbti partnerį – štai kiek daug duoda teatras. Jis yra tiesiog gydomoji terapija.
Švietimo komitete kovojome, kad kaimuose būtų paliktos mokyklos – juk tai yra kultūros židiniai. Aš matau, kaip tėvai ūkiškai gyvena, tai, jeigu Paluknio mokyklos nebūtų tame visame taške, būtų siaubas! Tada regionas yra užmestas. Tokioms mokykloms reikia skirti ypač daug rūpesčio ir dėmesio.
Ir ačiū tiems, kuriems teatras yra prioritetas. Tada vaikas ir per matematiką kitaip elgsis, ir mamos nepamirš gražiai pasveikinti per Motinos dieną. Vaikas kitomis spalvomis pamato gyvenimą, ir tą duoda teatras.
– Daug kalbate apie atjautą ir nuoširdumą. Kokias dar vertybes jums svarbu perduoti mokiniams?
– Per vieną etikos pamoką paprašiau vaikų įvardinti penkias gerąsias savo savybes. Kad jūs matytumėte, kaip jiems buvo sunku... Sakau mokiniams: pažiūrėkite, kaip jūs savęs nemylite! Žmogaus organizmas yra kaip saulė – jeigu jūsų prioritetas yra meilė sau, ir tas raudonas rutulys ties širdimi yra meilė, atsiranda ir spinduliai – jūs tą meilę išspinduliuojate ir pritraukiate tokius pat mylinčius žmones.
Jeigu prioritetas yra pyktis, tai tas pykčio spindulys didėja ir žmogus save naikina. Tai pagrindinės vertybės, kurias bandau įdiegti, yra sąžiningumas pačiam prieš save, nepataikavimas, ir tada viskas toliau jau savaime išsirutulios. Svarbiausia gyvenime yra pažinti save, nes labai žiūrime, ką kaimynas daro, komentuojame viską socialiniuose tinkluose, bet patys net nematome, kad mašinos padangos nepakeistos, kad vaiko marškinių saga iškritusi.
Mes atiduodame daug laiko šalutiniams, nereikalingiems dalykams, jau nebesimėgaujame tuo, kas esame. O tai ir yra meilė sau. Vaikams pateikiu savo pavyzdį, kad ir Asta tos meilės nemokėjo sau parodyti, reikėjo išmokti sunkias pamokas – kuo tu labiau nori kažkam patikti, tuo daugiau klaidų pridarai. Bet kito kelio nėra, kad tu užaugtum kaip asmenybė.
Viskas gyvenime kainuoja: nori sveikatos – investuoji į ją, nori būti laimingas, nori, kad vaikai būtų laimingi – daryk gerus darbus. Bet jeigu nori būti biznismenas ir turėti verslą tik tam, kad galėtum puikuotis savo gera mašina su keturiais namais ir trim jachtom – kas toliau? Kokia kokybė?
– Kaip jums pavyksta puoselėti tokį artimą ryšį su vaikais?
– Nėra blogų vaikų, yra tik blogi pedagogai, kurie juose neįžvelgia gerumo. Taip pasakė mano mama, ir kiekvieną kartą, kai jai paskambinu, ji man kartoja: „Astute, nėra blogų vaikų. Kraustykis iš proto, aiškinkis, kodėl tas vaikas maištauja – reiškia, kad jis kažką tau nori pasakyti. Tu turi jį suprasti, ir turi ginklą – humorą. Taip ir eik“.
Tai rytoj važiuoju į Paluknį – bandysiu! Girdėjau, kad visi nori būti princesėm, raganom ir drambliais – na ir gerai, būsim! Vaikai visada manęs labai laukia, tai tiesiog privalau ten važiuoti. Ten aš užsidirbu savo karmos taškus.
Aš bandau vaikus pasiekti per draugiškumą ir susitarimą. Mokslo metų pradžioje pasakiau jiems: draugaujame, mokomės ir girdime vieni kitus. Visus mus sieja bendras dalykas – žmogus nesikeičia. Keičiasi amžius, technologijos, drabužiai, bet sąžiningumas, nuoširdumas, gailestingumas ir draugystė nesikeičia. Mums neišaugo trečia ranka tam, kad mes laikytumėme telefoną.
Dabar įsivaizduokime, kad visi yra turtingi. Na ir ką? Tada pilis vieni kitiems ant galvų statysime, kai žemės nebebus? Kiekvienas gimė tam, kad kažką išmoktų, suprastų. Žmogus gali augti vargingoje šeimoje, bet tai nereiškia, kad jis bus vagis, skundikas, degradavęs. Paradoksas – jei gatvėje parkris žmogus, prie jo pribėgs ir jį pakels dažniausiai žmogus iš vargingesnės šeimos. Tada tu ir susimąstai, kokia ta žmogiška prigimtis.
Jeigu Dievas tau davė protą būti biznismenu, o kitam davė progą siūti batus, kad tas biznismenas su jais vaikščiotų, tai tu ir gerbk jį. Visose pamokose sakau – nesvarbu pareigos, svarbu pagarba. Jei į tave spjauna – pasakyk „ne“ ir nebedraugauk – tai ir yra savivertė.
Jūsų mokytojas dėl savo išskirtinumo, talento ar įkvepiančio skatinimo mokytis yra mylimas visos mokyklos? O gal pažįstate mokytoją, kuris pasižymi nepaprastu kūrybiškumu bei aktyvumu visoje mokyklos bendruomenėje? Pasiūlykite ir išrinkite jį šauniausiu Lietuvos mokytoju!
Kaip dalyvauti šauniausio Lietuvos mokytojo rinkimuose? Įkelkite jo nuotrauką į specialų projekto polapį, užpildykite registracijos laukelius ir kasdien balsuokite. O vėliau, visa mokykla galės didžiuotis mokytoju, iškovojusiu garbingą titulą. Dalyvauti konkurse šiemet skatina ir didžiulis prizinis fondas, kuris atiteks laimėtojams, surinkusiems daugiausiai lrytas.lt lankytojų simpatijų.
Konkurso organizatorius – naujienų portalas lrytas.lt su trimis, daugiausiai balsų surinkusiais mokytojais paruoš interviu ir publikuos juos portale. Laimėtojų trejetas bus apdovanotas vertingais rėmėjų prizais: „Benu“ įsteigtomis LIVSANE imuniteto stiprinimo ampulėmis bei „Antėja“ įsteigtais MIDI profilaktiniais sveikatos tyrimais. Dviem, daugiausiai simpatijų surinkusiems mokytojams, atiteks „Lenovo ThinkPad“ verslo klasės kompiuteriai.
