Naujienų portalui lrytas.lt technologijų mokytoja sakė, kad į mokyklą ją atvedė ir noras ugdyti toleranciją, tačiau tai, ką ji pamatė, nustebino ir pačią – vaikai, R.Guogytės teigimu, yra kur kas nuostabesni, nei ji įsivaizdavo.
Suprato, kad darbas jau nebedžiugina
Į mokyklą R.Guogytė įžengė palikusi darbą didelėse korporacijose – ji užėmė mažmeninės prekybos planavimo skyriaus vadovės pareigas, dar vienoje tekstilės pramonės įmonėje buvo atsakinga už pirkimus, logistiką ir sandėliavimą. Nors dirbti sekėsi gerai, Ramunė prisipažino, kad galiausiai savo darbe pasigedo prasmės.
„Tam tikru metu versle jos pritrūkau – tie terminai, kurios girdėdavau, vieną dieną man pasidarė beprasmiai. Pradėjau galvoti, kas iš tikrųjų būtų ta veikla, kuri mane džiugintų labiau. Tada pavyko apčiuopti, kad laimingiausia būnu tada, kai mes su komanda paaugame.
Ne pasiekti rodikliai, o komandos augimas man teikdavo didžiausią malonumą. Ir tada atėjo mintis, kad mokytojo profesija yra ta, kurioje galėčiau veikti“, – portalui lrytas.lt pasakojo R.Guogytė.
Dar po kelių mėnesių ji pamatė programos „Renkuosi mokyti“ skelbimą ir priėmė galutinį sprendimą.
„Vertybiškai viskas labai sutapo – man buvo artima, ką ta programa sako, ir praėjusi atranką nusprendžiau kažkuriam laikui verslui pasakyti „stop“, – kalbėjo pedagogė.
Ji prisimena tuomet sulaukusi pačių įvairiausių reakcijų – vieni esą labai susižavėjo Ramunės sprendimu, kiti pradėjo spėlioti, ar tik jos neatleido iš darbo.
„Kai kurie visiškai nesuprato manęs ir sakė: Ramune, ar tu įsivaizduoji, kokie vaikai šiais laikais yra baisūs? Bet kadangi pati viduje žinojau, kur aš einu ir koks mano tikslas, tai man didelės įtakos nedarė“, – tvirtino R.Guogytė.
Nors apie mokytojo profesiją niekada nebuvo nė susimąsčiusi, pašnekovė svarstė, kad šį darbą reikėtų išbandyti visiems, kurie mokytojams vis randa priekaištų.
„Šiandien mokytojai išgirsta labai daug kritikos, labai daug negatyvo iš visuomenės, ir iš dalies man truputį pikta. Visi labai linkę kritikuoti, bet nei vienas neateina ir nepabando atsistoti į mokytojo poziciją. Tai labai norėtųsi pakviesti visus pabandyti atsistoti prieš klasę ir su ja dirbti, o tada kritikuoti.
Drąsiai galiu pasakyti, kad tai yra vienas sudėtingiausių darbų, kokius aš esu dirbusi. Nepriklausomai nuo to, ar tai buvo vadovaujančios pozicijos, ar milijoninės apyvartos valdymas, mokytojo darbas – vienas sunkiausių, nes iš mokytojų reikalaujama tikrai daug“, – pripažino R.Guogytė.
Pasak jos, kritika greičiausiai atsiranda dėl to, kad visuomenė į mokytojus deda per daug lūkesčių.
„Tikimasi, kad jis bus ir labai geras vadybininkas, ir geras psichologas, kad bus geras savo srities specialistas, inovatyvus, sudominantis, kad bus stiprus lyderis. Aš galbūt iš viso kelčiau klausimą, ar visi šie lūkesčiai, kuriuos uždedame, yra realūs? Ar turime visuomenėje tiek žmonių, kurie galėtų tokius lūkesčius atliepti?“, – svarstė mokytoja.
Bausti vaikų nenori
R.Guogytė mokytoja dirba dar tik antrus metus, tačiau per juos jau buvo visko – teko ir tramdyti vaikus, ir pasitelkti kūrybiškumą dirbant nuotoliniu būdu.
„Pati pirma mano diena mokykloje buvo tokia, kad aš per 10 minučių išnaudojau visus klasės valdymo metodus, kokius žinojau. Pagalvojau: o ką man toliau daryti? Dabar suprantu, kad vienas pagrindinių iššūkių, su kuriais susiduria tiek nauji mokytojai, tiek senbuviai, yra klasės valdymas. Kol mes su tuo nesusitvarkome, tol ugdymo procesas nevyksta.
Įsivaizduokite, kad turite 30 paauglių, kurie vienu metu šnekasi. Jie gyvena gyvenimą ir yra šimtai dalykų, kuriuos jie turi aptarti. Dabar tu ateini ir sakai, kad prasidėjo pamoka. Tai kaip susirinkti visų jų dėmesį?“, – juokėsi mokytoja.
Pasak jos, kartais tenka imtis ir netradicinių klasės suvaldymo būdų, tačiau bausti ji iš prigimties nelinkusi.
„Technologijų pamokose ir šiaip to triukšmo yra daugiau, nes vyksta darbas ir kūryba – kartais tai perauga į trukdymą vienas kitam. Tai šiandien, pavyzdžiui, su viena klase susitarėme, kad, jei per pirmą pamoką išdirbsime ramiai, antrosios pamokos antroje pusėje gersime arbatą. Ir pavyko!
Kiti dar prašo, kad juos bausčiau. Bet aš pati nesu tokia, kuri rašytų minusus ir baustų, nes tikiu pozityvia psichologija, tikiu, kad rezultatų galime pasiekti per pozityvą. Nubausti, aišku, lengviau, bet aš netikiu, kad per bausmę gali gimti mokymosi džiaugsmas“, – aiškino R.Guogytė.
Moko ir architektūros, ir tvarumo
Šv. Kristoforo progimnazijoje Ramunė atsidūrė tada, kai šioje mokykloje teko pakeisti kitą technologijų mokytoją. Pagal išsilavinimą ji galėjo dėstyti ekonomiką arba technologijas, nes baigė kostiumo dizaino studijas. Nors technologijos, jos manymu, nėra pats populiariausias dalykas mokykloje, viskas priklauso nuo mokytojų ir bendruomenės požiūrio.
„Kartais dar yra nuostata, kad technologijos yra nesvarbu, bet mes pakankamai rimtai dirbame ir ugdome ne tik dalykines kompetencijas, bet labai daug dėmesio skiriame ir bendrosioms kompetencijoms – vienas kito pažinimui, bendradarbiavimui, kūrybiškumo lavinimui, kritiniam mąstymui“, – aiškino pedagogė.
Pasak jos, darbų skirstymo pagal lytį mokykloje jau taip pat nebėra – pusmetį visi vaikai mokosi tekstilės ir mitybos paslapčių, o dar pusmetį dirba su mediena.
„Beje, gražiausi dygsniai ir gražiausios siūlės, kurios buvo atliktos, buvo atliktos vaikino. Vaikinai tikrai siuva ne prasčiau, kartais net geriau už merginas“, – pridūrė R.Guogytė.
Ji tvirtino ir pati skatinanti moksleivius domėtis įvairiomis technologijomis, nuolat skatina mokinius prie jų priartėti.
„Aš juos skatinu pasimatuoti skirtingas profesijas, pavyzdžiui, kviečiu juos pabūti architektais – pernai su „Ikea“ programėle dėliojome ir projektavome savo svajonių virtuves. Gavau tokių darbų, kuriuos drąsiai galėtumėme dėti į katalogą. Jaunimas turi labai daug gerų idėjų ir sprendimų, ir gali juos labai greitai įgyvendinti.
Kitą kartą skatinu pasimatuoti kitas profesijas – dabar mokiniai kuria savo miestą, naudodami adatą ir siūlus. Dar sprendžiame tekstilės pramonės problemas – galvojame, kaip sumažinti taršą pasaulyje, mokomės, ką jie šiandien savo kasdienybėje gali padaryti, kad tos taršos būtų mažiau.
Turime labai daug ir mitybos temų – kas yra tvari mityba, kodėl tai svarbu, mokomės pažinti savo organizmą. Kas mane nustebino, kad vaikai labai nori gaminti, daug kalbame apie meilę maistui“, – pasakojo R.Guogytė.
Paklausta, iš kur semiasi tiek daug idėjų pamokoms, ji nusišypso: „Iš visur – iš aplinkos, iš vaikų, parodų, instagramo, savo patirties. Kadangi paskutinius penkerius metus dirbau su tekstile, norisi tą patirtį perduoti ir vaikams.“
Nors mokytojo darbas, pasak R.Guogytės, yra be galo sunkus, ji mokytojavimo metus įvardija kaip geriausius savo gyvenime. Vis tik ji pripažįsta, kad poilsis ir tam tikri ritualai šios profesijos atstovui yra gyvybiškai svarbūs.
„Mes esame nuolatiniame kontakte su daugeliu vaikų. Kai dirbdama biure pajausdavau, kad pervargau nuo aplinkos ir žmonių, galėdavau atsiraukti valandai ir vėl „pasikrovusi“ grįžti prie darbo. Čia aš to padaryti negaliu, nes turiu pamoką po pamokos.
Man yra labai svarbi rutina, sportas, pasivaikščiojimai, meditacija – tai man padeda atsigauti. Po dienos labai svarbu save susirinkti, nes esi persmelktas pačių įvairiausių emocijų.
Nuotolinis mokymas man nesukėlė didelių iššūkių, ir apskritai – tai buvo vieni geriausių metų mano gyvenime. Iš vaikų gaunu labai daug pozityvo – jei einant į mokyklą mano vizija buvo ugdyti toleranciją, tai aš pastebėjau, kad vaikai patys iš savęs yra labai tolerantiški, bet tos netolerancijos jie išmoksta iš suaugusiųjų. Nežinau, ar šiuo klausimu labiau reikėtų dirbti su mokiniais, ar su tėvais. Vaikai yra pilni empatijos, meilės, tolerancijos“, – kalbėjo R.Guogytė.
Nors per savo dar neilgą mokytojos karjerą ji nuotoliniu būdu mokė daugiau, nei kontaktiniu, Ramunė teigė, kad mokymasis namuose tikrai netapo problema.
„Nerimavau, kaip pavyks užbaigti maisto gamybos modulį, bet mes visi susijungdavome iš savo virtuvių ir vienu metu gamindavome patiekalą. Kai pabaigdavome, žiūrėdavome, kaip kam gavosi, dalinomės nuotraukomis. Tas nuotolis irgi duoda savų pliusų, nes galime čia ir dabar panaudoti technologines galimybes“, – aiškino technologijų mokytoja.
Savanorystė padeda ir darbe
Nors mokytojai dirba tikrai daug, mokykla nėra vienintelė R.Guogytės veikla – po pamokų pedagogė užsiima ir savanoryste. Jau penkerius metus ji „Jaunimo linijoje“ kalbasi su emocinių sunkumų turinčiais žmonėmis. Kaip pati sako, į savanorystę ją taip pat atvedė ryškus prasmės pojūtis.
„Tame mačiau labai didelę prasmę, ir jau nežinau, ar iš tos veiklos aš daugiau gaunu, ar duodu. Jaučiu, kad daugiau gaunu pati. Tobulėjimas ir pagalba kitam man yra labai svarbu“, – aiškino pedagogė.
Ji pridūrė, kad „Jaunimo linijoje“ įgyta patirtis labai praverčia ir mokykloje, kai iš arti reikia susidurti su pačiomis įvairiausiomis vaikų emocijomis.
„Kai atėjau savanoriauti, man pačiai buvo labai sunku atpažinti savo emocijas, nes juk nėra tokių emocijų kaip „gerai“ ir „blogai“. Dabar mes su mokiniais turime ir emocinio ugdymo pamoką, kur kalbame apie jausmus, tai ta patirtis man labai padeda“, – aiškino R.Guogytė.
Ji sutinka, kad mokytojo darbas yra psichologiškai nelengvas, bet pabrėžia, kad šios profesijos atstovai turėtų laikytis išvien – tada ir problemos neatrodys tokios didelės.
„Kartais yra labai svarbu paprašyti pagalbos. Pastebėjau, kad mokytojų bendruomenė yra linkusi padėti, tik turi pats pasakyti, kad tau reikia pagalbos. Kai mes įsivardijame, kad mums yra sunku, tada galime ieškoti sprendimų. Turi susirasti, kas tave džiugina kasdienybėje, rasti už ką padėkoti.
Mes su mokiniais darome tokį dėkingumo debesėlį, kai kviečiu juos pagalvoti, kas vakar gražaus įvyko, už ką jie norėtų padėkoti. Lygiai tą patį gali daryti ir mokytojai, svarbiausia nebijoti“, – teigė R.Guogytė.
Ji tikisi, kad mokytojo profesija jau netolimoje ateityje iš tiesų bus prestižinė, tačiau visus, svajojančius apie mokytojo darbą, ji skatina savo tikslo siekti jau dabar.
„Nesakau, kad lengva, bet labai įdomu“, – tvirtino R.Guogytė.
Jūsų mokytojas dėl savo išskirtinumo, talento ar įkvepiančio skatinimo mokytis yra mylimas visos mokyklos? O gal pažįstate mokytoją, kuris pasižymi nepaprastu kūrybiškumu bei aktyvumu visoje mokyklos bendruomenėje? Pasiūlykite ir išrinkite jį šauniausiu Lietuvos mokytoju!
Kaip dalyvauti šauniausio Lietuvos mokytojo rinkimuose? Įkelkite jo nuotrauką į specialų projekto polapį, užpildykite registracijos laukelius ir kasdien balsuokite. O vėliau, visa mokykla galės didžiuotis mokytoju, iškovojusiu garbingą titulą. Dalyvauti konkurse šiemet skatina ir didžiulis prizinis fondas, kuris atiteks laimėtojams, surinkusiems daugiausiai lrytas.lt lankytojų simpatijų.
Konkurso organizatorius – naujienų portalas lrytas.lt su trimis, daugiausiai balsų surinkusiais mokytojais paruoš interviu ir publikuos juos portale. Laimėtojų trejetas bus apdovanotas vertingais rėmėjų prizais: „Benu“ įsteigtomis LIVSANE imuniteto stiprinimo ampulėmis bei „Antėja“ įsteigtais MIDI profilaktiniais sveikatos tyrimais. Dviem, daugiausiai simpatijų surinkusiems mokytojams, atiteks „Lenovo ThinkPad“ verslo klasės kompiuteriai.
