Istorija gyvenime atsirado dar kūdikystėje
Iš Anykščių rajono, Kavarsko miestelio kilęs 27-erių mokytojas T.Vaitkūnas prisimena tėvų istorijas, kai, dar būdamas kūdikis, jis klausydavosi ne pasakų, o tėčio pasakojimų apie istorinius įvykius. Jau tada vaikinui buvo dėliojami istoriniai vaizdiniai, kurie galėjo sužadinti pirmąją meilę šiam mokslui.
„Kiek prisimenu, jau vaikystėje man patiko senovė, įvairios dokumentikos ir žmonių pasakojimai apie praeitį. Labiausiai prie žavesio istorijai prisidėjo ir mano dvi šaunios močiutės, kurios papasakodavo įdomiausių istorijų apie tarpukarį, Antrąjį pasaulinį karą“, – prisiminimais dalijosi T.Vaitkūnas.
Pradėjus mokytis, vaikinas, tik gavęs istorijos vadovėlį, jį perskaitydavo per dieną, o tuomet viską aptardavo su tėčiu. Kaip T.Vaitkūnas teigė, pabaigęs mokyklą gyvenime dar blaškėsi ir mąstė apie psichologijos studijas, tačiau pasirinko Lietuvos edukologijos universitete istorijos pedagogiką.
„Pagalvojau, jog su istorijos pedagogika apjungsiu du mane traukiančius dalykus: ir psichologiją, ir istoriją. Po studijų ir mokytojavimo praktikos nusprendžiau, kad būti mokytoju nenoriu, todėl susigundžiau pasukti verslo kryptimi“, – sakė pašnekovas.
Pradėjęs dirbti korporacijoje įprastiniu darbo laiku nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro, T.Vaitkūnas suprato, kad darbas ofise yra ne jam, o tuo metu Lietuvoje atsirado programa „Renkuosi mokyti“, pagal kurią vaikinas atsidūrė Šilalėje. Taip prasidėjo jo, kaip mokytojo, karjera, besitęsianti jau penkerius metus.
Ką reiškia būti mokytoju?
„Pirma mintis apie mokytojo darbą, kuri šauna į galvą, tai kitoniškumas. Kiekviena pamoka skirtinga ir niekada nebus taip, kaip buvo vakar. Atrodo, kas čia gali keistis istorijoje, tačiau mokytojo darbas yra paversti kiekvieną 45 minučių atkarpą absoliučiai kitokia nei ji buvo prieš tai.
Susitikimai su jaunais žmonėmis būtent ir duoda nuolatinio žavesio. Iš kiekvienos pamokos išeinu kitoks, kartais laimingas, kartais, po gero klausimo, susimąstęs“, – pasakojo T.Vaitkūnas.
Antras mokytojui svarbus dalykas – santykis. T.Vaitkūnas darbe vadovaujasi vieno iškiliausių Lietuvos išeivijos filosofo Algio Mickūno mintimi, jog darbas yra ne apie dalyką, ne apie istoriją, bet apie santykį tarp mokinio ir mokytojo.
„Kiekvienoje pamokoje mes mezgame dialogą, ateiname su savo patirtimi, aš, kaip mokytojas, su kiek platesne, o tuomet, šnekėdami apie istoriją, mes kuriame santykį. Be santykio kūrimo nebūtų ir dalyko pažinimo“, – patirtimi dalijasi mokytojas.
Įsišaknijęs stereotipas rodyti autoritetą
T.Vaitkūno nuomone, mokyklose yra išlikęs senas stereotipas, kad mokytojas pamokoje, norėdamas suvaldyti klasę, turi rodyti autoritetą. Pamokose bendravimas turėtų būti grindžiamas abipusiu susitarimu.
„Mes visi suprantame, kad laikas yra labai brangus. Pavyzdžiui, su vienuoliktokais turiu tris susitikimus per savaitę, tai reiškia, jog per metus mes praleidžiame 137 valandas kartu. Tos 45 minutės yra labai brangios, todėl mes ir tariamės per pirmą pamoką, kaip gyvensime kartu toje savo mini respublikoje. Tie susitarimai lydi efektyvų darbą, todėl ir autoriteto rodymas tampa bereikšmiu“, – teigė mokytojas.
Taip pat, T.Vaitkūno teigimu, svarbu matyti ne dalyką, ne lentą, ne ekraną, o būtent mokinį. Jeigu regėjimo laukas linksta į šią pusę, jau einama link gero mokytojo apibrėžimo. Mokykloje taip pat verda gyvenimas, todėl empatijos jausmas kiekvienam yra labai svarbi mokytojo vertybė.
„Turime suprasti, kad gali būti rytų, kai esi neišsimiegojęs, kai esi pavargęs ar tave slegia kitos problemos. Nėra taip, kad mes ateiname ir tiesiog pasimokome izoliuotoje erdvėje, o tuomet išeinam atgal gyventi savo gyvenimą. Mokykla irgi yra gyvenimas, todėl turime suprasti vienas kitą ir parodyti empatiją“, – asmenine patirtimi dalijosi T.Vaitkūnas.
Be išimties geras mokytojas turi ir pats gebėti gerai mokytis. Pats T.Vaitkūnas stengiasi neapleisti šios disciplinos, todėl, pabaigęs bakalauro studijas, tapo magistrantu.
„Dažnai pastebiu, kad dingsta tas supratimas, ką reiškia mokytis. Tad geras pavyzdys yra pats mokytojas, kuris parodo, kad mokymasis ir disciplinos išlaikymas yra svarbūs aspektai. Nuolatinis domėjimasis, įdomūs pasakojimai, patirties kaupimas bendrame kontekste, nugirsta laida, perskaityta knyga, ta patirtis atveria tam tikrus horizontus ir dingsta stereotipas, kad mokslas yra tik datos ir faktai.
Toli gražu taip nėra, datos yra tik kuoliukai susigaudymui, o visa kita – puikios istorijos“, – sakė Tomas
T.Vaitkūno nuomone, numesti lapą su datomis ir sakyti, kad vaikai tai turi išmokti, o vėliau jie bus patikrinti, yra baisu. Visi mokytojai turi kompetencijos būti lanksčiais savo darbe, žaisti su programa, o ne užsidėjus maišą ant galvos vadovautis tik tam tikromis taisyklėmis.
Profesinis tobulėjimas ir už mokyklos durų
Be mokytojavimo, T.Vaitkūnas savo žinias gilina ir dalyvaudamas „Renkuosi mokyti“ programoje, kuri siekia užtikrinti mokymosi sėkmę ir džiaugsmą kiekvienam vaikui kartu su būsimais ir esančiais mokytojais.
Programoje dalyvaujantys jaunieji mokytojai įgauna visokeriopos profesinės pagalbos pedagogikoje, lyderystėje bei profesiniame tobulėjime. Šiais metais T.Vaitkūnas tapo aštuntosios kartos alumnu.
„Manau, kad kartu su šia organizacija yra vienas geriausių būdų tapti mokytoju. Organizacija be proto stipriai paruošia jaunus mokytojus, suburia bendruomenę ir kiekvienos kartos mokytojai išvažiuoja dirbti į skirtingus miestus. Aš pats pirmuosius metus praleidau Šilalėje, įgavau naujos patirties, kuria vėliau galėjau dalytis su būsimais mokytojais“, – asmeninėmis įžvalgomis dalijosi T.Vaitkūnas.
Be mokytojo darbo – aktyvūs užsiėmimai
T.Vaitkūnui istorija yra ir darbas, ir hobis, tad mintys apie įvairius įvykius nuolat sukasi jo galvoje. Nors ir įdomu apie tai kalbėti, mąstyti, vaikino teigimu, reikalingas darbo ir laisvalaikio balansas, todėl nuo mąstymo pabėgti padeda fizinis aktyvumas.
„Mano du pagrindiniai hobiai, be istorijos, tai bėgimas ir žygiavimas. Ilgai apmąstytas ir galiausiai išbandytas projektas – „Misija Sibiras 2019“. Pavyko išvykti į Kazachstaną, kur įgavau gilios ir įdomios patirties. Ten, matydamas žmonių išgyvenimus, įgavau dar daugiau empatijos, kuri naudinga ir mokytojo darbe“, – kalbėjo pašnekovas.
Atslūgus karantinui, mokytojas įgyvendino ir kitą svajonę – išvyko į Švento Jokūbo kelią Ispanijoje. Tai, T.Vaitkūno teigimu, buvo patirtis apie vidinius ieškojimus, pasitraukimą nuo ekrano ir virtualybės.
„Išėjimas į gamtą, ėjimas tol, kol jauti, kad kūnas prašo sustoti, bet vis tiek norėjimas keliauti toliau, padėjo įgauti dar kitos energijos. Į mokyklą rugsėjį sugrįžau vėl su nauja patirtimi, kuria dalijausi su savo mokiniais“, – kalbėjo T.Vaitkūnas.
Artimiausias naujas tikslas – išbėgti pusmaratonį bei kartu su draugais pasivaikščioti nuostabiais Vilniaus takais.
Jūsų mokytojas dėl savo išskirtinumo, talento ar įkvepiančio skatinimo mokytis yra mylimas visos mokyklos? O gal pažįstate mokytoją, kuris pasižymi nepaprastu kūrybiškumu bei aktyvumu visoje mokyklos bendruomenėje? Pasiūlykite ir išrinkite jį šauniausiu Lietuvos mokytoju!
Kaip dalyvauti šauniausio Lietuvos mokytojo rinkimuose? Įkelkite jo nuotrauką į specialų projekto polapį, užpildykite registracijos laukelius ir kasdien balsuokite. O vėliau, visa mokykla galės didžiuotis mokytoju, iškovojusiu garbingą titulą.
Dalyvauti konkurse šiemet skatina ir didžiulis prizinis fondas, kuris atiteks laimėtojams, surinkusiems daugiausiai lrytas.lt lankytojų simpatijų. Konkurso organizatorius – naujienų portalas lrytas.lt su trimis, daugiausiai balsų surinkusiais mokytojais paruoš interviu ir publikuos juos portale.
Laimėtojų trejetas bus apdovanotas vertingais rėmėjų prizais: „Benu“ įsteigtomis LIVSANE imuniteto stiprinimo ampulėmis bei „Antėja“ įsteigtais MIDI profilaktiniais sveikatos tyrimais. Dviem, daugiausiai simpatijų surinkusiems mokytojams, atiteks „Lenovo ThinkPad“ verslo klasės kompiuteriai.
