Mokytojo dienoraštis:
Išmesti negalima pasigailėti. Kur dėti kablelį? Daugelis mokytojų kablelį dėtų po žodžiu „negalima“, bet aš beveik visuomet nusiteikęs jiems paprieštarauti. Matote, mokyklose egzistuoja keistas fenomenas. Kiekvieną semestrą pasitaiko mokinių, kurie beveik nelanko pamokų, o gauna vien neigiamus pažymius.
Likus kelioms savaitėms iki semestro pabaigos dėl jų vidurkio nekyla abejonių. Tačiau vedant semestrus labai dažnai neigiami įvertinimai pasiekia bent jau ketvertą – virsta teigiamais pažymiais. Galite paaiškinti? Aš galiu.
Mokinys, kuris niekuomet nesimokė, semestro pabaigoje nepradeda stebuklingai demonstruoti pastangų. Gal jis ir pateikia kokį nors papildomą rašto darbą, tačiau objektyviai vertinant to beveik niekuomet nepakanka pažymiui pakelti. Iš tiesų pats mokytojas dažniausiai linkęs „kilstelėti“ nepažangų mokinį iki jo išsvajoto vidurkio – 3,5 balų. Kodėl?
Visų pirma, mokytojai nenori nemalonumų. Ir tai visai suprantama, nes dirbdamas viršvalandžius mažiausiai trokšti papildomų problemų. Labai tikėtina, kad išvedus neigiamą įvertinimą (ypač dvyliktoje klasėje!) užsipuls tėvai, kurie nesupranta, kad patenkinamo pažymio turi reikalauti ne iš mokytojo, o iš savo vaiko.
Patikėkite, joks mokytojas nenori konfliktuoti su savo mokinių tėvais, nes, na... visokių būna. (Laimė, man iki šiol teko bendrauti tik su labai maloniais ir protingais žmonėmis, tačiau aš su baime laukiu dienos, kol šis sėkmingas etapas nutrūks.)
Antra, išvesti neigiamą pažymį reiškia užsikrauti sau daugiau darbų. Nes neužtenka parašyti trejetą ar dvejetą, dar reikia pasirūpinti, kad skolininkas turėtų galimybę išsitaisyti. Šiuo tikslu skiriami vasaros darbai. Vadinasi, reikia sugalvoti užduotį, o tada skirti savo laiko (prieš pat naujus mokslo metus), kad galėtum patikrinti, kaip mokiniui sekėsi ją atlikti.
Dažnai toks mokinys ir vasaros pabaigoje nebūna nieko (reikšmingo) nuveikęs, bet mokytojas jam vis tiek parašo teigiamą balą. Tam, kad nereikėtų toliau vargti, diskutuoti su administracija, aiškintis su tėvais... Arba dėl to, kad mokinio paprasčiausiai pagailsta. Tuomet mokytojo galvoje gimsta visokių pasiteisinimų: „Kiekvienam reikia suteikti šansą...“, „Net ir tokiems kartais pasiseka išlaikyti egzaminą...“, „Kas žino, kas vyksta jo asmeniniame gyvenime...“ ir t. t.
Kartais mokiniui tikrai reikia suteikti dar vieną šansą, bet dažniausiai ne. Jei jau per visą vasarą žmogus nesugeba absoliučiai nieko išmokti, tuomet negalima daryti jokių nuolaidų. Esu įsitikinęs, kad dėl to nukenčia visi: mokytojui teks ir toliau vargti su mokiniu, kuris piktybiškai nesimoko, administracija turės susitaikyti su tuo, kad mokyklos egzaminų rezultatų vidurkis kris žemyn (nes skolininkas egzamino tiesiog neišlaikys), o pats mokinys eilinį kartą įsitikins, kad gyvenime nereikia dėti jokių pastangų ir kad visas iškilusias problemas išsprendi ne tu pats, o kas nors kitas.
Jei nesimokantys jaunuoliai iš tiesų būtų paliekami toje pačioje klasėje antrus metus, o kai kuriais atvejais pašalinami iš mokyklos, tai siųstų aiškią žinutę ne tik konkrečiam mokiniui, bet ir jo klasės draugams, tėvams, visai mokyklos bendruomenei: mūsų gimnazijoje simuliavimas nėra toleruojamas.
Daugelyje mokyklų yra priešingai: moksleiviai pačių mokytojų ištraukiami iš balos. Vėliau tokie jaunuoliai žemiausiais balais išlaiko egzaminus (jei nepasiseka su valstybiniais, tai pasiseka su mokykliniais), paskui įstoja į kokį nors universitetą ar kolegiją, ten lygiai taip pat ketverius metus „volioja durnių“, o paskui gauna diplomą.
Tokie „diplomuoti specialistai“ paskui dirba įvairiuose sektoriuose – nuo medicinos iki verslo, net iki švietimo. Norėtumėte gydytis pas gydytoją dvejetukininką? Arba konsultuotis su teisininku, kuris mokykloje niekuomet neskaitė knygų? Patikėkite, aš pažįstu tokių žmonių.
Mūsų švietimo sistema ydinga – pro jos spragas, neįdėdami jokių pastangų, gali prasprūsti visi. Tačiau jau mokykloje jauni žmonės turi suprasti, kad išsilavinimas nėra kažkoks savaime suprantamas ir be pastangų įgyjamas dalykas. Kad gautum ką nors reiškiantį diplomą, turi DIRBTI. Turi dirbti mokykloje, turi dirbti universitete. Kol tai nebus suprantama kiekvienam, tol mes ir toliau kursime diplomuotų žmonių visuomenę, kurioje išsilavinusių asmenybių beveik nėra, o mokyklos veikia kaip fabrikai. Šiandien diplomai nuvertėję. Tikrų žinių nėra.
Man visa tai atrodo nepriimtina, todėl nesimokantiems mokiniams aš sakau griežtą NE. Esu tarsi siena, į kurią jau vienuoliktos klasės pabaigoje atsimuša visi, kurie mano, kad lietuvių kalbos pamokas gali praslysti nedarydami jokių užduočių ar net visai nesilankydami mokykloje. Apie tai aš perspėju naujus mokinius jau rudenį.
Po pirmų savo darbo metų mokykloje vasaros užduočių skyriau, rodos, penkiems mokiniams ir prigrasinau, kad juokauti su manimi neverta: aš nieku gyvu neišvesiu teigiamo pažymio, jei jo nenusipelnys, ir dar padarysiu viską, kad mokinys nebūtų perkeltas į dvyliktą klasę.
Savo pirmiesiems skolininkams skyriau skaityti bent dešimties privalomų autorių, apie kuriuos klasėje kalbėjome su kitais moksleiviais, kūrinius ir rašinio užduotį. Už visa tai atsiskaityti reikėjo vasaros pabaigoje. Nustebtumėt, kaip per ją pasikeitė mokinių požiūris. Keturi iš jų atėjo beveik viską perskaitę ir net patenkinti, kad priverčiau juos tai padaryti.
Iš panašių mokinių ne kartą esu girdėjęs, kad anksčiau, kol kelyje nepasipainiojau aš, jie niekuomet nedarydavo lietuvių kalbos namų darbų ir neskaitydavo privalomų (ir juo labiau neprivalomų) knygų. Kai kurie yra sakę, kad pastaruosius keletą metų nedarydavo apskritai JOKIO dalyko namų darbų. Ir jie jau mokėsi vienuoliktoje klasėje!!!
Visi tie mokiniai, bendrai kalbant, yra geri, draugiški jaunuoliai (patikslinsiu, kad skolininkai – ne vien vaikinai, bet ir merginos), kuriuos aš myliu ne mažiau nei klasės pirmūnus. Tiesiog niekas iš jų iki šiol griežtai nepareikalavo mokytis, neįtikino, kad nesimokymas turės rimtų ar net neatšaukiamų pasekmių.
Iš tiesų geram mokytojui (nesakau, kad būtinai toks esu) nereikia jokių ypatingų inovacijų, kurių prikimštos šiuolaikinės mokyklos: tereikia mokėti pareikalauti rezultatų.
Taigi, keturi iš penkių mokinių tąkart pelnytai pasikėlė metinį vidurkį ir buvo perkelti į dvyliktą klasę, penktas atėjo visiškai nepasiruošęs (tokie atvejai neišvengiami, tačiau jų mažuma). Išvedžiau jam neigiamą pažymį, bet administracija vis tiek nusprendė perkelti mokinį į dvyliktą klasę.
Joje jam kliuvo kita lietuvių kalbos mokytoja, kuri, nepaisant to, kad mokinys ir toliau nedėjo jokių pastangų, leido laikyti egzaminą. Egzamino jis neišlaikė. Tie kiti mokiniai (regis, visi keturi) gavo teigiamus įvertinimus ir sakė, kad rašinyje rėmėsi dar aną vasarą skaitytais autoriais.
Šią vasarą irgi turėjau keletą skolininkų. Vienam atsiskaityti nepavyko. Mūsų gimnazijoje jis, kiek žinau, nebesimoko. Ar dėl to naktį prasčiau miegu? Ar mane kankina sąžinės graužatis? Ne. Miegu kaip kūdikis, nes dirbu po dvylika valandų per dieną ir suprantu, kad mokslas gal ir yra prieinamas visiems, bet diplomai nėra (bent jau neturėtų būti) dalijami už dyką. (...)
Autoriaus pastaba: dienoraštis nepretenduoja į meninę kūrybą ir nėra autobiografinis: jokios konkrečios detalės neminimos, daug kas pagražinta, kai kas išgalvota, tačiau visas tekstas paremtas mokykloje sukaupta patirtimi ir yra šimtu procentų nuoširdus.
Idėjos autorius įspėja: dienoraščio tikslas – ne pavaizduoti konkrečią mokyklą, bet kuo įtaigiau aprašyti ne per seniausiai pedagogu dirbti pradėjusio žmogaus pasaulį: jo vertybes, mokymo viziją, metodus, pastangas, iššūkius, kasdienybę, kitaip tariant, paskatinti kiekvieną daugiau domėtis mokytojo profesija. Dienoraštis nepretenduoja į meninę kūrybą ir nėra autobiografinis: jokios konkrečios detalės neminimos, daug kas pagražinta, kai kas išgalvota, tačiau visas tekstas paremtas mokykloje sukaupta patirtimi ir yra šimtu procentų nuoširdus.
