Lietuvoje veikianti Mokymosi šeimoje asociacija rūpinasi būtent tokiomis šeimomis – pasak asociacijos vadovės Agnės Kundrotienės, tokį tėvų apsisprendimą lemia daugybė priežasčių, ir, nors švietimo procesą organizuoti namuose nelengva, pastangos, jos teigimu, tikrai atsiperka.
Šeimose pernai mokėsi 64 vaikai
A.Kundrotienė naujienų portalui lrytas.lt papasakojo, jog toks ugdymo modelis Lietuvoje nėra naujiena, tačiau mokymosi namuose forma ir samprata per ilgus metus spėjo pasikeisti.
„Visi puikiai žinome žymiąją P.Rimšos skulptūrą „Lietuvos mokykla“. Ji mums primena, kad tėvai jau nuo seno siekė mokyti vaikus, tik kiekvienas laikmetis ir jo galimybės yra skirtingos. Todėl dabar jau sudėtinga palyginti verpiančią motiną, mokinančią savo vaiką abėcėlės, su bet kuriuo šių dienų tėvu, kuris ugdymosi procese yra nebe žinių teikėjas, bet palydėtojas į pasaulį.
Be abejo, mūsų tautos istorija ir industrinė revoliucija lėmė, kad vaikų ugdymas šeimoje iš švietimo sistemos buvo išnykęs daugiau nei pusšimčiui metų, tačiau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jau buvo pavienių šeimų, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių ėmė mokyti savo vaikus pačios.
Iki 2012-ųjų metų tokia galimybė mūsų šalyje buvo. Tik keičiant Švietimo įstatymą ji dingo, ir štai po aštuonerių metų mes vėl turėjome tokį pasirinkimą. Taigi ugdymas šeimoje iš tiesų iš niekur neatkeliavo. Jis visada buvo. Gal tik kitais formatais“, – aiškino A.Kundrotienė.
Ji teigė mananti, jog tėvai visuomet siekė individualizuoto vaikų mokymo, tačiau tai buvo per brangu.
„Atsiradus lankstesnėms darbo galimybėms, patobulėjus švietimo priemonėms ir technologijoms, išaugus tėvų išsilavinimui, vis daugiau šeimų gali ugdyti vaikus kitaip – iš to ir „ateina“ ugdymas šeimoje“, – pridūrė A.Kundrotienė.
Pasak jos, tikslų tokių šeimų skaičių pasakyti kol kas sunku, nes mokyklos dar turi įtraukti visus vaikus į mokinių registrą, tačiau šiemet su tėvais besimokančių vaikų skaičius gali paaugti.
„Galime tik prognozuoti, remdamiesi pernai metų skaičiumi. Pernai taip mokėsi 64 vaikai, o šiemet Lietuvoje tokią mokymosi formą pasirinko apie 100 šeimų, grubiai – apie 200 vaikų“, – dėstė pašnekovė.
A.Kundrotienės teigimu, mokymosi šeimoje asociacijos pernai vykdyta ugdymo šeimoje stebėsena parodė, kad šeimos dažniausiai renkasi ugdyti vaikus pačios dėl labai individualių priežasčių, kurių dažniausiai būna ne viena, o kelios iš karto.
„Vis tik daugiausiai tokių šeimų pasirinkimą lemia galimybė lanksčiau planuoti ir organizuoti vaiko mokymosi procesą, efektyviau išnaudoti laiką, taip pat vertybinės nuostatos, tėvų darbo stilius ir panašiai“, – aiškino ji.
Asociacijos interneto svetainėje nurodoma, kad tokį mokymosi būdą renkasi ir emigrantai, taip pat šeimos, kuriose bent vienas iš tėvų dirba namuose, daugiavaikės šeimos. Neretai namų mokymas sudomina ir tuos tėvus, kurių vaikai susiduria su sunkumais tradicinėje mokykloje ar turi specialiųjų poreikių.
Specialaus išsilavinimo iš tėvų nereikalauja
Paklausta, ar tėvai, kurie vaiko švietimą perima į savo rankas, turi kaip nors papildomai tam ruoštis, A.Kundrotienė teigė, kad nuostata, jog tėvai turi gerai išmanyti visus mokomuosius dalykus, yra visuomenės švietimo spraga.
„Mes esame pratę prie tokio mokymo modelio, kuriame pedagogas yra įpareigotas suteikti didelei mokinių grupei žinių, ir pamirštame, kad žmogus geriausiai įsisavina žinias tuomet, kai pats yra suinteresuotas jas gauti ir pritaikyti praktikoje. Todėl dažnu ugdymosi šeimoje atveju tėvai stebi vaikus ir jų interesus, prie jų pritaikydami ministerijos nustatytas programas, o ne atvirkščiai.
Pernai vienos mūsų bendruomenės šeimos patirtis parodė, kad vaikai, sudarant jiems sąlygas tyrinėti mus supantį pasaulį, bendrauti su įvairaus amžiaus ir kompetencijų žmonėmis, labai nesunkiai natūraliai „padengia“ ŠMSM nustatytas programas“, – kalbėjo Mokymosi šeimoje asociacijos vadovė.
Jos teigimu, svarbiausia, kad tėvai gebėtų motyvuoti vaiką, sukurtų mokymąsi skatinančią aplinką ir leistų vaikui savarankiškai gilintis į dalykus, kurie jam svarbūs.
„Žinoma, beveik absoliuti dauguma mūsų yra užaugę standartinėje mokyklinėje sistemoje, todėl ne visiems tėvams yra lengva ištrūkti iš turėtos patirties rėmų ir bandyti vaikus mokyti kitaip. Visgi ugdymosi šeimoje bendruomenė buria tokias šeimas ir stengiasi dalintis gerąja patirtimi, kad visiems kartu būtų lengviau įveikti kylančius iššūkius“, – aiškino A.Kundrotienė.
Mokymosi šeimoje asociacijos atstovė pabrėžė, kad toks ugdymo būdas nesiekia būti pranašesniu už tradicinį švietimą, tačiau neretai kai kurioms šeimoms jis gali tapti tikru išsigelbėjimu.
„Nebūtinai priežastis tik ta, kad tradicinis mokymas nepriimtinas. Jis gali tiesiog būti šiuo metu tai konkrečiai šeimai tinkamiausia mokymosi forma. 99 procentai šeimų vis tiek renkasi tradicinį mokymosi kelią. O Lietuvoje net ir dar daugiau – pagal šios dienos turimus skaičius, besiugdantieji šeimoje tesudaro apie 0,1 proc. mokinių.
Todėl ši alternatyva, kurią pasirenka toks nedidelis procentas šeimų, tikrai nepretenduoja būti kuo nors pranašesnė. Ji tiesiog kitokia. Galbūt lankstesnė. Gal drąsesnė. Gal tiesiog tinkamesnė konkrečiai šeimai, konkrečiam vaikui. Tyrimai rodo, kad šeimose ugdyti vaikai niekuo nenusileidžia, o kartais ir lenkia savo bendraamžius mokymosi rezultatais“, – aiškino A.Kundrotienė.
Svarsto, kad besimokančiųjų namuose daugės
Pažymima, kad vaikus namuose mokantys tėvai už tai jokio užmokesčio arba paramos negauna, tačiau ir patys turi prie tokio mokymosi būdo prisidėti finansiškai. Vis tik pašnekovė įsitikinusi, kad tokia investicija atsiperka.
„Dažnu atveju bent vienas iš tėvų turi nedirbti ar dirbti tik dalinai, kas dar labiau sumažina šeimos pajamas duotuoju laiku. Kadangi tokiai mokymosi formai ir valstybė skiria bent trečdaliu mažesnį klasės krepšelį tokias šeimas kuruojančioms mokykloms, tai tėvams dažnai dar tenka ir simboliškai už tai primokėti, jei bendradarbiauja su nevalstybine mokykla.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šeimai tai yra visapusiškai nepelningas mokymosi būdas. Tačiau pasvėrus kitus, mažiau pamatuojamus dedamuosius, suprasime, kad individualaus ugdymo investicija ateityje atsiperka dešimteriopai“, – svarstė A.Kundrotienė.
Ji pridūrė, kad pasitaiko ir tokių atvejų, kai mokytis namuose jungiasi kelios šeimos, tuomet tėvai samdo pedagogus nedidelei vaikų grupei.
A.Kundrotienė teigė neabejojanti, kad Lietuvoje tokių šeimų daugės.
„Pasaulinė praktika rodo, kad paprastai tokią mokymosi formą renkasi apie 1-2 proc. šeimų. Jei pas mus pasikartos pasaulinės tendencijos, tai skaičiai ateinančiais metais tikrai augs. Kaip bus vėliau – prognozuoti sunku.
Kažkas gal nusivils ir pasitrauks, kažkas gal „perbėgs“ į nuotolinį mokymą, kažkas gal pasirinks tokius mokymosi modelius, apie kuriuos mes šiandien dar nežinome lygiai taip, kaip apie tas 70 proc. profesijų, kurias rinksis mūsų vaikai... Burti iš kavos tirščių paprasta, bet ar prognozės tikslios, atsakys tik laikas“, – svarstė Mokymosi šeimoje asociacijos vadovė.
