Iš tiesų, pernelyg daug mūsų mokyklų labai stipriai tolsta nuo tiksliųjų ir fundamentaliųjų mokslų, ir tai patvirtina ne tik šias disciplinas besimokančiųjų ar egzaminus laikančiųjų skaičiai, bet ir tai, kaip mūsų vaikai šių dalykų išmoksta ir kaip išlaiko egzaminus.
O juk nuo to priklauso jaunuolių ateities perspektyvos – jeigu abiturientai egzaminus išlaiko prastai arba iš viso neišlaiko, dūžta jų svajonės. Kad ir kaip liūdna būtų pranešti, šiandien jau ne tik kai kurių mokyklų, bet net atskirų savivaldybių mokiniams prestižiškiausios studijų programos tampa nebeprieinamos, nes jie nepepajėgia konkuruoti su bendraamžiais iš gerųjų mokyklų, esančių švietimo srityje labiau pažengiusiose savivaldybėse.
Blogiausia, kad tai lemia nebe pačių vaikų gebėjimai, o tiesiog aplinkybės ir jų gyvenama aplinka.
Taip pat apgailėtina, kad atsiliekančios savivaldybės į šiuos faktus ir skaičius žvelgia vis abejingiau, jos nebesistengia padėti savo vaikams. Nes kas jau kas, o savivaldybių politikai ir švietimo skyrių tarnautojai puikiausiai žino visus savo mokyklų trūkumus, skaičius ir silpnybes, tačiau žinodami nieko nedaro, ir nedaro daug metų.
Tikrai silpnai pagal švietimo rodiklius ir mokinių pasiekimus jau keletą metų iš eilės atrodo Pagėgių savivaldybė, Šilutės rajono savivaldybė, Šalčininkų rajono savivaldybė, Skuodo rajono savivaldybė, ir kitos. Tiesa, varganai atrodo tikrai ne visos savivaldybės – turime ir pasigerėjimo vertų miestų ir rajonų.
Ir kalbame ne tik apie Vilnių ar Kauną, kurie nuolat stumdosi pirmose vietose – esama ir kitų savivaldybių, kurių švietimo rodikliai maloniai stebina jau keletą metų iš eilės – tarkime, paribio savivaldybė Mažeikiai. Na, kokių jie turi privalumų, palyginti su Rokiškiu ar Radviliškiu? Nelabai kokių, bet švietimo požiūriu jie gerokai stipresni ir savo vaikus gerai išmoko ne vienos, ne dviejų, o daugumos dalykų.
Gerus pagrindus daugumai vaikų suteikia ir Palangos, Kėdainių rajono savivaldybės. Vadinasi, ten, kur švietimo lygis žemas, problema yra ne vaikai, ne menka jų motyvacija, nes visoje Lietuvoje jaunimas panašus, tad ir motyvacija jų panaši.
Kitaip tariant, į Pagėgius ar Šilutę vaikai nenuleisti iš kitos civilizacijos ar kito amžiaus, taigi priežastys visai kitur, o jų šaknys dažnai slypi pačių savivaldybių kabinetuose, vietos politikų veiksmuose. Nes jie lemia mokyklų tinklą savo savivaldybėje, nuo jų priklauso jungtinių klasių skaičius, jie kelia arba nekelia tikslus mokyklų vadovams, nuo jų priklauso, ar mokyklose sukurtos geros sąlygos, ar jos turi laboratorijų ir modernios įrangos, kas vadovauja mokykloms – giminaičiai ar profesionalai.
Nuo jų priklauso, ar sunkumų turinti mokykla sulaukia pagalbos, ar paliekama likimo valiai.
Taip pat nemažai gali nuveikti ir savivaldybės švietimo skyrius – nelygu tik, ar jame daugiau entuziastingų, ar abejingų tarnautojų. Žinoma, taip pat daug lemia ir mokyklų administracijų bei mokytojų kolektyvai, bet mažose mokyklose gerų rezultatų siekti žymiai sunkiau, nei didesnėse. Joms sunku prisikviesti gerų mokytojų, mat negali pasiūlyti ne tik gerų, bet net pakenčiamų algų.
Apibendrinant svarbu pažymėti, kad vienos savivaldybės deda dideles pastangas ir bent švietimo srityje nuosekliai kyla aukštyn. Dar kitos ir taip yra aukštai, tad joms tereikia tas pozicijas išlaikyti. Bet yra ir tokių, kurios nepaliaujamai krinta žemyn arba jau priprato tūnoti dugne.
