V.Dovydėnienė vaikus lietuvių kalbos moko beveik 37 metus, o didžiąją dalį šio laiko ji praleido Trakų rajone esančiame nedideliame Paluknio miestelyje. Čia iki šiol dirbanti moteris taip pat yra ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui.
Vaikai šneka keliomis kalbomis
Pasak ilgametės pedagogės, išskirtinumo šios vietovės moksleiviams pirmiausia suteikia tai, kad jie auga ir bręsta daugiatautėje aplinkoje.
„Tame pačiame pastate įsikūrusios dvi gimnazijos – kaimyninė, kurioje dalykų mokymas vyksta lenkų kalba, ir mūsų – Paluknio „Medeinos“ gimnazija, kurioje vaikai mokosi lietuviškai.
Nežiūrint į tai, mūsų gimnazijoje mokinių, kurių šeimose kalbama tik lietuviškai, yra maždaug 40 procentų, lenkiškai, rusiškai ar baltarusiškai – daugiau nei 50 procentų, dar keletą procentų sudaro tokie vaikai, kurių šeimose kalbama ir lietuviškai, ir kažkuria kita kalba“, – aiškino V.Dovydėnienė.
Jos manymu, mokyklos yra ir bus reikalingos net ir tose vietovėse, kurios yra nutolusios nuo Vilniaus ar kitų svarbesnių miestų, tačiau ją nuvilia politinės valios trūkumas ir per lėtai priimami sprendimai švietimo ir mokyklų srityje.
„Aukštesnių institucijų planų dėl švietimo įstaigų pertvarkos ne kartą buvo ir dar bus. Tik gaila, kad su antruoju reformos etapu 2002 metais lyg ir prislopo tai, ką galėtume sieti su švietimo sistemos nacionalumu – jos grindimu dvasinės ir materialinės tautos kultūros tradicija, dvasia ir poreikiais.
Esu optimistė ir tikiu, kad nemažai šeimų dar grįš iš užsienio. Tik ar nebus per vėlu? Juk šaką nukirtus jos priauginti jau neįmanoma. Gali tekti sodinti naujus medžius“, – svarstė mokytoja.
Moksleiviams gražių žodžių negaili
Lygindama mažų miestelių mokyklas su didmiesčių ugdymo įstaigomis, ilgametė mokytoja teigė, jog pats ryškiausias skirtumas ir kartu privalumas – mokinių skaičius, tačiau kartais net ir tai sukelia nemenkų iššūkių.
„Mūsų gimnazijos klasėse vidutiniškai mokosi apie 11 mokinių. Jie visi įvairių mokymosi galimybių ir poreikių, įskaitant specialiuosius ugdymosi poreikius. Be to, kasmet į priešmokyklinio ugdymo grupę, o vėliau ir į 1 klasę ateina bent vienas kitas lietuviškai nešnekantis mokinys.
Tad labai svarbu tenkinti ir tokio mokinio poreikius – juk jis, kaip ir kiti jo bendraklasiai, nori būti matomas, kalbinamas, išgirstas, suprastas, padrąsintas ir dalyvaujantis. Džiaugiamės, jei toks mokinys ilgainiui ne tik išmoksta, bet ir išdrįsta bendrauti lietuviškai, susibičiuliauja su bendraklasiais, dalyvauja įvairiose veiklose“, – sakė V.Dovydėnienė.
Jos teigimu, jaunuoliai jau visur tapo panašūs, nes šiuolaikinės technologijos lyg ištrina visas likusias ribas bei skirtumus.
„Technologijos, didesnės finansinės galimybės jau naikina ribas – viskas, pradedant informacija, tampa prieinama. Tas, kuris turi noro ir galimybių, tikras ras sau veiklos.
Štai, pavyzdžiui, net 24 procentai mūsų gimnazijos moksleivių lanko neformaliojo švietimo užsiėmimus Trakuose, Lentvaryje ar net Vilniuje. Be to, vyresniųjų klasių moksleiviai dalyvauja „Sniego gniūžtės“ veikloje – bent iki praėjusiais metais paskelbto karantino organizuodavo savanorių mokymus, stovyklas, į kurias suvažiuodavo prasmingą veiklą be svaigalų propaguojantys jaunuoliai iš įvairių Lietuvos kampelių.
Problemų, ar tai būtų kaimas, ar miestas, manyčiau, kyla tada, kai neturima kuo užsiimti“, – įsitikinusi mokytoja.
Paklausta, kaip per visus šiuos metus pasikeitė įprasto mokinio paveikslas, V.Dovydėnienė svarstė, kad mato teigiamus pokyčius – šiuolaikiniai vaikai sparčiai žengia į priekį.
„Su besikeičiančiu pasauliu, kultūra, ekonomika, technologijomis, aišku, keičiasi visuomenė, kartu ir moksleiviai. Daugelis jų yra motyvuoti, mokantys užsienio kalbų (bent jau anglų), komunikuojantys, siekiantys įsitvirtinti, jie tampa lankstesni, sakyčiau, net verslūs“, – portalui lrytas.lt kalbėjo ilgametė mokytoja.
Tačiau ji pripažįsta, kad motyvacijos stoka pastaruoju metu aplanko tikrai dažną moksleivį.
„Tokių, kurie patys skuba ir kitus skubina, tikrai yra. Be to, pastebėjau, kad dažnas užduotus darbus atlieka paviršutiniškai – neturi laiko, o gal tiesiog tingi įsigilinti į skaitomą tekstą, rasti, rodos, nesudėtingą informaciją. Tada tenka išgirsti žodžius „nesąmonės“ arba „ten atsakymo nebuvo“, – pavyzdžius vardijo V.Dovydėnienė.
Pataria neatsisakyti savo svajonių
Paluknio miestelio mokytoja sako neabejojanti, kad nuotolinis ugdymas atsilieps vaikų mokymosi rezultatams ir jų sveikatai. Tačiau iš esmės karantinas, jos teigimu, mokyklos bendruomenei turėjo ir teigiamų padarinių.
„Tiek pernai, tiek šiais metais organizuota gimnazijos mokinių apklausa parodė, kad daugumai pirmiausia dėl ilgo sėdėjimo prie ekranų prastėja rega, atsiranda nugaros skausmų. Akcentuota mažesnė fizinio judėjimo ir socialinių kompetencijų vystymosi galimybė, atkreiptas dėmesys į pernelyg ilgai trukusį nuotolinį mokymą(si) ir prarastas galimybes gyvai bendraujant su mokytoju panaikinti mokymosi spragas, įgyvendinti norimas veiklas.
Technika yra technika, tad pasitaikydavo interneto ryšio ir kitokių sutrikimų. Vis dėlto ne vienas mokinys pastebėjo, kad dėl epidemijos namuose dirbti buvo saugiau, galėjo lengviau susikaupti, be to, mokytojai, naudodamiesi įvairesnėmis programomis, tapo išmanesni“, – aiškino V.Dovydėnienė.
Ji pridūrė, jog mokiniai per karantiną pastebėjo ir didesnį mokytojų geranoriškumą bei pagalbą.
„Jei reikėdavo, pasinaudodami „Microsoft Teams“ programa mokytojai individualiai bendraudavo su mokiniais – ypač tais, kurie turi viešojo kalbėjimo baimę. Bent jau mūsų gimnazijos bendruomenė per mokymosi nuotoliniu būdu laikotarpį nė karto nesusidūrė su patyčiomis elektroninėje erdvėje“, – tvirtino pedagogė.
V.Dovydėnienė negaili gerų žodžių ir mokyklą netrukus baigsiantiems abiturientams – jos teigimu, neverta nusiminti net tuo atveju, jei egzaminų rezultatai bus prastesni, nei tikėtasi.
„Palinkėčiau tikėjimo ir pasitikėjimo. Ir neatsisakyti savo svajonių. Juk gyvenimas kartu su brandos egzaminų sesija nesibaigia. Nesėkmės – tai pamokos, kuriose kažko išmokstama. Jei nepavyks šiais metais, pavyks galbūt kitąmet.
Juk niekas nedraudžia pasimokyti savarankiškai ar samdytis korepetitorių, vėliau reikiamą egzaminą laikyti po metų, bandyti vėl stoti ten, kur norėtųsi“, – patarė lietuvių kalbos mokytoja.
