Daug metų dėstytojavęs Lietuvos edukologijos universitete ir gyvenęs Vilniuje, kaip pats sako, pabodus kasdieniniam skubėjimui, kassavaitgaliniams „tranzitams“ Vilnius – Anykščių rajonas (t. y. darbas – sodyba), daugybę laiko bergždžiai švaistant miesto spūstyse, nutarė su šeima didmiestį palikti ir apsigyventi kaime. Anykštėnas D. Dapkus atsakė į „Anykštos“ klausimus.
– Papasakokite apie save. Kodėl pasirinkote biologiją? Ar norėjote tapti kuo nors kitu, ar biologija buvo vienintelis ir aiškus pasirinkimas?
– Gimiau ir augau Ukmergėje, o vidurinės mokyklos lankymo metais tapau jaunųjų gamtininkų būrelio, kurį organizavo tuo metu mokytojas, o šiuo metu – bendradarbis, puikus kolega Giedrius Švitra, nariu. Štai nuo tada ir susidomėjau drugiais, o tas susidomėjimas vis didėjo. Pamenu, kad savarankiškai drugius pradėjau tyrinėti 1988 m. vasarą, būdamas trylikos metų. Jau žinojau, kaip įrengti šviesinę gaudyklę – pirmieji bandymai kaip tik buvo Budrių kaime, šalia senelių sodybos, kuri 1987 m. rudenį buvo nuversta, vykstant melioracijai.
Neaukštai kabojo nuo namo nukirpti elektros laidai, tad nebuvo sudėtinga prisijungti prie elektros šaltinio. Taigi, nuo paauglystės aiškiai žinojau savo vienintelį pasirinkimą. Baigęs mokyklą, pasirinkau biologijos studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete (nuo 2011 m. – Lietuvos edukologijos universitetas). Po bakalauro ir magistro studijų eksternu parengiau daktaro disertaciją apie Lietuvos pelkių drugius, kurią sėkmingai apgyniau 2006 m. Vilniaus universitete.
– Kokiose srityse teko darbuotis?
– Studijuodamas antrame kurse, buvau pakviestas į tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto Zoologijos katedrą, laboranto pareigas. Katedrai tuo metu vadovavo žinomas ornitologas doc. Vytautas Logminas. Dar būdamas mokiniu vos ne mintinai mokėjau jo išleistą „Lietuvos paukščių vadovą“. Po magistrantūros studijų užėmiau asistento, lektoriaus, vėliau – docento pareigas.
2005 m. į savo komandą prisijungti pakvietė iš Svėdasų krašto kilęs ir tuo metu Gamtos mokslų fakulteto dekano pareigas pradėjęs eiti doc. Bronislovas Šalkus, tad kaip prodekanas darbavausi 8 metus – teko būti atsakingam už studijų procesą fakultete.
Į savo komandą mane pakvietė universiteto prorektorius – Mokslo ir inovacijų direkcijai teko vadovauti dvejus metus. Tai buvo universiteto pakilimo metai – vėliau politinė situacija ėmė blogėti, Seimas prijungė universitetą prie Vytauto Didžiojo universiteto, tad dabar nebeliko nė vieno fakulteto, o ir Gamtos fakulteto rūmai buvo iškraustyti, įranga išnešiota į kairę ir į dešinę, daug baldų, mokymo priemonių, studentų darbų tiesiog išmesti į šiukšlių konteinerius...
Turiu savo archyve daugybę nuotraukų – gal kada reiks paskelbti socialiniame tinkle.
Universitetas, įsteigtas tuomečio prezidento A. Smetonos dekretu, puoselėtas 85 metus, bet sugriautas vos per trejus... Nenuostabu, kad dabar imamas kelti klausimas apie pedagogų trūkumą – jau prieš gerą penkmetį vidutinis pedagogų amžius siekė apie 50 metų. Tad galime prognozuoti, kokia padėtis bus dar po 10 metų... Lauksime mokytojų „importo“ iš Kinijos (nusijuokia – red. past.). Edukologijos universitete darbavausi 25 metus.
– Kokios buvo Jūsų mokslinių interesų sritys?
– Tęsiau nuo vaikystės pradėtus drugių tyrimus. Lietuvoje yra arti 3000 drugių rūšių, iš kurių didžioji dauguma aptinkami tik naktimis. Mane labiau domino stambesnieji, taip vadinami makrodrugiai – o jų mūsų šalyje yra apie 1000 skirtingų rūšių.
Taigi praleista daugybė bemiegių naktų įvairiose Lietuvos vietose: miškuose, pievose, pelkynuose. Už Ignalinos, šalia Tverečiaus, naktį vietiniai net policiją buvo pakvietę: pamatę ryškų šviesos šaltinį, pamanė, kad neatpažintas skraidantis objektas nusileido šalia kaimo (šypsosi – red. past.).
Daug metų teko darbuotis ir gamtamokslinio ugdymo srityje – buvome pakviesti prisijungti prie tarptautinių tyrėjų komandų, vykdėme kelis projektus, susijusius su inovacijų kūrimu ir diegimu tobulinant biologijos, chemijos, fizikos ir geografijos mokytojų rengimą.
Organizuota daugybė seminarų, mokymų, konferencijų gamtos mokslų mokytojams. Juose, kiek pamenu, gana aktyviai yra dalyvavę ir Anykščių rajono pedagogai. Taip pat organizavome mokymus ir Anykščių regioniniame parke – skatinome organizuoti pamokas gamtoje, pasirinktose žaliosiose erdvėse.
Bandėme suburti įvairių sričių gamtos mokslų mokytojus ir taip vystyti tarpdalykinę integraciją, juk iš tiesų biologijos, chemijos ar net lietuvių kalbos mokytojai turi daug sąlyčio taškų, bet dažniausiai sprendžia tas pačias dalykines problemas atskirai. O gamta juk yra vienalytė, tai nėra „pyragas“, supjaustytas atskirai į biologijos, chemijos, fizikos problemas. Tad sujungus pajėgas galima išspręsti tą pačią problemą žymiai aiškiau ir suprantamiau bei, manau, įdomiau.
Mokinių sudominimas buvo ir išliks viena iš opių temų ateityje, didinant mokinių motyvaciją rinktis gamtos mokslų studijas. Dirbant edukologijos universitete, teko apsilankyti ne vienoje Europos valstybėje ir susipažinti su pedagogų rengimu skirtingose šalyse. Teko skaityti paskaitas ir Suomijos, Čekijos, Austrijos, Graikijos universitetų studentams.
– Kaip sekėsi toliau plėtoti mokslinę ir pedagoginę veiklą?
– Dėsčiau būsimiesiems biologijos ir gamtos mokytojams įvairias disciplinas: histologiją ir embriologiją, gyvūnų tyrimo metodus, aplinkotyrą, mokslinio darbo rengimo metodiką, evoliucijos teoriją (o psichologijos studentams – evoliucinę psichologiją ir sociobiologiją), teko vesti bestuburių zoologijos lauko praktikas tuometėje puikioje bazėje Trakų rajone. Net neabejoju, kad studentai, kurie sėmėsi praktinių gamtos pažinimo paslapčių Tamošavoje, įspūdžių yra prikaupę visam gyvenimui.
Tai jie išsako baigę studijas universitete ir po kurio laiko sutikti gatvėje. Tai buvo nepakartojamos akimirkos tiek studentams, tiek ir dėstytojams. Parengiau ir išleidau mokymo priemones apie epitelinius audinius, vabzdžius žirgelius, teko prisidėti leidžiant mokslo leidinius, susijusius su Lietuvos biologinės įvairovės tyrimais. Pats ėmiau dalyvauti ir skaityti pranešimus mokslinėse konferencijose dar būdamas studentu.
Pamenu, kad vienas mano pirmųjų pranešimų buvo apie mano Švenčionių rajone aptiktą dar iki tol Lietuvoje nežinomą dieninių drugių rūšį. Ji neturėjo lietuviško pavadinimo, nes profesoriaus Ričardo Kazlausko knygoje apie Lietuvos drugius ji buvo paminėta tik kaip ieškotina.
Taigi sugalvojau jai ir lietuvišką atitikmenį – Tamsioji Šaškytė. Pavadinimas prigijo, vartojamas iki šiol. O rūšis ganėtinai išplito per 20 metų mūsų šalyje – tai galimai lėmė besikeičiantis klimatas. Vėliau teko prisidėti koordinuojant ir viso edukologijos universiteto mokslinės veiklos kryptis.
Kai dirbau Mokslo prorektoriaus komandoje, organizavome stambesnius mokslininkų grupių junginius, išgryninome mokslų sritis ir kryptis, kuriose universitetas tapo lyderis, ypač edukologinių tyrimų kryptyje. Bet vis tiek universitetas laikytas prastu, pylėsi kritika, kuri jaučiama ir dabar, o mokytojo profesijos prestižas, deja, vis tiek negerėja, nekyla.
Kažkodėl nesimato tų pagyrūnų rezultatų – „mes geresnius, aukštesnės kokybės pedagogus rengsime savo centruose“. Tenka palinkėti sėkmės, bet kažin ar apie dalyko didaktiką dalis vadinamųjų aukštojo mokslo reformatorių yra bent girdėję...
– Tai kiek liko mokslinės veiklos Jūsų dabartiniame gyvenime ar darbe?
– 25 metus esu Lietuvos entomologų draugijos narys. Dešimtmetį teko šiai draugijai ir vadovauti. Iki šiol esu leidinio „Naujos ir retos Lietuvos vabzdžių rūšys“ redkolegijos narys. Ką tik pasirodė naujas Lietuvos Raudonosios knygos leidimas (2021 m.). Palyginti su ankstesniais leidimais, knyga vis storėja. Tai kelia nerimą, nes grėsmių biologinei įvairovei nemažėja. Knygą rengė daugiau nei 40 autorių kolektyvas. Man teko surinkti ir apibendrinti duomenis apie 14 nykstančių drugių rūšių.
Iš viso knygoje aprašytos 566 grybų, augalų ir gyvūnų rūšys. Bet tenka pripažinti, kad nutraukus akademinę veiklą edukologijos universitete, pradėjus darbuotis LIFE projekte, laiko mokslinei tiriamajai veiklai lieka vis mažiau. Tenka daugiau gilintis į praktinius gamtosaugos aspektus, Europos Sąjungos direktyvas ir jų įgyvendinimą, prisidėti prie ekologinio „Natura 2000“ tinklo steigimo mūsų šalyje.
– Prieš kelerius metus su šeima iš Vilniaus persikėlėte gyventi į kaimą. Kodėl? Čia avantiūra ar apgalvotas žingsnis? Kas jus čia sieja su Anykščių kraštu?
– 2003 m. pradėjau senelių sodybos ir savo mamos tėviškės atkūrimo darbus. Iš pradžių ši sodyba atstojo vasarvietę ir laisvalaikio erdvę, o šiandien ji tapo namais mūsų keturių asmenų šeimai. Ne paslaptis, kad sprendimo persikelti į kaimą iniciatorius buvau aš. Žmoną kelerius metus atsargiai pratinau prie šios minties (šypsosi – red. past.). Vaikai buvo visai maži, vos trejų ir penkerių metukų, o sąlygos Kavarsko pagrindinėje mokykloje-daugiafunkciame centre mums pasirodė tinkamos. O sostinėje sunkoka gauti vietas tiek vaikų darželiuose, tiek norimoje mokykloje.
Pavargom nuo spūsčių, užteršto oro centre. Juo labiau kad ir butas buvo tarnybinis, ne nuosavas. Abu su žmona esame vairuojantys, tad kokios gali būti kliūtys gyventi ramiame gamtos prieglobstyje? Vaikus į mokyklą nuveža ir parveža mokyklinis autobusiukas. Mes komfortabiliai jaučiamės, kai visas pasaulis yra labai užspaustas pandemijos.
Jei klausiate, ar nesigailiu palikęs dėstytojo darbą ir persikėlęs čia, tai tikrai ne. Bent kol kas. Tikrai nieko nėra geriau už besiskleidžiančių medžių, žiedų kvapą, už šalia aidinčias lakštingalų giesmes, galimybę girdėti didžiojo baublio skleidžiamą duslų garsą ir apskritai nuostabią kaimo aurą.
