Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo vaikų psichologė Jūratė Bortkevičienė, SAM Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas ir mokytojas, Šeimų asociacijos steigėjas Antanas Jonušas.
Vaiko emocinė būklė priklauso ir nuo tėvų
Vaikų psichologė Jūratė Bortkevičienė kalbėjo, kad vaikų emocinei būklei itin daug įtakos turi sukuriama aplinka šeimoje.
„Labai daug vaikų sako, kad patiria nerimą, įtampą ir stresą, nes aplinkoje neturi tokio stipraus palaikymo. Paaugliams be galo svarbus yra bendravimas su draugais – tu nežinai, kada galėsi išeiti. Jeigu išeini ir susitinki, vėl tarsi pažeidi tam tikras taisykles, tada jauti baimę, kad užkrėsi ar užsikrėsi.
Tas nerimo lygis pas vaikus auga, bet jis dažniausiai auga tuomet, kai jis auga ir pas suaugusius. Jei vaikas šalia turi paramą, palaikymą, ramų suaugusįjį – natūralu, kad ir vaikas bus kitokios psichinės būsenos“, – teigė psichologė.
Nors karantinas galėjo tapti gera galimybe vaikams ir tėvams atrasti glaudesnį ryšį, J.Bortkevičienės teigimu, neretai nutinka priešingai – įtampa namuose šeimos narius tik dar labiau kiršina.
„Turim nepamiršti, kad didžioji dalis tėvų toliau dirbo iš namų, o vaikai turėjo mokytis. Darželinio amžiaus vaikai būdavo šalia, ir atsirado visiškai ne atostogų rutina, bet turėjo būti planas.
Tėvai jungiasi į darbą, vaikai lipa ant galvos, tu nori kad jie atsitrauktų – galvoji, kad įjungsi filmuką, po filmuko vaikas atsidaro stalčiuką, randa saldumynų, užvalgo cukraus ir tampa kaip laukinis. O vaikai labai gerai jaučia tėvų įtampą ir ją perima“, – sakė ji.
Šeimų asociacijos steigėjas Antanas Jonušas kalbėjo, jog, dirbant nuotoliniu būdu, itin sunku suprasti, ką mokinys jaučia ir galvoja.
„Tikrai dalis pamokų būna tokios, jog matai tik pirmą vardo raidę „Zoom“ ekrano lange. Išlaikyti ryšį per auklėtojus ar per tėvus yra didžiulis iššūkis“, – teigė jis.
Mokytojai į nuotolinį ugdymą žiūri skirtingai
Pasak A.Jonušo, didelė rolė karantino metu tenka klasių auklėtojams – būtent jie turėtų stengtis palaikyti gerą emocinę būklę klasėje.
„Kai kurie mokiniai labai aiškiai išsako, kad jiems trūksta tiesiog paprasto bendravimo koridoriuose per pertraukas. Kai kurie tiesiog dingsta per nuotolines pamokas, kartais prie jų prisijungia, o kartais ne. Suprasti jų situaciją nėra paprasta.
Be galo žaviuosi savo mokyklos klasių auklėtojais, kurie labai stengiasi, daro atskirus pokalbius su mokiniais ir jų tėvais. Kartu tai yra didžiulė darbo našta, ir visiškai manęs nebestebina, kai negali kolegai paskambinti septintą valandą vakaro, nes jis vis dar dirba. Ir taip nuolat“, – pridūrė jis.
Vis tik, pasak A.Jonušo, mokytojai labai nevieningai žiūri į karantino ir nuotolinio mokymosi situaciją.
„Vieni mielai liktų dirbti nuotoliniu būdu, o kiti negali jo pakęsti. Dar kiti net nebūtų mokytojais, jeigu toks darbas tęstųsi ilgiau“, – kalbėjo jis.
Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas teigė, kad, stebint vaikų ir paauglių psichologinę būseną, nuolat atliekami tyrimai, tačiau jų rezultatai nedžiugina.
„Tyrimai rodo, kad vaikų psichikos sveikata per pandemiją gerokai pablogėjo, o daug problemų galima sieti su dideliu ekrano ir interneto probleminiu vartojimu.
Ne paslaptis, kad visi, kurie augina vaikus, mato, jog, jeigu vaikas praleidžia ilgesnį laiką prie kompiuterio ekrano, jis tampa žymiai irzlesnis, mažiau kontroliuoja savo impulsus.
Tai labai atsiliepia tiek tėvų galimybėms suvaldyti savo vaikus, tiek mokytojų galimybėms normalų ugdymo procesą pravesti“, – aiškino I.Rubikas.
Pasak jo, statistiškai pandemijos metu darbo dienomis vaikai prie kompiuterių praleidžia apie 6 valandas. Taip pat tyrimai rodo, kad 1 iš 4 vaikų santykiai su tėvais pandemijos metu suprastėjo, taip pat beveik kas antras vaikas pradėjo prasčiau sutarti su savo bendraamžiais.
Pastebima, kad trečdaliu padidėjo vaikų su elgesio ir emocinėmis problemomis.
Pasak specialisto, svarbiausias tikslas ir pagrindinis vaistas vaikų emocinei būklei pagerinti yra jų grąžinimas į kontaktinį ugdymą, tačiau, kol į mokyklas grįžo ne visi, svarbu laisvu metu leisti vaikams būti lauke, rasti alternatyvių veiklų.
Svarbu nepamiršti ritualų
Psichologės J.Bortkevičienės teigimu, pandemija išryškino santykių problemas ir pačiose šeimose.
„Tėvai kartais bijo pasakyti vaikams, kad jie sėdėtų pamokose, išjungtų žaidimą. Tas vaikas tampa dirglus, tėvai irgi yra įsitempę, ir konfliktas tik aštrėja, bet reikia susėsti ir pasikalbėti“, – aiškino psichologė.
Pasak jos, karantino metu labai svarbu išlaikyti ritualus, kurie buvo praktikuojami dar iki pandemijos.
„Galima namuose įvesti tokius pačius ritualus – keltis ryte, praustis, valytis dantis, pasidaryti tą pačią šukuoseną, apsirengti. <...> Vakare vėlgi ritualas – eiti laiku miegoti. Mes neturime prarasti elementarios rutinos. Kai vaikai turi tą ritualą, jie patys geriau jaučiais, netampa apatiški“, – pastebėjo specialistė.
SAM Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas I.Rubikas teigė, kad psichologinę pagalbą vaikams rasti šiuo metu taip pat nelengva, nes ugdymo įstaigų psichologai gali būti užimti ir kelis mėnesius į priekį.
„Problema ta, kad net iki pandemijos mokyklose buvo pakankamai didelis trūkumas psichologų, o dabar visi Lietuvos psichologai yra užimti mėnesiu ar dviem į priekį, tikrai tas poreikis yra žymiai išaugęs, o mokyklose jis dar aštriau jaučiamas“, – sakė jis.
Pasak I.Rubiko, sprendimai šioje srityje jau yra daromi, pasitelkiami ir modernūs pagalbos metodai internete.
„Mūsų sektoriuje medicinos psichologų skaičių mes nuo liepos 1 dienos didiname gana reikšmingai – plius 117 etatų per visą Lietuvą, arba 60 procentų daugiau, nei buvo iki šiol. <...> Žinome, kad jaunimui nuotolinės konsultacijos dažnai netgi būna priimtinesnės ir patrauklesnės nei gyvos, dėl to, kad priimtinesnis toks bendravimo būdas.
Vienas iš sprendimų, kuris buvo padarytas, tai labai ryškiai padidinta apimtis emocinės paramos, teikiamos susirašinėjimo būdu. „Vaikų“ ir „Jaunimo“ linijos buvo papildomai finansuotos, kur galima tiesiog kreiptis per chatą“, – aiškino specialistas.
Vaikų psichologė J.Bortkevičienė patarė emocinę įtampą šeimoje mažinti paprasčiausiai būdais – tiesiog nuoširdžiu rūpesčiu savo šeimos nariams.
„Aš siūlyčiau pradėti nuo labai labai paprastų dalykų – atsikelti ryte su šypsena ir vienas kitam šeimoje pasakyti „labas rytas“. Nesvarbu, kokio amžiaus vaikai bebūtų – pasikutenkime, apkabinkime, pasakykime, kad mylime vienas kitą ir visada būsime šalia.
Tas parodymas šeimos vertybių ir stiprybių mus suartins“, – siūlė psichologė.
