Skubiosios pagalbos tarnybų atstovus vienijanti Europos skubios pagalbos numerio asociacija (EENA) kviečia šią dieną priminti visuomenei apie numerį 112 ir galimybę juo išsikviesti skubią pagalbą. Šiemet jos pasiūlytas šūkis skelbia: „112 prasideda nuo tavęs!“ Juo norima atkreipti gyventojų dėmesį, kad dalį atsakomybės, skambindami numeriu 112, prisiima ir patys pranešėjai.
Nuo to, kaip tiksliai bus nurodyta įvykio vieta, aplinkybės, atsakyta į operatoriaus klausimus, tiesiogiai priklauso skubiosios pagalbos tarnybų galimybės tinkamai reaguoti į įvykį.
Europos skubios pagalbos numerio asociacija primena kelis paprastus patarimus, kaip reikėtų skambinti numeriu 112:
· stengtis išlikti ramiam;
· aiškiai kalbėti;
· jei įmanoma, skambinti pačiam nukentėjusiajam;
· tiksliai nurodyti savo vardą, kas atsitiko ir įvykio vietą;
· vykdyti operatoriaus patarimus;
· jei reikia, vėl skambinti numeriu 112.
Bendrasis pagalbos centras ypač norėtų atkreipti dėmesį į patarimą skambinti numeriu 112 pačiam nukentėjusiajam (žinoma, jei tai įmanoma), nes yra pastebima negera praktika, kai nukentėję asmenys, kuriems būtina skubi pagalba, pirmiausia skambina savo šeimos nariams, draugams, kitiems artimiesiems ir prašo, kad šie iškviestų pagalbą. Tokiu būdu ne tik gaištamas brangus laikas.
Tarpininkai, nebūdami įvykio vietoje, negali atsakyti į visus svarbius klausimus, jiems negalima suteikti patarimų, ką daryti iki tarnybų atvykimo, kita vertus, skambinant ne iš įvykio vietos, nebetenka prasmės ir operatoriaus darbo vietoje atvaizduojami skambinančiojo vietos nustatymo duomenys.
Vienas toks negeras pavyzdys buvo užfiksuotas šių metų sausio mėnesį Panevėžio rajone. Užsidegus mediniam namui, jo savininkai patys nekvietė pagalbos, o skambino atskirai gyvenantiems savo vaikams. Pirmiausia numeriu 112 paskambino vienos savininkės dukra, o praėjus net 15 minučių – kitos savininkės sūnus. Atvykus ugniagesiams gelbėtojams visas namas jau degė atvira liepsna.
Arba kitas pavyzdys, kai numeriu 112 skambino vilnietė, norėjusi išviesti greitąją medicinos pagalbą savo mamai, gyvenančiai kaime. Apie blogą motinos savijautą ji sužinojo net ne tiesiai iš mamos, o iš paskambinusios kaimynės. Deja, moteris nieko negalėjo atsakyti klausiama apie negalavimo požymius, kokius simptomus jaučia jos mama.
Šiuo atveju būtų buvę daug geriau, jei numeriu 112 būtų skambinusi pati kaimynė, kuri buvo šalia sunegalavusios moters ir galbūt būtų galėjusi ne tik atsakyti į visus klausimus, bet ir išklausyti greitosios medicinos pagalbos dispečerės patarimus, kaip padėti ligonei.
Kartais žmonės piktinasi dėl neva perteklinių operatorių klausimų. Tačiau visi operatorių užduodami klausimai yra suderinti su konkrečiomis skubiosios pagalbos tarnybomis ir, remdamiesi gautais atsakymais, operatoriai ne tik parengia ir perduoda pranešimus tarnyboms, bet ir suklasifikuoja įvykius pagal tarnybų klasifikatorius. Tik gavusios visą būtiną informaciją tarnybos gali tinkamai reaguoti į pagalbos prašymus. Todėl, tikintis operatyvios ir profesionalios pagalbos, tiesiog būtinas geranoriškas bendradarbiavimas ir konkretūs atsakymai į operatorių klausimus.
