Ugniagesiai gelbėtojai Arnoldas Rouba ir Tomas Miselis, dar važiuodami į įvykio vietą, apsirengė narų kostiumus, o atvykę prie tvenkinio pasičiupo gelbėjimo roges ir nuskubėjo pas pagalbos laukiančius žmones.
„Situacija buvo labai sudėtinga, – sakė Širvintų PGT pamainos vadas Sigitas Araminas. – Gavome pranešimą, kad įlūžo vienas žmogus, o ant ledo pamatėme du žmones. Reikėjo greitai priimti sprendimą, kokių priemonių imtis. Gelbėtojai, nuskubėję ledu, likus 20 m iki skęstančiojo, įlūžo patys, toliau jie yrėsi laužydami ledą. Jiems reikėjo būti labai atsargiems, kad neįlūžtų ir ant ledo gulintis žmogus.
Ugniagesiai ant gelbėjimo rogių užkėlė skendusįjį, pririšo jo gelbėtoją ir abu partempė į krantą. Kai nešėme skendusįjį ant neštuvų, žmogus buvo visas pamėlęs, bet sąmoningas ir atsiprašinėjo mūsų. Tiesa, įlūžęs žmogus dar turėjo krepšį, į kurį buvo sudėti pilni alaus buteliai, tad nusiunčiau ugniagesius ištraukti ir šio krepšio, kad kas nesugalvotų eiti jo ieškoti.“
Gelbėjimo istorija prasidėjo nuo to, kad pirmasis įlūžusį žmogų pastebėjo netoliese buvęs Vilniaus apskrities vyriausiojo komisariato Reagavimo valdybos VI skyriaus vyresnysis specialistas ir Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos savanoris ugniagesys Mantvydas Laurinaitis. Paskambinęs skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112, rizikuodamas savo gyvybe, pasiėmęs virvę jis bėgo skęstančiojo žmogaus link ir metė virvę skęstančiajam, o pats, atsigulė ant ledo ir laikė virvę, išvengdamas artimo kontakto su skęstančiuoju. Beje, pareigūnas Širvintose buvo ne tarnybos metu.
Kaip pasakoja M.Laurinaitis, atvykęs į Širvintas ir sustojęs prie tvenkinio, sutiko vietinį gyventoją, kuris jį užkalbino: „Jis man pasakė, kad tiltas per tvenkinį uždarytas renovacijai, todėl jis ketinąs eiti per tvenkinį. Pasiūliau jam eiti per kitą tiltą, bet jis vis tiek nusprendė eiti per tvenkinį. Žiūriu – vidury tvenkinio pokšt ir įlūžo. Iš vandens kyšojo tik galva.
Paskambinau į BPC ir pasiėmęs iš automobilio tempimo lyną nuskubėjau skęstančiojo link. Lekiu, o ledas pokši, girdisi zvimbimas, kai skilimas per visą ilgį nueina, per tarpus – vanduo sunkiasi. Žinau, jog reikia atsigulti, kad užimtum kuo didesnį plotą, nes kitaip įlūšiu ir pats. Prigulu, prišliaužiu arčiau, metu lyną ir kalbinu. Žinau, kad labai svarbu nukentėjusiems duoti aiškias komandas. Tada jie daro viską, ką liepi. Pasakiau, kad jis griebtų virvę. Jis bandė kabarotis ant ledo, bet nelabai sekėsi, virvės negalėjo paimti sušalusiomis rankomis.
Jau girdžiu tolumoj sirenas, bet žmogaus motyvacija išgyventi vis mąžta, galva vis panyra po vandeniu, jau ir virvę bando atsivynioti. Galvoju, reikia palaikyt pokalbį, nes artyn šliaužti negaliu. Atsisuku ir kaip išganymą matau įsukančia didelę raudoną mašiną. Pasakau jam, kad gelbėtojai jau čia, kad laikytųsi. Matau, kaip ugniagesiai eidami lūžta ir tas jų artėjimas trunka daug ilgiau nei įsivaizdavau, pasakau jiems, kad pristumtų man savo plaustą, įsiritinu į jį, prisiiriu prie skęstančiojo ir suledėjusiomis rankomis įsikimbu į jį, dar liepdamas jam laikytis už rankenų. Aš nežinau, kiek žmonių mus traukė į krantą, bet jausmas buvo, lyg haskių kinkiniu varytume.“
M.Laurinaitis neapsiriboja vien darbu policijoje. 2019 m. jis tapo Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos savanoriu ugniagesiu. Yra išklausęs savanorių ugniagesių mokymus, ne kartą budėjo su Vilniaus PGV 1-osios komandos ugniagesiais.
Aktyvus žmogus teigė, jog jam trūko erdvės realizuoti save: „Be to, ugniagesiu gelbėtoju norėjau būti nuo vaikystės, bet likimas nuvedė į policiją. Dirbant policijoje, taip pat dažnai tenka susitikti su ugniagesiais. Visi mes gelbėjame gyvybes ir rūpinamės žmonių sveikata ir gerove.“
Pasak M.Laurinaičio, viena yra gelbėti žmogų, kai esi dviese ir darbe, ir visai kas kita, kai esi vienas.
„Gerai, kad turėjau daug žinių, kaip gelbėti įlūžusi žmogų iš budėjimų 1-ojoje komandoje. Apie tai daug mums kalbėjo anksčiau šioje komandoje dirbęs Sigitas Araminas ir dabartinis jos viršininkas Vygintas Radzys. Gelbėdamas tvenkinyje įlūžusį vyrą vienu metu jau buvau susitaikęs su mintimi, kad jis neišsikapanos. Kai jis įlūžo, žmogus šaukė, jį išgirdo aplinkui buvę žmonės, bet mūsų visuomenei svarbu ne gelbėti, bet filmuoti nuo kranto...“ – sakė gelbėtojas.
