„Buvo pranešta, kad kažkas tai paneria, tai vėl iškyla į vandens paviršių“, – sakė Rokiškio ugniagesių atstovas Darius Bareišis. Buvo prietema, todėl žmonės gerai neįžiūrėjo, kas darosi tolėliau nuo kranto. Gelbėti skęstančiojo išskubėjo nemenkos ugniagesių pajėgos.
Pasiekę nurodytą vietą gelbėtojai jokio skęstančio žmogaus nerado. Netoli kranto tvenkinyje buvo matyti nemaža properša, prie jos ir pasileido vyrai.
Tvenkinio paviršių sukaustęs ledas buvo itin trapus. Vos žengę kelis žingsnius ugniagesiai ėmė lūžinėti. Properšą gelbėtojai pasiekė čiuoždami specialiomis skenduoliams gelbėti pritaikytomis neskęstančiomis rogėmis.
Bet išžvalgę teritoriją jie skenduolio nerado. Tą naktį buvo pasnigę, bet sniege nebuvo matyti, kad koks nors žmogus būtų ėjęs tvenkinio ledu properšos link. Iš likusių pėdsakų buvo aišku tik tai, kad aplink slampinėjo tik žvėrys.
Prieš kelias dienas vietiniai netoli kranto matė tvenkinyje nardančius bebrus, o jų ten gyvena ne vienas. Be to, pakrantėje buvo ir stirnų pėdų.
„Taip ir liko neaišku, kas čia buvo nutikę.
Ar nuskendo įlūžusi stirna, ar tiesiog vandenyje pliuškenosi bebras“, – svarstė D.Bareišis.
Po pakrantę zujantys ugniagesiai nė kiek neišgąsdino poledinės žūklės mėgėjų. Net keturi žvejai buvo įsitaisę ant trapaus tvenkinio ledo ir ramiausiai laukė laimikio. Kai kurie jų net neturėjo privalomų smaigų, kad įlūžę turėtų kuo įsikabinti į eketės kraštą ir taip išsigelbėti.
Tik perspėti ugniagesių vyrai nutraukė žvejybą.
