„Nelaimingas atsitikimas. Mirties priežastis – ūmus išorinis nukraujavimas“, – taip parašyta Šaulių kaimo gyventojo 61 metų Henriko Jurgo mirties liudijime.
Vyrą užpuolė ir mirtinai sukandžiojo jo draugės, to paties kaimo gyventojos Reginos Mikan šuo.
Kodėl ištikimas sargas puolė žmogų, kurį gerai pažinojo, kaimo gyventojai neįsivaizduoja.
„Gal mažai ėdesio gaudavęs šuo buvo alkanas? O gal tas vyras jį erzino?“ – tik pečiais traukė ir spėliojo kaimiečiai.
Riksmų niekas negirdėjo
H.Jurgo kūnas buvo rastas sekmadienio rytą, jo draugės ir sugyventinės namo kieme.
Negyvą vyrą aptiko pati namo šeimininkė. Ji ir iškvietė pagalbą, tačiau medikai šuns sukandžiotam vyrui jau niekuo padėti negalėjo, o atvykę policijos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą.
Kada iš viela aptverto tvarto ištrūko ir vyriškį užpuolė šuo, nežinoma.
R.Mikan policijos pareigūnams aiškino, kad tą naktį mylimojo pas ją nebuvo, ji negirdėjo nei įpykusio šuns lojimo, nei žmogaus riksmų.
Kad draugas lankėsi jos kieme, moteris išvydo tik apie 9 valandą ryto, kai pravėrė kaimo pakraštyje esančios savo sodybos namo duris.
Vyras visas kruvinas gulėjo netoli voljero, o šalia lakstė visiškai nurimęs jo mirties kaltininkas.
Šuo gąsdino ir pareigūnus
„Tai galėjo įvykti ir vakare, ir naktį, ir rytą. Kada jis ten atėjo ir ko atėjo, galėtų pasakyti tik Henrikas, bet jis nepasakys, trečiadienį jį palaidojome“, – „Lietuvos rytui“ sakė Butrimonių seniūnė Vanda Belskaja.
Trys kilometrai nuo Butrimonių esančio Šaulių kaimo gyventojus V.Belskaja gerai pažįsta, todėl tik sužinojusi apie sekmadienį įvykusią nelaimę iškart nuskubėjo į įvykio vietą.
Seniūnė jau iš tolo išvydo policijos pareigūnų ir greitosios pagalbos automobilius, tačiau prieiti prie R.Mikan namo seniūnei pavyko ne iškart, nes tragedijos kaltininku tapęs šuo vis dar buvo sodybos kieme.
„Jis gulėjo prie pagrindinio kelio ir ramiai miegojo. Tiksliau sakant, atrodė, kad miega, bet kai aš pabandydavau išlipti iš mašinos, jis pakeldavo galvą.
Tada aš vėl atsisėsdavau – kažkaip baugu buvo pro jį praeiti po tokio įvykio, kas ten žino, kas jam į galvą šaus.
Taip ir sėdėjome. Aš savo automobilyje, atvykusi policijos tyrėja savo, kol gyvūnų prižiūrėtojai iš „Nuaro“ bendrovės atvažiavo ir tą šunį išsivežė.
Po to priėjome prie to mirtinai sukandžioto vyro – liūdna ir siaubinga buvo jį matyti.
Šuns, ir to, gaila, bet čia ne šuo, čia žmogus. Siaubingas įvykis“, – kalbėjo V.Belskaja.
Keista žūtis pasėjo gandų
Šuns draskomo vyro pagalbos šauksmų negirdėjo ne tik sodybos šeimininkė, bet ir kiti Šaulių kaimo gyventojai, todėl ši mirtis kaime jau spėjo apaugti gandais.
„Mes patys nematėme, bet paskambino viena kaimynė, po to – antra, sako, kad nėra Henriko – šuo sugraužė, smarkiai sugraužė, net galvos nėra.
Tačiau negalėjau tuo patikėti, kaip šuo gali suėsti žmogų, sakau, ką čia tauškiate“, – sekmadienio įvykį prisiminė kaime sutiktas Josifas Jurgo.
Nors jo ir žuvusiojo yra tokia pat pavardė, pasak vyro, tai tik sutapimas, jokio giminystės ryšio tarp jų nėra.
Už poros šimtų metrų nuo R.Mikan sodybos su žmona Marija gyvenantis J.Jurgo „Lietuvos rytui“ teigė, kad nei tą naktį, nei rytą negirdėjo jokių įtartinų garsų, todėl kaimynės skambutis buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Sužinoję apie tokią nelaimę jie bijojo net koją iš namų iškelti.
„Sėdėjome visą dieną namie – bijojau, kad gal tas šuo dar kur nors laksto, o gal ir mane užpuls“, – prisipažino J.Jurgo.
Buvo net pamiršę keturkojį
Kaimynai sutuoktiniams pasakojo, kad prieš devynias susiruošę į bažnyčią jie R.Mikan kieme nematė nieko įtartina – nepastebėjo nei gulinčio kūno, nei lakstančio šuns.
„Mes tą šunį pastaruoju metu jau net buvome pamiršę.
Tik po šio įvykio prisiminiau, kad kai eidavome į stotelę, jau kurį laiką negirdėjome jo lojant.
Anksčiau būdavo eina koks svetimas žmogus, iškart girdi au au au au, o dabar tyla. Maniau, kad jo jau nėra. Didelis tai buvo šuo, bet senas“, – prisiminė M.Jurgo.
Pasak moters, nė vienas kaimynų nebuvo nuėjęs į nelaimės vietą, todėl visos gyventojų kalbos yra paremtos tik gandais – vienas kažką išgirdo, perpasakojo kitam, šis – trečiam, anas – ketvirtam.
„Niekas čia nieko gerai nežino, yra tik gandai, kad kažkas kažką girdėjo“, – sakė M.Jurgo.
Kad tai tiesa, patvirtino Butrimonių seniūnė: „Visko jie prisigalvoja. To nebuvo. Laidojome Henriką atvirame karste, savo akimis mačiau, kad galva ir rankos buvo nepaliestos, nuo šuns nukentėjo tik apatinė kūno dalis, labiausiai kojos“, – Šaulių kaimo gyventojų kalbas paneigė V.Belskaja.
Buvo ramus ir draugiškas
H.Jurgo buvo Šaulių kaimo senbuvis.
Vyras čia gimė, užaugo ir praleido beveik visą savo gyvenimą.
Daugiavaikėje, septynių vaikų, šeimoje užaugęs H.Jurgo, pasak vietos gyventojų, Šaulius buvo palikęs tik trumpam, kai susirado mylimą moterį, persikraustė gyventi pas ją į Šalčininkus, tačiau jos taip ir nevedė.
Šeiminė Henriko laimė truko neilgai. Moteris mirė, o jos giminaičiai H.Jurgo išvijo iš jam nepriklausančio buto, todėl vyras grįžo į jau ištuštėjusią tėvų sodybą, dirbo pas ūkininką ir netrukus pradėjo sukti romaną su sutuoktinį taip pat palaidojusia Regina.
„Taip jis ir gyveno tarp dviejų namų, taip ir vaikščiojo iš vieno kaimo galo į kitą.
Tai pas save pagyvena, tai pas Reginą.
Ramus buvo žmogus, geras, šypsojosi visada, su kaimynais pasisveikindavo. Net ir vadinome ji ne Henriku, o švelniai Heniuku. Labai liūdna, kad likimas jam buvo toks negailestingas“, – kalbėjo netikėtos tragedijos sukrėsti Šaulių kaimo gyventojai.
Elgesys kelia įvairių minčių
Po tragedijos paimtas šuo apgyvendintas gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos „Nuaras“ prieglaudoje Alytuje.
Jį ten aplankęs Gyvūnų globėjų asociacijos vadovas Vytautas Gustaitis mano, kad šis šuo – nepaprastas, net gali turėti vilko kraujo: „Tai didelis rudos spalvos mišrūnas. Iš jo elgsenos spėčiau, kad jis turi vilko kraujo. Gali būti, kad kažkuris jo senelis ar prosenelis buvo vilkas.
Pačiam yra tekę prižiūrėti ir šiek tiek auginti vilkus, todėl matau, kad jo reakcija yra visai nešuniška. Ji labiau būdinga vilkams, tačiau ar tikrai taip yra, tiksliai galėtų atsakyti genetiniai tyrimai.“
Pasak 40 metų gyvūnais besirūpinančio vyro, kol kas iš Šaulių kaimo atvežtas šuo yra laikomas vadinamajame karantine, stebima, ar jam nepasireikš kokios nors ligos, pavyzdžiui, pasiutligės, požymių.
Kol karantinas nepasibaigs, jokie tyrimai jam nėra atliekami, „Nuaro“ darbuotojai su juo bendrauja tik per narvo grotas.
„Kiek mačiau iš dantų, šiam šuniui gali būti 4–5 metai, tačiau jis visiškai išsekęs, matyt, ilgai nešertas“, – sakė V.Gustaitis.
Kad šuns elgesys keistas, pastebėjo ir jį prižiūrintys „Nuaro“ darbuotojai.
Pasak šios tarnybos direktorės Jurgitos Gustaitienės, šuo yra ramus ir bailus, jis daugiau reaguoja ne į žmogų, o į pakeltą šluotą ar pagalį. Todėl įtariama, kad gyvūnas ne tik marintas badu, bet ir dažnai muštas.
„Tokiai šeimininkei už gyvūno nepriežiūrą turėtų būti iškelta net ne administracinė, o baudžiamoji byla“, – piktinosi J.Gustaitienė.
Bėda ta, kad R.Mikan neprisipažįsta esanti šuns šeimininkė. Pasak V.Gustaičio, kai jai buvo pasiūlyta po karantino atsiimti šunį ir toliau jį auginti, moteris atsakė, kad keturkojis yra ne jos, o žuvusio H.Jurgo.
Kitiems ji kalbėjo, kad šuo yra kalaitė, kurią ji pati augino aštuonerius metus, nors šuo yra vyriškos lyties ir, kaip spėja V.Gustaitis, bene perpus jaunesnis.
Pasak V.Gustaičio, priežasčių, kodėl šuo užpuola žmones, yra ne viena – jis gali būti labai alkanas, žmogus gali išprovokuoti jį savo žodžiais ar veiksmais, taip pat agresyvios tampa rujojančios kalės: „Šiuo atveju nežinome, kaip viskas įvyko: ar šuo pats ištrūko iš voljero, ar vyras jį išleido, ką jam sakė, kokius gestus rodė. Neaišku ir kaip jis buvo užpultas, stovintis ar gulintis ant žemės. Tik žinant, kaip viskas įvyko, būtų galima daryti išvadas, dėl ko įvyko nelaimė.
Vis dėlto aš manau, kad šiuo atveju yra kalčiausi vilko genai, kai tylus, ramus gyvūnas staiga puolė iš pasalų.
Šuns nasrai gali būti mirtini
Šaulių kaimo atvejis ne vienintelis, kai žmones nužudo jų augintiniai arba kaimynų šunys.
2017 metų kovą Šilutėje patekęs į šuns nasrus mirė vos mėnesio kūdikis.
Nelaimė įvyko Tilžės gatvėje, kai iš voljero pabėgęs dobermanų veislės šuo iš šalia stovinčio vežimėlio pagriebė jame miegantį savo šeimininko kūdikį, jį sukandžiojo ir nešiojo ne tik po kiemą, bet ir po gatvę.
Vaiką iš šuns nasrų išlaisvino atvykę policijos pareigūnai, tačiau buvo jau vėlu, berniukas nuo sužalojimų mirė.
Tais pačiais metais Kėdainių rajone, Gudžiūnų seniūnijoje esančiame Vikaičių kaime, šunų auka tapo 87 metų moteris.
Ją pražudė du belgų ir vokiečių aviganių mišrūnai, kuriuos ji pati prižiūrėjo ir šėrė.
Tąkart senolės giminaičiai teigė, kad šunys anksčiau nebuvo agresyvūs.
2008 metų balandį skaudi nelaimė įvyko Radviliškyje. Čia namuose auginamas Stafordšyro veislės šuo užpuolė savo šeimininkus – 53 metų moterį ir 56 metų vyrą.
Vyrui šuo sukandžiojo rankas ir kojas, o moteriai įsikabino į galvą.
Nukentėjusiąją medikai išvežė į Šiaulių ligoninę, tačiau maždaug po trijų valandų ji mirė.
