„Ji buvo ne tik talentinga aktorė, bet ir išskirtinė asmenybė: jautri, filosofiška, brandesnė, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ina turėjo savo pasaulį, ryškų, gilų, kartais suprantamą tik jai vienai“, – taip šią savaitę Vilniuje per avariją netikėtai žuvusią jauną aktorę apibūdino pažįstami.
Pasak jų, Ina mėgo savo darbą, bendrauti su žmonėmis, tačiau kartais stengdavosi atsiriboti nuo viso pasaulio ir pabūti su savo mintimis – vasarą poilsiaudama sodyboje viena išplaukdavo valtimi į ežerą ir skaitydavo knygą, o Vilniuje važinėdavosi dviračiu.
„Man reikia susidėlioti savo mintis“, – paaiškindavo ji ir vėlai vakare sėdusi ant dviračio lėkdavo ištuštėjusiomis sostinėmis gatvėmis.
Vairuotojas buvo neblaivus
Pasivažinėti dviračiu I.M.Bartaitė išvažiavo ir šį antradienį, tačiau šįkart, skirtingai nei kitais kartais, į namus Valakampiuose negrįžo.
Apie pusę pirmos nakties Antakalnio gatvėje 24 metų merginą partrenkė ir mirtinai sužalojo neblaivaus vairuotojo vairuojamas automobilis „Hyundai“.
Vėliau vairuotojas policijos pareigūnams pasakojo dviratininkės nematęs, o pajutęs smūgį nepagalvojo apie blogiausia.
„Maniau, kad sprogo automobilio padanga“, – aiškino vairuotojas, kuriam po avarijos buvo nustatytas lengvas girtumas – 0,98 promilės.
Penktadienį vakare paskelbta, kad tragišką avariją sukėlė garsaus politiko Kęstučio Daukšio sūnus Mindaugas Daukšys.
Ketino skristi į Meksiką
Pajutęs smūgį ir pamatęs ant kelio sulamdytą dviratį, o šalia jo merginą vairuotojas pats apie įvykį pranešė Bendrajam pagalbos centrui.
Į nelaimės vietą atvykę greitosios pagalbos medikai dar bandė gaivinti I.M.Bartaitę, bet jų pastangos buvo bevaisės – mergina mirė avarijos vietoje.
Gegužės 2-ąją jai būtų sukakę 25 metai.
Žinia apie dukters žūtį 56 metų Š.Bartą pasiekė Meksikoje, kur režisierius atostogauja.
Į šią kelionę Š.Bartas planavo vykti su dukra, tačiau Ina persigalvojo ir liko namuose slaugyti pasiligojusios močiutės, kuri ją augino nuo mažų dienų.
Rusų gražuolė tapo mūza
Dukters Inos Marijos Š.Bartas susilaukė su rusų aktore J.Golubeva (1966–2011), su kuria susipažino 1987 metais Maskvoje, Kinematografijos instituto bendrabutyje. Čia lietuvis surengė fotobandymus – ieškojo aktorės savo filmui „Trys dienos“.
Pažintis buvo lemtinga. Iš Sankt Peterburgo kilusi gražuolė ne tik gavo vaidmenį filme, bet netrukus tapo ir Š.Barto mūza bei žmona.
Laimė buvo trumpa
Pora persikraustė į Vilnių ir kartu kūrė filmus, kuriuose puikiai atsiskleidė J.Golubevos talentas.
1996 metais Š.Bartas ir J.Golubeva susilaukė dukters Inos Marijos, tačiau netrukus jų santuoka ėmė braškėti.
Nusifilmavusi dviejuose vyro režisuotose filmuose „Koridorius“ (1995 m.) ir „Mūsų mažai“ (1996 m.) J.Golubeva sulaukė kvietimo filmuotis Paryžiuje ir netrukus į šį miestą išsikraustė visam laikui.
Būta ir pykčių, ir aistrų
Prancūzijos sostinėje J.Golubeva ištekėjo už gerai žinomo režisieriaus Alexo Christophe’o Dupont’o, dar žinomo kaip Leos Caraxas, ir jam pagimdė dukrą Anastasiją.
Nors, kaip teigiama, tarp sutuoktinių buvo visko – ir aistringos meilės, ir triukšmingų konfliktų, pora visada palaikė vienas kitą ir kartu kūrė iki paskutinių moters gyvenimo dienų.
J.Golubeva iš gyvenimo pasitraukė 2011 m. būdama 44-erių. Jos kūnas buvo rastas rugpjūčio 3-iąją Paryžiuje, Pirėnų metro stoties rajone.
Mirtį tebegaubia paslaptis
Nors teigiama, kad J.Golubeva nusižudė, jos mirtis iki šiol vadinama paslaptinga ir atsakymų, kaip viskas buvo iš tikrųjų, dar nėra.
Po J.Golubevos mirties vieni kalbėjo, jog paskutiniais metais aktorę kankino sunki depresija, kiti, kad ją tiesiog sudegino vaidmenys kine.
„Ji buvo profesionalė ir kurdama vaidmenis atiduodavo visą save. Kinas iš jos atėmė energiją ir vidinę harmoniją.
Paskutiniais metais ji nuolat buvo prislėgta, išgyveno vidines dramas, nors ir anksčiau ji atrodė tolima, tarsi ne iš šio pasaulio“, – netrukus po J.Golubevos mirties rašė Rusijos žiniasklaida.
Buvo ir trečia aktorės mirties versija. Sklandė gandai, kad mirties valandą šalia J.Golubevos buvo žinomas režisierius, su kuriuo jie kartu buvo nusprendę nusižudyti, bet viskas pasisuko kitaip – Jekaterina tam pasiryžo, o jis neišdrįso.
Nenorėjo pasenti
„Jos siela buvo trapi. Apie ją galima kalbėti Andrejaus Makarevičiaus (Rusijos grupės „Mašina vremeni“ lyderis. – Red.) dainos žodžiais: „Ji mėgo skraidyti naktimis“, – apie aktorę kalbėjo jai artimi žmonės.
Beje, A.Makarevičius ir J.Golubeva buvo gerai pažįstami nuo 1989 metų.
„Katia rašė keistus eilėraščius, gyveno su mažu sūnumi apleistame tuščio namo bute, iš kurio ją galėjo bet kada iškeldinti“, – vilnietės režisierės Natalijos Juchnevič, prisistatančios Natalija Ju, dokumentiniame filme „Aš esu Katia Golubeva“ savo pažintį su J.Golubeva prisiminė žinomas atlikėjas.
Be dukterų, Inos Marijos ir dabar jau penkiolikametės Anastasijos, J.Golubeva turėjo ir vyresnį sūnų – Dmitrijų.
Dmitrijus Kaprinas yra Rusijos pilietis, onkologas. Natalijos Ju filme jis sakė, kad motina norėjo mirti jauna. „Aš nepasensiu“, – nuolat kartodavo ji vaikams.
„Ji filmuodavosi emociškai sunkiuose filmuose. Tai negalėjo nepaveikti ir taip nestabilios jos psichikos.
Ina Marija labai panaši į motiną – tos pačios bedugnės akys“, – tąkart sakė D.Kaprinas.
Paryžius – antrieji namai
I.M.Bartaitė augo ir Prancūzijoje, ir Lietuvoje, puikiai mokėjo tris kalbas – lietuvių, rusų ir prancūzų, todėl niekas nenustebo, kai Lietuvos sostinėje baigusi vidurinę mokyklą įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti prancūzų kalbos ir literatūros.
Vis dėlto tėvų menininkų genai netrukus paėmė viršų. 2016 m. I.M.Bartaitė metė studijas universitete ir išvyko į Paryžių mokytis aktorystės meno.
„Man Paryžius – kaip antrieji namai, labai savas. Daug kartų ten buvau. Iš šalies jau nelabai galiu vertinti. Paryžiuje man patinka parkai, Orsė ir Rodino muziejai, Šatlė aikštės gyvūnų ir augalų parduotuvių alėja, kurioje dažnai vaikščiodavome kartu su mama, kai buvau dar visai mažytė.
Anksčiau važinėdavau į Paryžių aplankyti mamos ir sesers, dabar – tik sesers, su kuria kalbamės prancūziškai“, – 2016 metais viename iš nedaugelio savo interviu apie Paryžiaus sostinę yra sakiusi I.M.Bartaitė.
Keturių filmų aktorė
Baigusi studijas mergina sugrįžo į Vilnių ir iki savo mirties spėjo nusifilmuoti trijuose filmuose – tėvo Š.Barto režisuotoje juostoje „Ramybė mūsų sapnuose“, režisieriaus Kristijono Vildžiūno „Senekos dienoje“ ir čekų režisierės Bojenos Horackovos filme „Walden“, kurį ji kūrė Vilniuje.
Pats Š.Bartas juokaudavo, kad dukra – keturių filmų aktorė, mat dar būdama visai maža ji nusifilmavo jo penkių minučių trukmės filme „Nieko nepraranda vaikai“.
Idėjas įgyvendindavo kartu
Filme „Ramybė mūsų sapnuose“ I.M.Bartaitė, galima sakyti, vaidino pati save, mat Š.Bartas šį filmą skyrė buvusiai žmonai J.Golubevai.
Ją suvaidino režisieriaus mylimoji ir jo 2014 m. gimusios dukters Unos Marijos motina smuikininkė Lora Kmieliauskaitė.
Kaip sakė pati I.M.Bartaitė, tėvas apie tai, kad planuoja sukurti filmą jos motinai atminti, jai pasakė netrukus po tragiškos J.Golubevos mirties.
„Jis šį tą užsiminė, kai man buvo 15 metų.
Keista buvo ta jo mintis ir žiauriai netikėta, bet kol viskas įvyko, praėjo daug laiko“, – netrukus po filmo premjeros kalbėjo jaunoji aktorė.
Tąkart ji taip pat prisipažino, kad jos kelias į aktorystę jai pačiai buvo šiek tiek netikėtas: „Aš neprisimenu to momento, kai tėtis man pasiūlė vaidinti, o aš pajutau, kad būsiu aktorė.
Buvo kitaip – jis pasakė: mes kartu įgyvendinsime idėją, o aš sutikau prie jos prisidėti. Taip filmavimas virto gyvenimo būdu ir pasidarė labai savas.“
Dovana dukrai – meilė
2015 metais pasirodžiusi juosta „Ramybė mūsų sapnuose“ buvo puikiai įvertinta Paryžiuje ir Kanuose, o Lietuvoje gavo net 5 Sidabrinės gervės statulėles.
Nors tąkart dukters meistriškumo Š.Bartas vertinti nesiryžo, ja didžiavosi ir teigė, kad jai, kaip ir kitiems savo vaikams (be dviejų dukterų, jis dar turi sūnų Luką. – Red.), atiduodantis visą savo meilę.
„Ar aš geras tėvas? Negaliu pasakyti.
Palikime tai spręsti vaikams. Jiems duodu tai, ką galiu. Bet vaikui pats svarbiausias dalykas, kurį jis gali gauti, yra meilė“, – sakė Š.Bartas, iš kurio šią savaitę Vilniuje įvykusi tragedija atėmė mylimą dukterį.
