Liepos 10-osios naktį iš namų Degsnių kaime išėjusios 89-erių Janinos Kirstukienės paieškos baigėsi sėkmingai. Močiutė jau savo namuose. Ją Steponių miškuose, netoli Miško vilos, rado Gintaras Varnas. Jei matuoti tiesiai, močiutė nuo savųjų namų nuėjo apie 8 km. Tačiau, klaidžiodama miškuose, ji turėjo nueiti gerokai daugiau.

Mėgėja pasivaikščioti

J. Kirstukienė yra maža, trapi močiutė. Ji sunkiai bemato, serga senatvine demencija. Ją pažinoję žmonės pasakojo, kad ji yra gana stiprios sveikatos ir mėgėja pasivaikščioti. Jau ne kartą ji buvo tik jai vienai žinomais tikslais išėjusi iš namų. Vienas iš jos kelionės tikslų galėjo būti gimtoji sodyba, iki kurios 3 km. Ir tokį atstumą ji anksčiau įveikdavo.

Kitą kartą ji buvo rasta keliaujanti aplankyti seniai mirusios sesers. Kadangi tokio amžiaus žmonės geriau prisimena savo tolimos praeities įvykius, nei dabartinę aplinką, todėl nieko keisto, kad močiutė išėjo tik jai vienai žinomu tikslu.

Kėlė droną, ieškojo gausios pajėgos

Močiutės pasigesta liepos 10-ąją apie pietus. Ieškant tokio žmogaus yra svarbi kiekviena minutė. Todėl iš karto policija paskelbė paiešką ir savo pajėgomis ėmė šukuoti apylinkes. Taip pat netruko prisijungti geros valios žmonės: kaimynai, tolimesni giminaičiai, tiesiog kito nelaimei neabejingi rokiškėnai. Atvažiavo motociklininkai, keturračių vairuotojai. Apylinkės žvalgytos naudojant droną.

Netruko į paiešką įsijungti ir nuolatiniai policijos talkininkai – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios pėstininkų kuopos kariai savanoriai. Jie atėjo padėti ne tarnybos metu, neuniformuoti. Jie kartu su „Rokiškio Sirena“ kvietė į paiešką įsijungti geros valios žmones. Prašymą rokiškėnai išgirdo: prie kuopos atėjo keletas moterų, pasirengusių padėti.

Per pelkes

Nuo kuopavietės paieškų dalyviai vyko į Degsnius. Ten įsikūrė paieškas koordinuojantis rajono policijos komisariato štabas. Pareigūnai paskirstė užduotis. Jų pakako visiems, norintiems dalyvauti paieškoje, mat nežinoma, kuria kryptimi iš Degsnių išėjo močiutė. Kariams paieškoms teko sudėtingas pelkingas plotas palei kelią į Žiobiškį. Štai čia ir paaiškėjo, kodėl kariams taip svarbu nuolatinės pratybos savo rajono miškuose. Jie čia ir be žemėlapių gerai pažįsta vietovę: tankius, sunkiai praeinamus miškus, pelkę, takelius. Tad ir miškus, pelkynus šukavo atidžiai ir greitai. Kartu su jais visą maršrutą praėjo ir „Rokiškio Sirenos“ komanda.

Pelkynai klastingi: atrodytų, užlipus ant ganėtinai tvirto samanų pakloto, kojos bemat sminga į šlapią dirvą. Eiti čia reikia gana didelių fizinių pastangų. Pašaliniam žmogui čia nėra ko vaikščioti: nei grybų, nei mėlynių nėra, tik ore juntamas aštrus gailių kvapas. Kelią dar labiau apsunkina vandens pilni grioviai. Juos įveikti net fiziškai stipriam žmogui nelengva, o mažytei silpnai matančiai senutei toks griovys taptų mirtinais spąstais. Nei pelkėje, nei miškuose, nei kirtimuose žmogaus pėdsakų nematyti.

Po poros valandų paieškų grįžę kariai Degsniuose jau rado policijos kinologus su šunimis. Ugniagesiai-gelbėtojai naršė senolės kaimynų tvenkinį. Buvo tariamasi kelti į orą sraigtasparnį su termovizoriumi. Skubėta: miškuose dabar drėgna, ir bijota, kad dar vienos nakties miškuose senolė nebeišgyventų.

Laimė, ji atsirado ir yra saugi savo namuose.

Rajono policija labai dėkinga už pagalbą visiems, talkinusiems paieškoje: Rokiškio skraidymo asociacijos „Puga“ nariams Vilmantui, Pauliui, Kostui, kurie vykdė paiešką parasparniais ir dronais, Simonui, žvalgiusiam apylinkes dronu, Gintarui, suradusiam senolę, kariams ir visiems geros valios rokiškėnams, padėjusiems ieškoti senolės.