71 metų Vitalija Stadalienė per savo gyvenimą išgelbėjo jau trečią skęstantį žmogų, tačiau pastarasis įvykis ją sukrėtė iki širdies gelmių.
Nors viskas baigėsi laimingai, moteris prastai miegojo – vis prisimindavo nelaimėlį kaimyną.
Nesuprato, kad skęsta
Pirmadienį apie 20 val. Vitalija su anūkais jau buvo išsimaudžiusi, ketino rengtis ir eiti namo. Toje vietoje prie Šešupės upės, priešais ligoninę, buvo ir daugiau žmonių.
„Atėjo kaimynas, matyt, iš darbo. Jis sunkiai dirba duobkasiu, buvo pavargęs. Pasidžiaugė, kad tuoj atsigaivins upėje, ir šoko į vandenį, – pasakojo Vitalija. – Po kiek laiko išgirdau iš vandens atsklindantį gargaliavimą. Žiūriu, kaimynas murdosi žolėse, kelia ranką.
Iš pradžių nesupratau, kad jis skęsta. Dar pamaniau, jog toje vietoje negilu – vandens tik iki pažastų, neįmanoma nuskęsti, gal šiaip žmogus vartosi žolėse. Tačiau po akimirkos suvokiau, kad vyras iš tiesų skęsta“.
Viena išvilko į krantą
Moteris puolė į vandenį ne savo balsu rėkdama visiems, kad reikia gelbėti žmogų.
„Rėkiau, kiek turėjau jėgų, kad kas nors kviestų greitąją pagalbą. Moterys iš kito kranto šūktelėjo, kad jau iškvietė.
Kaimynas vandenyje gulėjo ant nugaros. Jo veidas ir lūpos buvo pajuodę. Visko esu mačiusi, nesu lepi, tačiau vaizdas mane labai sukrėtė“, – pasakojo Vitalija.
Apkūnoką pusamžį vyrą už pažastų ji viena išvilko į krantą, nors netoliese buvo daugiau ir kur kas jaunesnių žmonių.
„Vandeniu traukti nebuvo sunku, bet ant kranto jau nebepajėgiau. Tada priėjo netoli buvę vyrukai, pavertė kaimyną ant šono.
Iš pradžių jis nekvėpavo, į nieką nereagavo, tačiau netrukus ėmė kvėpuoti pats, net nereikėjo daryti dirbtinio kvėpavimo.
Nežinau, ar būčiau sugebėjusi jį padaryti. Mano sūnus Povilas dirba policijoje, tai po šio įvykio jam sakiau, kad turės mane pamokyti, kaip gaivinti žmogų.
Greitoji pagalba į paupį atvažiavo labai greitai, išvežė kaimyną į ligoninę. Skambinau, sakė, kad jis gyvens“, – tramdydama jaudulį pasakojo V.Stadalienė.
Išgelbėjo dvi drauges
Pirmą kartą skęstantį žmogų Vitalija išgelbėjo būdama penktokė. Gimtajame Igliaukos kaime (Marijampolės sav.) tąsyk skendo jos septintokė draugė, visai nemokėjusi plaukti.
„Toje vietoje buvo labai gilu, nesuprantu, kodėl ji įšoko į vandenį. Draugę gelbėjome abi su seserimi.
Galėjome ir mudvi nuskęsti, nes išsigandusi draugė mus stvarstė už rankų.
Antrą kartą teko gelbėti žmogų, kai man buvo 19 metų. Prienuose, Nemune prie tilto, skendo kita mano draugė“, – apie gelbėtojos patirtį kalbėjo Vitalija.
Anksti našlė likusi V.Stadalienė užaugino tris vaikus: sūnus tapo policijos pareigūnu, viena dukra – teisininke, kita – žurnaliste, o kai gimė anūkai, ji pradėjo rašyti pasakas mažiesiems.
