Patyręs buriuotojas apie nelaimę Baltijos jūroje: „Matau dvi pamokas“

Septynis nelaimę patyrusios jachtos buriuotojus iš vandens traukė sraigtasparnis. Dvi jachtos išmestos į krantą. Kas atsitiko?

Rokas Arbušis pabandė paieškoti atsakymų:

Vyko „Kapitono Stepono Kudzevičiaus regata“ (buvusi „Rudeninė Baltija“). Planuota buvo startuoti 10 val. 30 min., bet dėl vėjo atidėjus startą jachtos išplaukė po 13 val.

13 val. 50 min. gautas pirmasis pagalbos šauksmas, 14 val. 18 min. pranešta, kad jachta išmesta į krantą, 14 val. 22 min. sraigtaspranis iš vandens ištraukė žmogų. Sausa statistika iš spaudos.

Gelbėtojų sraigtasparnis nuskraidino įgulos narį Eduardą į saugią vietą, su laivu į krantą išmestą merginą Olesią gaivino vietoje, ir vėliau ligoninėje, tačiau ji tos pačios dienos vakare mirė.

Iš jachtos iškritusių ar nuplautų tėvo Olego ir sūnaus Dmitrijaus jūra iki šiol nebuvo atidavusi.

Tokia jachtos „Defiance“ įvykių chronologija.

Iš to, ką skaičiau, ką girdėjau ir ką mačiau laive, galiu įsivaizduoti, kas galėjo nutikti, bet mano prielaidos gali būti klaidingos, tad nespėliosiu. Nelaimės aplinkybes ir priežastis aiškinasi trys teisėsaugos tyrimai, savo tyrimą pradėjo ir Lietuvos buriuotojų sąjungos komisija. Ne tam, kad nubaustų kaltininkus, o tam, kad rastume klaidas ir galėtume jų nebekartoti.

Tuo pat metu vyko dar viena drama jūroje: gelbėtojų pagalbos paprašė jachta „Esox – Roteksas“: lūžo stiebas, trys įgulos nariai atsidūrė vandenyje.

Karinių oro pajėgų gelbėjimo ir paieškos sraigtasparnis nuskrido į nelaimės vietą ir pirma susirinko tris jūroje įgulos narius: Agnę, Darių, Pavelą.

Likusią jachtoje trijulę – Rimą, Vilių ir Dominyką — sraigtasparnis sugrįžo pasiimti maždaug po 40 minučių. Jiems teko šokti į vandenį, kad sraigtasparnis galėtų juos pasikelti.

Be stiebo ir įgulos likusią jachtą bangos ir vėjas nunešė į krantą ir išmetė už kelių šimtų metrų nuo „Defiance“.

„Esox – Roteksas“ savininkas ir kapitonas Rimas pirmadienį, nutraukus jachtą nuo paplūdimio, parodė labiausiai tikėtiną nelaimės priežastį: trūkusį dešinio borto vanto španerio varžtą.

Troso nebelaikomas stiebas krisdamas su savimi nutraukė dešinio borto lejerį– į jį buvo įsegtas vienas falas, paruoštas burės keitimui.

Ant borto sėdėjusi ir savo svorių jachtos pasvyrimą tiesinusi (krenavusi) įgula liko be atramos ir atsidūrė vandenyje.

Nukritusio rangauto takelažo virvės ir burės apsivijo laivo sraigtą, užvestas variklis greit sustojo, išsigriebti saviškius iš vandens nebuvo kaip.

Jachtai „Esox – Roteksas“ į pagalbą atplaukė jachta „Extreme“. Jos pa save iš vandens žmones, nors dėl didelio bangavimo tai padaryti buvo neįmanoma. (Netikintiems ir nepatyrusiems – susiraskite praktinius saugumo laive ar MOB kursus ir pabandykite įlipti iš vandens ramiu oru į gelbėjimo plaustą ar įkelti į jachtą manekeną. Bent numanysite, kaip sunku įlipti ar įkelti žmogų į jachtą audringomis sąlygomis.)

„Extreme“ bandė buksiruoti „Esox – Roteksas“, bet dusyk nutrūkus buksyravimo virvėms, nusprendė neberizikuoti.

Pirmoji pagalvos jūroje taisyklė: suteik pagalbą nesukeldamas pavojaus sau ir tam, ką gelbėji.

Ar reikėjo regatą nutraukti arba neleisti jai startuoti? Formaliai nebuvo tam jokios priežasties. World Sailing varžybų taisyklėse, pagal kurias rengta ir ši regata, nėra nurodymo iki kokio vėjo stiprumo galima varžytis, o kada jau jas reikia nutraukti ar nepradėti. Tai sprendžia kiekvienos regatos vyriausiasis teisėjas.

30 mazgų — dar ne uraganas ir rimtai paruoštoms jachtoms su patyrusia įgula tai gali būti smagus iššūkis. Vandenynuose jachtos varžosi ir prie 30, 40, 50 mazgų. Tik tokių jachtų pas mus nedaug, o tikri jūriniai bolidai ( „Tojana“, „Joker“, „Prus Primo“, „Idefix“ ) net nesiregistravo regatoje.

Nebuvo taip, kad buriuotojai beatodairiškai lėkė į jūrą – regatos startas buvo atidėtas, laukta, kol vėjas aprims.

Kaip vėliau spaudos konferencijoje aiškino vyr. teisėjas, startas buvo nukeltas kai vėjas nuo 40 mazgų nurimo iki 35 mazgų.

Penki mazgai. Kai atviroje jūroje visoje pietinėje Baltijoje vėjas siaučia dvi+ paras, per dvi valandas nurimę penki mazgai yra joks pakitimas.

Skirtumas jaustųsi, pavyzdžiui, sportinių jolių vaikų ir jaunimo regatose. Prie 15 mazgų vaikai dar gali plaukti (ne visi), prie 20 mazgų juos jau reikia krapštyti iš vandens, jauniausiems regata nutraukiama.

Gal regatos organizatoriai vis tik galėjo neduoti regatos starto jūroje ir perkelti ją į marias? Juk jie ir patys neatmetė tokios galimybės.

Galėjo, nors neprivalėjo.

Pavyzdžių yra ne vienas. Kai teisėjavau „Pilies uosto“ regatoje šią vasarą, labai panašiomis sąlygomis (tada faktinis vėjo greitis buvo iki 36-40 mazgų, o paskutinės tiksliausios prognozės žadėjo 20-26, gūsiais iki 30 mazgų), lenktynes iš jūros perkėliau į marias. Turėjome plaukti iki Liepojos, plaukėme iki Nidos.

Pranešus apie pakeitimus feisbuke, sulaukiau kritikos a la „Tylos minute palydėkime dar vieną ex jūrinę ex jūrinės valstybės regatą“, „…o kas vandens pripils į marias…“, „o kur cia audringos sąlygos nusimato? nuo kada 10 m/s jau audringos?“ ir t.t.

Priimdamas sprendimą (tai padaryti nebuvo lengva, tad suprantu šios regatos rengėjus) svarsčiau taip: laužyti inventoriaus, plėšyti burių nebūtina, regata turi teikti malonumą, ne tik adrenaliną. Be to, dar svarsčiau, perkėlus regatą iš jūros į marias daugiau dalyvių rasis. Antroji prielaida nepasiteisino, bet dėl pirmosios teisingumo esu visiškai ramus ir dabar — negausiam dalyvių būriui ir mariose nebuvo saldu.

Su ginklu prie smilkinio niekas į vandenį buriuotojų nevaro, regatų rengėjai ir teisėjai apsidraudžia nuostatų ir instrukcijų punktais dėl atsakomybės: sprendimą dalyvauti kiekvienas priima savanoriškai ir savarankiškai.

„Vykdančioji organizacija neprisiima atsakomybės už materialinę žalą, asmens sužalojimą ar mirtį, susijusius su regata, prieš ją, jos metu ar po jos.“– įrašome mes regatų nuostatuose ir instrukcijose. Ir formaliai neprikibsi.

Regatos dalyvio paraiškoje yra vieta kiekvienos įgulos nario parašui, o pasirašydamas jis sutinka „vykdyti World Sailing RRS taisykles ir visas taisykles, pagal kurias vyksta šios varžybos, plaukti moku“.

Kai teisėjauju, primygtinai prašau, kad ties šiuo punktu realiai pasirašytų visi įgulos nariai, o ne vienas kapitonas už visus. Dažnai kapitonai į prašymą reaguoja „na kam to reikia, gaišini čia laiką, nieko nenutiks“ ir atneša paraišką su keverzonėmis ir tikina, kad įgulos nariai pasirašė. Turiu tikėti.

Nežinau, ar tokie parašai yra Stepono Kudzevičiaus regatos dalyvių paraiškose. Ir nežinau, tiesą sakant, ar tai dabar ką nors lemia. Bet jei ateisite į regatą kurioje teisėjausiu, atsineškite paraišką su tikrais parašais. Nes vis tiek prašysiu.

Ar galim jau dabar sakyti, kad iš nelaimės pasimokėm? Taip. Sau matau bent dvi pamokas.

Pirma. Klausyk savo proto, širdies, žmonos ar mamos. Ir žiūrėk, kaip tikri lyderiai daro.

Praėjusį savaitgalį turėjau būti jūroje, buvo suplanuotas mokomasis plaukimas iki Gotlando salos ir atgal. Surinkau įgulą, dėliojau maršrutą ir nuolat sekiau prognozes. Dvi savaitės iki plaukimo jos nieko gero nežadėjo, bet vis tikėjausi, kad ciklonas aprims, vėjas sumažės. Likus 2-3 dienoms iki išplaukimo pranešiau įgulai, kad rudeninėje Baltijoje nesimurkdysim. 30+ mazgų vėjas (o kitomis dienomis gūsiai 40+) 36 pėdų Gosail.lt jachtaiįveikiamos sąlygos, bet iš plaukimo nelieka jokio malonumo, tik išgyvenimas. Ne taip įsivaizduoju buriavimą.

Kai tave užklumpa audra, ją išgyveni. Bet sąmoningai plaukti į audrą nėra jokios būtinybės. Nebent degi noru ir turi tam tinkamą laivą.

Antra. Segėk gelbėjimo liemenę.

Jei iškrisi už borto, yra 40% matematinė tikimybė, kad daugiau tavęs niekas nepamatys. Nei gyvo, nei mirusio. Tai daryk viską, kad neiškristum. Ir daryk viską, kad iškritęs liktum pastebimas virš vandens. Geresnio būdo nei gelbėjimosi liemenė dar nesugalvojo.

Laikykis gelbėjimosi liemenės taisyklių, kurios gali išgelbėti tavo gyvybę.

Šiuo aš NEteigiu , kad „Defiance“ įgula buvo be liemenių. Šiuo aš tik TEigiu, kad liemenės padėjo ištraukti „Esox — Roteksas“ įgulos narius ir apskritai yra būtinos.

Po savaitgalio nelaimės man ne tik liūdna, bet ir pikta. Nieko asmeniško. Žinau, iš kur ši mano emocija ir ji turi teisę egzistuoti.

Iš šono žiūri heavy displacement tankas „Lietuva“ paskui save į audringą jūrą nusitempė ultra light displacement joles, kurioms 3-5 metrų aukščio bangos ir 15+ m/s vėjas jau buvo plaukimas ne dėl prizų, o išgyvenimas jūroje.

Tai ne priekaištas jachtos kapitonui ir regatos rengėjui Osvaldui. Tik pastebėjimas, kad handikapo formulė jūroje jachtų nesuvienodina: kas vienam laivui yra normalios sąlygos, kitam gali būti kraštutinumas, nors abu jie varžosi toje pačioje grupėje.

Pagalvoti verta visiems: ir prizų bet kokia kaina išalkusiems, ir taisykle „visi plaukia, tai negi liksiu lochas ir neplauksiu“ besivadovaujantiems.

Nes vis tiek mes plauksim į jūrą. Vis tiek mums reikės adrenalino.

Dingusius (reikės susitaikyti – žuvusius) buriuotojus ir merginą pažinojau nedaug, bet jie man patiko. Vienas kitas žodis, viena kita fazė ir jauti simpatija. Dimai ir Olesiai jaučiau simpatiją. Visa ta šaika man patiko. Ir ne tik todėl, kad jų rezultatai regatose gerėjo.

Gal jie buvo kiek atsiskyrę nuo klaipėdietiškos buriuomenės (pastebiu atskirtį, bet ne priešišką, tarp rusakalbių ir lietuvių), tačiau buvo jos dalis. Jie visada buvo mandagūs, ramūs, šypsojosi (Olegas, tiesa, retai, bet iš daugelių mūsų SSRS atėmė šypsenas) ir niekada neprisilupdavo.

Kai prie jachtos „Esox — Roteksas“ nelaimės dieną į pagalbą susirinko gera kompanija buriuotojų, netoli ant kranto išmesta „Defiance“ man pasijuto iki skausmo vieniša.

Bet jau kitą dieną ta pati kompanija patraukė „Defiance“ nuo bangų. Tikiu, kad padėsim ir dar. Didžiulė pagarba Osvaldui ir jo komandai, kuri rūpinasi jachta ir nelaimės ištiktomis šeimomis.

Šį trečiadienį PaPa nebus. Taip pagerbsim nebegalinčius plaukti kartu.

Nepyk, Olesia, jei neateisiu į tavo laidotuves. Man vis dar gėda verkti viešai.