„Man jau 50 metų, kritinis amžius, stengiuosi neapkrauti širdies“, – paaiškino Leonidas.
Tikėjo Vakarų vertybėmis
Nepadėjo. Savaip simboliška, kad širdies smūgis jį ištiko būtent oro uoste, – L.Donskis buvo tapęs pasaulyje pripažintu mokslininku humanitaru, kultūros reiškinių ir politikos ekspertu. Ir taip sakau ne todėl, kad apie mirusįjį dera kalbėti tik gerai ir net perdėtai gerai.
Tiesiog faktas – L.Donskį jau senokai kvietė skaityti paskaitas Suomijos, JAV, Pietų Afrikos Respublikos universitetai. Prieš metus, rašant straipsnį, labai prireikė būtent L.Donskio, kaip buvusio parlamentaro, nors trumpo komentaro. Paskambinau – Leonidas atsiprašė: „Aš jau Vilniaus oro uoste, išskrendu. Šiaip jau kai norėsi pasikalbėti, mane oro uoste rasti daugiausia galimybių“, – dar pašmaikštavo jis.
Likimo ironija. Ilgą laiką buvę vartai į pasaulį trečiadienį L.Donskiui tapo vartais į Dangų. Nežinau, ar Leonidas buvo tikintis. Katalikas ar judėjas. Veikiau, kaip ir dera filosofui, – tikintis kuriančiąja pasaulio dvasia.
Ir dar L.Donskis nuoširdžiai tikėjo Vakarų dvasinėmis vertybėmis. Nors ir atstovavo kartai, kuri dėl istorinių aplinkybių buvo išsiugdžiusi tiesiog fenomenalų netikėjimą niekuo, užsikrėtusi skepticizmo bacila.
Nes augome girdėdami pompastiškus nukriošusių komunistinių gerontokratų postringavimus apie šviesų rytojų, nors tikrovėje šlapia dešra buvo geidžiama retenybe. Todėl šiai kartai greitai įgriso ir iš pradžių viltingai skambėję ir tikėjimo kibirkštį įžiebę Sąjūdžio vedlių šūkiai apie tautiškumą, demokratiją, meilę Tėvynei: visa tai pradėjo skambėti banaliai. Netrukus – ir veidmainiškai.
O L.Donskis nuoširdžiai tikėjo Europos Sąjungos ateitimi ir karštai diskutavo su tais, kurie jai pranašavo greitą žūtį. Buvęs europarlamentaras iš arti matė europinės politikos virtuvę, nedangstė ir jos ydų.
„ES institucijos subiurokratėjo, jos įklimpo rutinoje. ES būtina atsinaujinti, nes Europai tiesiog nėra kito kelio. Ir Lietuvai yra tik du keliai: ES arba Rytų erdvėje, kurioje sąlygas diktuos neoimperialistinė Rusija“, – toks perspėjimas ne kartą skambėjo iš jo lūpų.
Nepakantus neapykantai
Kai 2015 metų kovą Rusija užėmė Krymą, L.Donskis pasakė: „Vieną teigiamą dalyką įžiūriu. Vladimiras Putinas galutinai nusiplėšė kaukę. Visas pasaulis pamatė, kad po taikdario kauke – atgimusio didžiarusiškojo imperializmo snukis.“
Tačiau klaidinga būtų L.Donskį vadinti rusofobu, nors tokių kaltinimų jis girdėdavo nemažai. Kai viename portale pasirodė kažkokio ultrapatrioto paistalai apie tai, kad Lietuvoje reikia uždrausti ne tik rusiškų TV kanalų transliacijas, bei ir išmesti lauk iš bibliotekų rusų rašytojų Levo Tolstojaus, Nikolajaus Nekrasovo, Fiodoro Dostojevskio knygas, L.Donskis įniršo ne juokais. Viešai jis parašė kultūringą poleminį straipsnį, kad neturime painioti rusiškojo imperializmo su aukštąja rusų kultūra.
Per privatų pokalbį jis pasakė griežčiau. „Matau nerimą keliančių ženklų – atsiranda vis daugiau tokių postmoderno komjaunuolių. Jie tik paprasčiausi idiotai, tačiau nuodija visuomenės sąmonę, nes gerai įvaldė šiuolaikines viešosios komunikacijos priemones, ypač veidaknygę“, – gurkšnojant kavą Kauno senamiestyje sakė filosofas.
Veidaknyge L.Donskis vadino „Facebook“. Modernaus mąstymo filosofas ne itin mėgo socialinius tinklus. Tiksliau, ne juos pačius iš esmės, o tokių tinklų sukeliamą šalutinį poveikį: susvetimėjimą, neapykantos sklaidą.
Įstabią studiją apie sąmokslų teorijas – „Neapykantos formos“ – parašęs mąstytojas neapkentė nepakantumo.
Prieš ketverius metus skaitydamas paskaitą VDU apie liberalizmo krizę filosofas sakė: „Taip, pagal pasaulėžiūrą aš liberalas, tačiau man nuobodu būti tik su bendraminčiais. Aš trokštu nuolat girdėti kitokias nuomones. Man reikia šalia savęs kitaip mąstančio žmogaus.“
Mokėjo užburti protą
Negaliu girtis buvęs artimas Leonido draugas. Buvome geri pažįstami, atidžiai sekiau jo kūrybinę karjerą. Tiesiog buvome atsidūrę terpėje, kurioje formavosi jo, kaip filosofo, mąstymo bruožai ir vertybinė skalė, mokslinių interesų ratas.
Tai buvo posovietinis Vilnius. Fantastiškai įdomus laikas, perėjimas iš nelaisvės į laisvę, iš socialistinės ekonomikos į kapitalistinę. Studijavome aspirantūroje (doktorantūroje). Iš Vilniaus universiteto mokslo darbuotojų skaityklos įkvėpti oro išlįsdavome į senamiestį. Kartais patraukdavome į Pilies gatvėje buvusią arbatinę „Čiobrelis“.
Dažniausiai gerdavome arbatą. Kartais – ne tik. „Čiobrelis“ tada garsėjo „Grigorašu“. Tai toks kokteilis, pagamintas suplakus moldavišką brendžio gėrimą „Struguraš“ (išskirtinai šlykštus gėralas) su sausu „Sovietskoje“ šampanu. Sumaišius skonis jau būdavo neblogas.
Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad Leonidas buvo artimas bohemai ar apskritai būtų linkęs prie taurelės. Anaiptol – Leonidas – tipiškas darboholiko pavyzdys. Jis tiesiog būdavo pritvinkęs idėjų, minčių, kurias skubėjo išsakyti. Daugiausia išsakė jas popieriuje – nuo jaunų dienų L.Donskis buvo itin produktyvus, per trumpą laiką parašydavo daugybę mokslinių straipsnių.
Tačiau jam reikėjo ir gyvos auditorijos. Kavinėje niekam iš kompanijos nereikėjo burnos aušinti. Visą eterį užimdavo Leonidas. Išgaruodavo ir kokteilis, ir arbata atvėsdavo. Tačiau valandą ir daugiau trukdavęs jo monologas niekada nepakyrėdavo. Dar jaunas filosofas kažkokiu būdu sugebėdavo užburti protą, įvelti jį į mentalinę intrigą.
L.Donskis – ne tik filosofas ir kultūrologas. Jis pasižymėjo įvairiais talentais. Pavyzdžiui, azartiškai mėgo futbolą. L.Donskis ėmėsi komentuoti kai kurias 2006 metų pasaulio futbolo čempionato varžybas. Pasirodė net geriau už profesionalius komentatorius.
Laikas rinkti akmenis
Kitaip, nei įprasta manyti apie filosofus, L.Donskis anaiptol nebuvo paniuręs atsiskyrėlis. Atvirkščiai. Nors rašė knygą po knygos, dalyvaudavo ir moksliniuose, ir pramoginiuose renginiuose. Išskyrus, žinoma, lėkštus tariamos aukštuomenės vakarėlius.
Vienas didžiausių Leonido pomėgių – groti gitara ir dainuoti. Turėjo gerą balsą. Kai jis tapo žymiu filosofu, Lietuva prarado bardą, kuris gal irgi būtų buvęs ne prastesnis.
Studijų laikais Leonidui kurį laiką buvo prigijusi pravardė – Liuka. Nepašaipi tokia, geraširdiška. Teko dalyvauti viename studentiškame vakarėlyje, ten pirmąkart ir pamačiau jį.
„Ateik į bardaką (taip tada buvo vadinami pusiau nelegalūs studentiški vakarėliai), Liuka dainuos“ – pakvietė tada vienas draugas.
Išsivadėjo lengvas apgirtimas po vandeniu skiesto sovietmečio alaus, kai akiniuotas storulis pravirkdė gitarą ir uždainavo: „Surinksiu visus akmenis ir tau padovanosiu...“
Dainavo jis ir daugiau dainų, bet ši labiausiai įsiminė. Prašėme dainuoti dar ir dar...
Laikas akmenis sėti, laikas akmenis rinkti. Tavęs laukia tavo akmuo ant kapo. Pasiutusiai smagu, kad teko tave truputį pažinoti.
