Apie vyro mirtį policijai pranešė giminaičiai. Pasak jų, 59-ąjį gimtadienį rudenį atšventęs S.Urniežius sirgo, todėl manoma, kad mirė dėl ligos.
Pareigūnai, atvykę į velionio namus, smurto žymių nerado.
Kasdienybėje buvo įprasta matyti S.Urniežių su neatskiriamais ir iš karto atpažįstamais atributais: skrybėle, pypke, knyga, alaus buteliu ir visiems gerai žinomu jo atliekamu kūriniu – „Amerika, Amerika“. Vyras save vadino kunigaikščiu ir buvo gerai pažįstamas senamiesčio gatvelių praeiviams, dažnai postringaudavo apie politiką ir dalijosi įvairiomis gyvenimo istorijomis.
S. Urniežius kadaise yra dirbęs Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu.
Stasys Urniežius gimė 1956 m. rugsėjo 27 d. Ylių kaime Raseinių rajone. Baigęs lituanistiką Vilniaus universitete, dirbo
lietuvių kalbos mokytoju.
Lietuvos Sąjūdžio laikais įkūrė jaunimo organizaciją „Gediminaičiai'', puoselėjo senovės lietuvių papročius
ir tradicijas. Buvo pirmos atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vilniaus miesto tarybos narys.
Įsteigė Signatarų namus, aktyviai kovojo dėl Vilniaus miesto kultūrinio paveldo išsaugojimo.
Laidotuvės numatomos gruodžio 18 d., penktadienį.
Vasarą lrytas.lt spausdino Rūtos Peršonytės interviu su kunigaikščiu Vildaugu save vadinančio ir Vilniaus senamiesčio simboliu tapusio S.Urniežiaus (59 m.) dukra – aktore Gabija Urniežiūte (23 m.), ji pasakojo, kaip jos ir tėvo neįsprausi į tradicinius rėmus.
– Kaip reagavote, kai jūsų tėtis ėmė vadintis kunigaikščiu Vildaugu? – vasarą lrytas.lt paklausė G. Urniežiūtės.
– Tėtis Sąjūdžio metais buvo įkūręs Gediminaičių organizaciją, kurioje buvo apie 3000 vaikų. Tėtis toje organizacijoje vadinosi kunigaikščiu Vildaugu – visi kiti ten taip pat buvo vadinami kunigaikščiais bei kunigaikštytėmis.
Juk darbuose žmones dažnai vadiname pareigybėmis: režisieriau, mokytojau, pardavėja.
Kunigaikščio titulas atspindėjo tėčio įkurtos organizacijos turinį. Kunigaikštis Vildaugas – tai vaidmuo, kurį mano tėtis sukūrė ir su juo susitapatino.
– Bet aplinkiniai jį prieštaringai vertina – nesupranta, ar jis juokauja, ar rimtai elgiasi? Gal jis sąmoningai pasirinko karaliaus juokdario įvaizdį – per skandalą, šūkavimus, chuliganizmą, provokacijas parodyti šiuolaikinės visuomenės netobulumą?
– Manau, kad jam tai išeina natūraliai. Juk juokas yra visuomenės rykštė. Tai, ką pasakai juokais, padeda lengviau atkreipti dėmesį.
Kartais feisbuke žmonės parašo: „Na, va, vėl kunigaikštis juokauja. Bet tai juk tiesa.“ Daugybė žmonių į mano tėtį žiūri piktai. Man tai keista. Į jo elgesį reikėtų arba nereaguoti, ar priimti ramiai. Nereikia neigti jokių žmonių, jokių pozicijų.
– Kartą kunigaikštis Vildaugas kavinėje suvalgė kažkokios merginos užsisakytą kepsnį ir buvo nubaustas administracine bauda.
– Čia kūrybingas chuliganizmas. Aš už tai, kad stovintį vandenį reikia sujudinti.
– Kokie dabar yra jūsų – dukters ir tėvo santykiai?
– Stengiuosi jį suprasti ir palaikyti.
Jau kelerius metus negyvenu tėvų namuose.
Tačiau dažnai užsuku. Man gera ten pabūti. Įdomu klausyti pasakojimų, kodėl tėvai kažkada taip elgėsi, su kokiais sunkumais gyvenime susidūrė, kokie buvo jaunystėje.
Mano tėvai išsiskyrę, bet gyvena po vienu stogu. Itališka pora. Abu garsiai reiškia emocijas. Tiesa, dabar gerokai aprimę. Supratau, kad tėvai paseno, bet gražiąja prasme.
Iš mamos paveldėjau stiprią valią ir toliau kasdien ją grūdinu. Kas savaitę turiu tris kūno rengybos treniruotes su asmeniniu treneriu. Kartą arba du per savaitę jodinėju, lankau individualias pianino pamokas, be to, su mylimuoju kartą per savaitę einame pas Lietuvoje gyvenantį argentinietį Eduardą Gimenezą šokti tango.
Pavasarį lankiau fechtavimąsi. Labai patiko. Pas choreografę ir režisierę Vestą Grabštaitę mokausi Tadashi Suzuki aktorių vaidybos metodo. Prieš porą metų mėnesį buvau Japonijoje aktorių rengimo mokykloje. O skaitymas – nuolatinis užsiėmimas.
– Trokštate sukurti filmą apie tėtį. Kaip sekasi?
– Aš žinau, kokio filmo noriu. Manau, kad tai bus ne kunigaikščio Vildaugo, bet tėvo ir dukters istorija. Tėtį filmuoju visada, kai tik randu laiko. Trūksta tik gero prodiuserio.
– Ar tėtis disciplinuotas pašnekovas?
– Turiu būti pasiruošusi viskam. Bet man įdomu. Netikėtumai sukuria dinamiką.
– Ar jūsų pokalbis yra atviras? Ar nebijote jo ko nors paklausti, o jis nebijo atvirai atsakyti?
– Mes labai atvirai bendraujame. Sudėtinga kurti filmą apie šeimos narį, nes natūraliai nori ko nors nerodyti. Bet man viskas patinka, kaip yra, neketinu slėpti, formuoti specialaus įspūdžio, nevengiu grįžti į tuos laikus, kai dar nesupratau, kas tėčio gyvenime vyksta.
– Kada susitaikėte su tuo, kad jūsų tėvas yra kitoks?
– Tėtis savaitę gulėjo komos būsenos ir gydytojai nieko gero nežadėjo. Bet jis atsigavo. Gydytojai jam rekomendavo visiškai pakeisti gyvenimo būdą, atsisakyti alkoholio. Ir jis jo atsisakė pusei metų.
Staiga aš supratau, kad prieš mane visiškai kitas žmogus. Ir kad jam nepatinka būti kitokiam, kad jis jau seniai save atradęs.
Jam patinka būti tokiam, koks yra, būti kunigaikščiu. Kai tai suvokiau, iškart patyriau didžiulį lūžį gyvenime.
Tiesiog tuomet supratau, kad privalome leisti žmogui būti tokiam, koks jis nori būti. Man buvo penkiolika metų.
Nuo tada su tėčiu pradėjome gerai sutarti, eidavome pasivaikščioti po naktinį arba brėkštantį Vilnių.
Jis mane supažindino su įvairiais žmonėmis, gyvenančiais keistose vietose.
Pažinau gyvenimą ir iš tamsiosios pusės. Supratau, kodėl tėtis nori toks būti.
Visą interviu su G.Urniežiūte galite perskaityti čia.
