Šeštadienį A.Mieliauskas į avarijos vietą už trijų kilometrų nuo Ventės rago nuplaukė kartu su povandeninių darbų įmonės „Narų servisas“ specialistais. Panirę į marių dugną jie lynais sutvirtino 5,5 metrų ilgio jachtą ir iškėlė ją į vandens paviršių.
Iškart paaiškėjo ir avarijos priežastis – lūžus falškiliui vanduo ėmė skverbtis į ją per plyšius. Užtvindyta jachta atsistojo piestu ir nugrimzdo į Kuršių marių dugną kaip kirvis – per kelias sekundes.
Ant baržos paguldytas burlaivis nuplukdytas į Uostadvario uostelį Nemuno žemupyje. Ten jį apžiūrėjo nelaimės aplinkybes tiriantys Šilutės rajono policijos komisariato darbuotojai ir Lietuvos saugios laivybos administracijos (LSLA) specialistai.
Po to A.Mieliauskui leista jachtą vežtis į Marijampolę. Nulūžęs falškilis liko gulėti Kuršmarių dugne.
Kai vanduo ėmė skverbtis į jachtą, denyje prie vairo stovėjęs 66 metų A.Mieliauskas ir jo bendraamžis Artūras Matijošaitis šoko į vandenį, o jų bendrakeleivė, 62 metų marijampolietė V.Bartninkienė, nespėjo išsiropšti iš užtvindytos kajutės ir nuskendo kartu su jachta.
Gelbėjimosi liemenėmis vilkėjusius vyrus po valandos pastebėjo ir išgelbėjo netoliese žūklavę žvejai. Kitą dieną gelbėtojai iš nuskendusios jachtos ištraukė ir V. Bartninkienės kūną.
„Nežinau, kas atsitiko, gal bangos išklibino falškilį, kad jis lūžo marių viduryje. Prieš kelionę apžiūrėjau jachtą, jokių įtarimų dėl jos techninės būklės nebuvo. Kai vėjas sustiprėjo, pasukome Nidos uosto link. Tada į vidų ėmė skverbtis vanduo“, – tragediją mariose prisiminė A.Mieliauskas.
Jachtos viduje išsėmę penkis kibirus vandens marijampoliečiai suprato, kad vieni nesusitvarkys – reikia šauktis pagalbos. A.Mieliauskas dar bandė mobiliuoju telefonu susisiekti su gelbėjimo tarnybomis, bet nespėjo – teko skubiai palikti skęstantį laivą.
Jachtos laivagaliui staiga nugrimzdus į vandenį, du denyje buvę marijampoliečiai atsidūrė vandenyje, net nespėję ištiesti pagalbos rankos kajutėje pasilikusiai bendrakeleivei.
A.Mieliauskas skaudžiai išgyvena nelaimę: „Nieko negalėjau padaryti – marios smarkiai bangavo. Buvo švystelėjusi mintis, kad Vida irgi išsigelbėjo. Žvalgiausi, bet niekur jos nemačiau.“
V.Bartninkienę ir A.Mieliauską siejo šilti santykiai – jie užmezgė draugystę po to, kai prarado sutuoktinius. Žuvusiosios duktė ir kiti giminaičiai jachtos savininko dėl tragedijos mariose nekaltina.
Aplaužytą burlaivį apžiūrėjęs Marijampolės buriuotojų klubo vadovas Rimantas Dovydaitis prisiminė ir daugiau panašių nelaimių: „Plastmasinės jachtos nėra patvarios. Reikia atidžiai tikrinti falškilio ir forštevenio tvirtumą, žiūrėti, kad nebūtų įtrūkių prie vairo ašies, vantų tvirtinimo vietose. Niekam nepatarčiau pirkti padėvėtų plastmasinių burlaivių užsienyje.“
Anksčiau dažniau burlentėmis Dūsios ir kituose ežeruose skraidžiojęs A.Mieliauskas neseniai įsigijo daugiau kaip keturiasdešimt metų tarnavusią jachtą. Marijampolietis Lietuvos saugios laivybos administracijos (LSLA) regioninio atstovo Vilkaviškyje paprašė įvertinti pirkinio techninę būklę.
„Specialistas mane patikino, kad pramoginėms jachtoms iki šešių metrų ilgio techninės apžiūros nebūtinos“, – pokalbį su vilkaviškiečiu auditoriumi prisiminė A.Mieliauskas.
LSLA vadovai patvirtino, kad tokio ilgio jachtų iš tikrųjų neregistruoja, jų techninės būklės nekontroliuoja.
Patyręs buriuotojas R.Dovydaitis mano, kad įvertinti A.Mieliausko burlaivį būtų buvę sunku net LSLA specialistams: „Patikrinti tokios jachtos falškilio ir dugno sujungimo siūlių beveik neįmanoma – juk viduje įklijuotos antrosios grindelės.“
Pataisius Vidaus vandenų kodeksą, visų pramoginių ir sportinių jachtų techninės apžiūros, laivavedžių mokymo, jų kvalifikavimo funkcijas yra perėmusi Lietuvos buriuotojų sąjunga.
