Buvęs Seimo narys, buvęs finansų viceministras 57-erių V.Galvonas žuvo praėjusio penktadienio pavakarę Alytaus aerodrome nukritus privačiam lėktuvui Jak-55M.
Našlė liko 53 metų Laima Rita Galvonienė, našlaičiais – 20-metė Miglė Marija ir 17-metis Julius Vytautas.
– Kas, jūsų nuomone, lėmė šią nelaimę? – „Lietuvos rytas“ paklausė patyrusio piloto.
– Sužinojau apie šią tragediją persėsdamas iš lėktuvo į lėktuvą Kopenhagoje. Tuojau pat susisiekiau su žmonėmis, profesionalais, kurie tuo metu buvo aerodrome ir viską matė savo akimis.
Pirmiausia rusiškas Jak-55M, kuriuo skrido V.Galvonas, – morališkai pasenusio modelio. Pats lėktuvas, aišku, irgi ne iš naujų.
Rimtose varžybose su tokiu modeliu rimtai dalyvauti buvo galima prieš 15–20 metų.
Tai lengvesnis lėktuvas nei tie, kuriais V.Galvonas buvo įpratęs skraidyti, jautresnis, reikalaujantis daugiau dėmesio. Tačiau jo valdymas labai paprastas.
Lėktuvas gana aukštai – 700–800 metrų aukštyje – pradėjo daryti suktuką skrisdamas horizontaliai.
Tačiau pamažu sukimosi spindulys ėmė vis didėti, kol orlaivis staiga sukdamasis pradėjo smigti vertikaliai.
Pilotui lėktuvą pavyko stabilizuoti tik jau nedaug likus iki žemės ir pradėti vėl jį kelti į horizontalią padėtį. Tačiau nebespėjo.
Lėktuvas maždaug 280–300 kilometrų per valandą greičiu rėžėsi į žemę.
Tokio manevro kaip suktukas metu lėktuvas būna faktiškai nevaldomas, tad lakūnui iš jo išeinant svarbiausia sudaryti tam tikras aerodinamines sąlygas.
Tai padaryti tokiam meistrui kaip V.Galvonas yra juokų darbas. Tai visiškai elementaru.
Net pradedantiems pilotams jau po 12 valandų leidžiama vieniems tai daryti.
Žinoma, jie būtinai turi išmokti išeiti iš suktuko.
Taigi versija, kad tragediją lėmė piloto klaida, – labai sunkiai tikėtina. Gal spaudžiant pedalus įstrigo batas? Gal užsikirto vairas?
O gal kokios nors sveikatos problemos?
Juk išeinant iš suktuko reikia labai stipriai patraukti vairalazdę ir tuo metu būna tikrai nemaža perkrova – kraujas iš galvos suteka į apatinę kūno dalį, o pilotas laikinai net praranda regėjimą.
– Kaip susipažinote su V.Galvonu ir kaip jis atsidūrė politikoje?
– Tai buvo vienas iš kelių žmonių, kuriuos tikrai galiu vadinti draugais.
Štai prieš keletą dienų jis buvo atėjęs pas mane į namus, po pažastimi atsinešė dėžę to, kas buvo sutarta.
Paklausiau, kodėl jis taip vėluoja. Atsakė, kad mašina sugedo. Tarsi kažkoks ženklas.
O susipažinome, atrodo, kokiais 1976-aisiais, kai jis atėjo skraidyti į Kyviškes.
Ten pradėjau skraidyti metais anksčiau.
V.Galvonas man neseniai sakė, ko niekuomet neatsiminiau, – susipažinome, kai kartu pirmą kartą skridome.
1997 metais man tapus Vilniaus meru, jis jau buvo ganėtinai rimtas verslininkas.
Paprašiau jo vadovauti „Šiaurės miesteliui“, kuris buvo savivaldybės įmonė. Per penkerius metus jis padarė neįtikėtinai daug – ši vieta tapo normaliu ir augančiu mikrorajonu.
Po to V.Galvonas tapo miesto tarybos nariu, vėliau mano, kaip prezidento, patarėju, mūsų partijos Seimo nariu.
Sunkiausia man buvo jį prišnekinti eiti į finansų viceministrus. Kalbėjomės net kelis kartus, o jis vis mojavo rankomis sakydamas, kad yra praktiškas žmogus, nori ką nors realiai padaryti. Bet po to sutiko.
– Ar tai buvo politikas iš pašaukimo, ar vis dėlto verslininkas, kuris atsidūrė politikoje ir valdžioje tik dėl to, kad buvo jūsų draugas ir jūs jam padėjote?
– Žinoma, jį galima vadinti žmogumi politikoje iš verslo.
Tačiau jis tikrai buvo ir politikas, jau prieš tą vadinamąjį didžiosios politikos karjeros etapą buvo sukaupęs didžiulę politinę patirtį savivaldybėje.
Bet, svarbiausia, jis visuomet buvo savimi. Juk dažnai tie, kurie patenka į Seimą ar į valdžią, iškart susireikšmina, nusprendžia, kad viską geriau už kitus žino, net pasikeičia jų eisena ir laikysena.
Po rinkimų sostinės Gedimino prospekte gali tokių pamatyti. O Vytautas visada liko toks pat.
Be politikos ar verslo, jis užsiėmė begale kitokių dalykų – buvo Akrobatinio skraidymo federacijos prezidentas, bėgiojo maratoną, žaidė krepšinį, savo tvenkiniuose augino žuvis, kurios tikriausiai visos turėjo vardus, buvo visokių dalykų kolekcininkas.
– V.Galvono politinę karjerą pertraukė skandalas pasklidus žinioms, kad jis esą pasiskolino pinigų iš lošimų verslo atstovo ir net pasirašė už skolą.
Nors jis tai atkakliai neigė, atrodo, vis dėlto pateko į garsųjį juodąjį viceministrų sąrašą ir buvo priverstas atsistatydinti.
Kaip vertinate tą istoriją?
– Taip, V.Galvonas pateko į tą sąrašą ir paliko postą, nes buvo apkaltintas pernelyg glaudžiais ryšiais su verslu.
Kad toks sandėris įvyko ir toks dokumentas buvo pasirašytas, paneigė tiek V.Galvonas, tiek tas verslininkas, kuris jam neva skolino pinigų. Vytautas kreipėsi į visas įmanomas instancijas, bet nieko nepešė.
Tokias situacijas, kaip ir visą tą viceministrų istoriją, aš vertinu labai neigiamai.
Žmonės dažnai apkaltinami net nežinia kuo, bet turi palikti darbus su juodomis reputacijos dėmėmis. O juos sudorojusieji lieka niekuo dėti.
Pamenu, koks baltas iš pasiutimo buvo V.Galvono veidas, kai jis išgirdo kaltinimus neva ėmus kažkokius pinigus.
Per visą tą viceministrų istoriją siūliau, kad sprendimus dėl tų žmonių priimtų tik valdančiosios koalicijos politinė taryba, o Seime būtų sudaryta speciali komisija, kuri konkrečiai išsiaiškintų, kas kuo kaltinamas, ir pagaliau pasibaigtų tos slaptųjų sąrašų ir neaiškių įtarimų istorijos.
Tačiau tą mano idėją koalicijos partneriai kažkaip numuilino.
Bet grįžkime prie Vytauto. Nors šiemet po savivaldos rinkimų jis tapo Anykščių savivaldybės tarybos nariu, pastaruoju metu išgyveno apmąstymų periodą.
Jis svarstė, kurlink sukti – į valstybės tarnybą, į verslą ar į grynąją politiką.
Kelis kartus mudu apie tai kalbėjomės – jis man sakė, kad tuo atveju, jei pasuktų į valstybės tarnybą, neturėtų laiko politikai.
Greičiausiai jį būčiau kvietęs dirbti europarlamentaro padėjėju. Jis būtų buvęs atsakingas už sritį, kurią kuravo ir būdamas mano, kaip prezidento, patarėju, – informacines technologijas. O po to būtų dalyvavęs Seimo rinkimuose kartu su mūsų partija.
