Ji teigė prisimenanti D.Sruogaitės norą perduoti Lietuvai
Jungtinėse Valstijose sukauptą patirtį, kur ji buvo ypatingai
įsitraukusi į išeivijos kultūrinį gyvenimą, buvo viena draugijos
„Šviesa“ įkūrėjų.
„Dalia truputį per vėlai atvyko į Lietuvą: kada ji sugrįžo
į tėviškę, aišku,Lietuva jau buvo ne visai ta, kurią ji paliko,
ji nesuspėjo pakankamai įsitraukti į Lietuvos kultūrinį
gyvenimą. Todėl būdama absoliučiai aštrios atminties, aštraus
proto, kokį jaunystėje retai kas turi, ji jau neturėjo fizinių
jėgų tai panaudoti ir pakankamai pasireikšti Lietuvoje“, – sakė
D.Sruogaitės bičiulė.
„Ji buvo išskirtinė asmenybė, ji buvo paskutinis mohikanas –
su ja išėjo lietuvių inteligentijos karta, kuri dar gimė
nepriklausomybės laikais. Su ja baigėsi ištisa epocha“, –
netektį įvardijo literatūros ir teatro tyrinėtoja.
Pasak I.Veisaitės, nors jos draugystė su D.Sruogaite prasidėjo
tik jai sugrįžus į Lietuvą po 2000-ųjų, jas siejo bendra
praeitis: jos tėvas, rašytojas Balys sruoga buvo geras buvo
I.Veisaitės „antrosios motinos“ Stefanijos Ladigienės, kuri
I.Veisaitę priglaudė savo šeimoje karo metais, draugas.
„Kai mes susitikome, mes pajutome, jog esame iš to paties
kamieno, kad turime bendras šaknis – abi vaikystę praleidome Kaune,
nepriklausomoje Lietuvoje, kuri iš esmės mus ir suformavo, mūsų
santykį su pasauliu, Lietuva, su žmonėmis. Mūsų draugystė buvo
labai artima, turėjome daug bendrų nuostatų gyvenime“, – sakė
I.Veisaitė.
Anot I.Veisaitės, Ji ypatingai skaudžiai prisimindavo
išsiskyrimą su tėvu B.Sruoga karo metais, kuris, anot
mokslininkės, išvežtas į Štuthofo koncentracijos lagerį sukūrė
„ne tik lietuvių, bet ir pasaulinės literatūros šedevrą“ –
romaną „Dievų miškas“. Jį vėliau į anglų kalbą išvertė
D.Sruogaitės duktė Aušrinė.
„Dalia labai apie tai kalbėjo, prisiminė viską. Reikėtų
pabrėžti, kad Sruoga nebuvo kalinys, jis buvo įkaitas. Visa grupė
inteligentų, nuvežtų į Štuthofą ir ten įkalintų, jie buvo
įkaitai (...). Ji nepaprastai sekė, skaitė visus B.Sruogos raštus,
laiškus iš Štuthofo, kuriuos man rodė, prašė manęs redaguoti
jų vertimą, juose nebuvo galima visos tiesos rašyti. Jis
nepaprastai mylėjo Dalią: ji visuomet vadino jį Baliu, niekuomet
nevadino tėvu. Tai pabrėžė jų nepaprastą draugystę ir dvasinį
ryšį, kurį ji turbūt jautė iki pat gyvenimo pabaigos“, –
prisiminė I.Veisaitė.
D.Sruogaitė mirė trečiadienį Vilniuje, eidama 90-uosius.
