„Dvejopa nuotaika, kai išsiskiri su tokiu žmogumi, kunigu legenda. Viena vertus, ir gaila, ir skaudu. Antra vertus, ko jis gyvas nesugebėjo padaryti, tos jo idėjos ras atgarsį kitų širdyse. Dėl to galima džiaugtis“, – prieš prasidedant procesijai iš Šv. Ignoto bažnyčios į Vilniaus arkikatedrą kalbėjo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Panašių į šviesios atminties monsinjorą asmenybių arkivyskupui buvo sunku prisiminti. „Jis buvo išskirtinis, labai iš arti mačiau jo gyvenimą. Jis 16 metų jau buvo praleidęs lageryje ir su kokia drąsa jis viską darė! Jis žinojo, kiek jam tai kainuos. Tai rodo nepaprastą drąsą ir pasiryžimą. Tai tikrai išskirtinė asmenybė“, – sakė S.Tamkevičius.
Jis neabejoja, kad mirus A.Svarinskui danguje gimė dar vienas šventasis.
Velionio karstas iš Šv.Ignoto bažnyčios buvo išneštas 11 valandą. Už monsinjorą 12 val. šv. Mišios buvo aukojamos Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Amžinojo poilsio A.Svarinskas atguls Ukmergėje.
Prieš mirtį atliko išpažintį
Arkivyskupas prieš savaitę dar spėjo aplankyti A.Svarinską. Monsinjoras bičiuliui kalbėjo, kad prieš kelias dienas buvo atlikęs išpažintį ir yra pasiruošęs susitikti su Viešpačiu.
„Visą gyvenimą taip dėl kitų pasišventus gyventi... Sau – nieko. Jokių turtų, medžiaginių gėrybių. Jis visą save atidavė Dievui, Lietuvai, Bažnyčiai“, – ruošdamasis gedulingoms mišioms kalbėjo S.Tamkevičius.
Žinoma, kaip ir kiekvieno mirtingo žmogaus gyvenime, taip ir monsinjorui A.Svarinskui atsitikdavo visokių smulkmenų. „Popiežius Pranciškus irgi pripažino, kad eina išpažinties, - sakė Kauno arkivyskupas. – Kai kuriems atrodydavo, kad A.Svarinskas kietokas, bet iš tikro jis buvo labai jautrus. Jis ne prieš tuos vadinamus bolševikus buvo nusistatęs, bet prieš jų idėją, prieš jų nešamą blogį.“
Laukia Jono Pauliaus II likimas?
Bendrakeleiviai monsinjorą laiko šventu žmogumi. Tačiau ar A.Svarinskas oficialiai bus paskelbtas šventuoju, dar neaišku. Anot „Carito“ vadovo kunigo Roberto Grigo, tuo turėtų rūpintis vietos vyskupas ir liaudis.
„Pirmiausia, kaip įprasta, vietos vyskupai kreipiasi į atitinkamas Vatikano kongregacijas. Bet ne mažiau gali padėti tikinčiosios visuomenės rūpinimasis jo dvasiniu palikimu. Žmonės gali kreiptis. Istorijoje žinome ne vieną šventąjį, kurį Bažnyčia šventuoju buvo kone priversta paskelbti dėl liaudyje paplitusios pagarbos šventajam“, – ko reikia, kad būtų pradėta byla dėl paskelbimo šventuoju, pasakojo R.Grigas.
Ženklas, kad A.Svarinskas savo gyvenimu pasiekė šventumą, galėtų būti žmonių tikėjimas. „Reikia žiūrėti, kokius vaisius duoda žmogaus gyvenimas. A.Svarinsko asmenybės kilnumą liudija žmonės, kurie jį pažinojo. Tai ir buvę partizanai, politiniai kaliniai, dabartinės Lietuvos kariai, kuriuos jis labai mylėjo“, – pasakojo dvasininkas.
Ilgus metus kalėjo lageriuose
A.Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21 d. Kadrėnų kaime, Ukmergės apskrityje. Pradžios mokyklą lankė Vidiškiuose, Ukmergėje ir Deltuvoje, vėliau mokėsi Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. 1942 m. A.Svarinskas įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, ten besimokydamas įsitraukė į aktyvią pogrindžio veiklą.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai Alfonsas Svarinskas padėjo Didžiosios Kovos apygardos partizanams spauda, maistu ir kitais jiems reikalingais dalykais. 1946 m. gruodžio 31 d. buvo areštuotas ir karo tribunolo nuteistas dešimčiai metų pataisos darbų stovykloje. 1947–1956 m. kalėjo Intos ir Abezės (SSRS Komijos AR) lageriuose, dirbo naktiniu sargu, felčeriu ligoninėje.
Abezės centrinėje lagerio ligoninėje kartu su Alfonsu Svarinsku kalėjęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1954 m. spalio 3 d. slapta įšventino Alfonsą Svarinską į kunigus.
Į Lietuvą kunigas Alfonsas Svarinskas grįžo 1956 m. ir buvo paskirtas praktikai į Kulautuvos parapiją, vėliau buvo perkeltas į Betygalą. Tačiau sovietės represinės struktūros ir ten nepaliko jo ramybėje. 1958 m. balandžio mėnesį jis vėl buvo areštuotas ir nuteistas 6 metams už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą. Šį kartą kalėjo Mordovijos lageriuose. 1961 m. A.Svarinskas buvo paskelbtas ypač pavojingu recidyvistu ir perkeltas į ypatingojo režimo kalėjimą.
1964 m. balandžio 12 d. kunigas Alfonsas Svarinskas buvo išleistas į laisvę ir grįžo į Lietuvą. Iki 1970 m. buvo vikaru Miroslavo, Kudirkos Naumiesčio parapijose; 1970–1983 m. – klebonu Igliaukos, Patilčių, Viduklės parapijose. Nuo 1972 m. bendradarbiavo pogrindiniame leidinyje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“.
1983 m. buvo suimtas trečią kartą ir nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties kaltinant antitarybine agitacija ir propaganda. 1983–1988 m. kalėjo Čiusovojaus rajono (SSRS Permės sritis) griežtojo režimo lageriuose. Kunigą gynė „Amnesty International“ Oregono grupė. 1988 m. Maskvoje besilankiusio JAV prezidento Ronaldo Reagano prašymu Komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Michailas Gorbačiovas sutiko išlaisvinti A.Svarinską su sąlyga, kad jis iki gyvenimo pabaigos išvyks iš Sovietų Sąjungos. 1988 m. liepos 11 d. kunigas buvo išlaisvintas ir grįžo į Viduklę, o rugpjūčio 23 d. buvo ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą.
Gyvendamas Vokietijoje A.Svarinskas 1988–1990 m. lankė lietuvių kolonijas visame pasaulyje, bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų kaip Lietuvos disidentas, net 12 kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę 1990 metais grįžo į Tėvynę.
1990 m. birželio 21 d. kunigas buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos kurijos notaru ir Lietuvos katalikų veikimo centro vadovu, 1990 m. rugpjūčio 25 d. paskirtas Kauno arkivyskupijos kurijos kancleriu.
Tų pačių metų lapkričio 14 d. popiežius Jonas Paulius II kunigui suteikė Popiežiaus rūmų kapeliono (monsinjoro) laipsnį.
1991 m. rugsėjo 14 d. vietoj mirusio Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato Valerijono Šadreikos išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu Šilalės rinkimų apygardoje Nr. 70. Dirbo Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijoje.
1991 m. lapkričio 8 d. buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu. Šias pareigas monsinjoras ėjo iki 1996 m., kai buvo paskirtas Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos rezidentu. Tarnaudamas kariuomenėje gavo pulkininko laipsnį. 1996 m. buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionu.
1997 m. paskirtas Kauno apskrities karo kapelionu ir Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektoriumi bei Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kunigu talkininku.
1998 m. paskirtas Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonu. Šias pareigas ėjo iki 2000 metų kovo 30 dienos, kai pats, remdamasis Bažnyčios įstatymais, sulaukęs 75 metų, pasiprašė išleidžiamas į poilsį ir buvo paskirtas Ukmergės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentu.
A.Svarinskas yra apdovanotas valstybiniais apdovanojimais: Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1998 m.), Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000 m.) ir Lietuvos kariuomenės savanorio medaliu (2001 m.).
Monsinjoras visą gyvenimą ištikimai tarnavo savo idealams – Tėvynei ir Dievui. Nors ir ne kartą nukentėjo dėl savo įsitikinimų, visuomet vėl iš naujo imdavosi to paties darbo. Buvo didis Lietuvos patriotas, tiesus ir paprastas žmogus.
